Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA;
Puolimas į paniką
Kaip ir buvo galima tikėtis, labiausiai „Laiko ženklus“ gąsdino Venckienės sugrįžimo politiniai padariniai ir nerimas dėl to, kad „niekur nedingo ir N.Venckienės garbintojų grupė“. Dabar ji vėl imsianti „šmėžuoti“, o „vedlės sugrąžinimas“ vėl galįs „atgaivinti šį, atrodytų, paskutinį kvapą išleidusį sambūrį“.
Vėl pasigirdo senosios giesmės atgarsiai: „Jei bus perduota Lietuvai, buvusi teisėja gali būti teisiama dėl tvirkinimo, neteisėto informacijos rinkimo ir skleidimo, teismo sprendimo nevykdymo ir kitų nusikaltimų.“
Bet didžiausią susierzinimą jie parodė net keletą kartų kartojamu klausimu, „kodėl tiek nedaug liko“ iš jos „ilgo kaltinimų sąrašo“, o baisiausia, kad iš jo iškrito patys „svarbiausi, kaip antai vaiko tvirkinimas, neteisėtas informacijos rinkimas“.
Pykdė net ir tai, kad „pagal pareikštus kaltinimus N.Venckienei gresia ne daugiau kaip 3 metai laisvės atėmimo. Ji jau kone porą metų įkalinta, tad, ko gero, greitai atgautų laisvę ir po apkaltinamojo nuosprendžio.“
Šlykštu buvo skaityti tokius „nuogąstavimus“. Bet iš jų buvo gerai matyti, kad tie, kas anksčiau bandė su ja susidoroti, puolė į paniką, laukdami jos keršto. Kaip politikams, taip ir jų žiniasklaidai sunku buvo patikėti, kad amerikiečių juristai atmetė visus sunkiausius kaltinimus. Tačiau jų autoritetas buvo toks didelis, kad niekas neišdrįso jų ginčyti.
Seimo juristai geriau buvo linkę kalbėti apie savaiminį „sąlygų pasikeitimą“: „ta dykuma jau trisdešimt metų pravaikščiojom“. Tik retkarčiais buvo užkliudomi ir konkretūs „kaltininkai“. <…>Pačioje pradžioje, – prasitarė Sabatauskas, – manau, prezidentė buvo sutrikusi, ir nežinojo, kuriai pusei atstovauti.
Bet, deja, prezidentė atsistojo ne toje pusėje – ne teisingumo pusėje, melo pusėje. <…>Tas paskui pasikeitė.“
Šedbaras buvo gerokai abstraktesnis: „Sutinku su kolega, kad jau daug laiko praėjo, pasikeitė žmonių mąstymas, požiūris, ir pagaliau – informacija. Informacija tuo metu buvo skleidžiama be jokio pagrindimo, svarbu buvo kuo stipresnis emocinis užtaisas. Jau nekalbu apie žuvusiuosius, bet nukentėjo ir daug nekaltų žmonių, kurie vykdė vienokias ar kitokias pareigas.“
Bet tai, kas čia išskaičiuojama, kaip tik mažiausiai pasikeitė. Matyt, teisingiau būtų buvę sakyti, kad Venckienė buvo primiršta, o čia dar įsimaišė autoritetingi amerikonai. Be to, šiokios tokios viltys buvo dedamos net į kai kurių prokurorų pamokymą, „kad N.Venckienės byla dar gali būti papildyta“.
Beje, tokių papildymų nesigėdijo net ir Šedbaras su Sabatausku. Jų manymu, prie likusių kaltinimų būtų galima pridėti neišaiškintas žudynes. Keisčiausia, kad šių kaltinimų jie linkę atsisakyti vien dėl to, kad visų bylų nagrinėjimas labai užsitęstų. Taip, taip. Labiausiai apgailėtina, kad šiems teisininkams rūpėjo visai ne teisingumas, o nuosprendžio greitumas, bylų atsikratymas.
„Manau, – sakė Šedbaras, – kad dėl šių keturių [trijų] įtarimų nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui didelių laiko sąnaudų nereikėtų. Būtų tikrai gerai, kad šita byla daugiau nekeltų jokių isterijų, bangų, sąmokslo teorijų, ir per greičiausią laiką būtų priimtas nuosprendis.“
Čia jie mąsto kaip sausi, jokių moralinių normų nesaistomi politikai. Jiems visai pakako vieno dalyko – politinės ramybės. Tiksliau, kad 2024 m. Venckienė nesumanytų dalyvauti rinkimuose. Negi tik tiek? O jeigu tik tiek, ko bijoti? Ypač kai pripažįstama, kad „Garliavos įvykiais rinkėjų jau nesudominsi“.
Sunku patikėti, kad šitaip gali logikoje painiotis juristai. Likęs tik šis rūpestis: kuo greičiau užbaigti Venckienės istoriją ir padėti tašką. Štai kur šuo pakastas. Štai kuo čia jau matuojamas laikas ir vertinamos permainos.
Subliuškusi byla
Laiko ženklai eina tuo pačiu keliu kaip ir politikai. Net priekaištai Prezidentei daromi tie patys. Atseit, „prokurorams ryžtingiau kaltinti šią moterį trukdė prezidentės D.Grybauskaitės užnugaris.“
„Kaip „Lietuvos rytui“ netiesiogiai patvirtino pats S.Skvernelis, jis sulaukė iš prezidentės užuominų, kad neteks posto, jei policija šturmuos Venckų namus. <…> Šie faktai rodo, kaip smarkiai tariamos pedofilijos skandalas apnuodijo Lietuvą ir net šiandien tai gali atsirūgti ne vienam politikui.
Matyt, neatsitiktinai konservatorių patriarchas V.Landsbergis ėmė viešai neigti, kad rėmęs N.Venckienę, ir prabilo, kad jos byla gali būti panaudota prieš dešiniuosius.“
Už tokius dalykus padorūs žmonės turėtų tik pagirti Prezidentę ir solidarizuotis su N. Venckiene, kuri kalbėjo: „Man, kaip ir daugeliui kitų žmonių, vaikų seksualinis išnaudojimas yra vienas baisiausių nusikaltimų<…>. Mergaitė buvo mano dukterėčia, kurią aš be galo mylėjau, ir man atrodo, ji iki paskutinės minutės tikėjo, kad aš ją galiu išgelbėti.
Aš paaukojau viską – ramų gyvenimą, savo karjerą. Bet aš negalėjau ignoruoti to, kas darėsi. Karolis ir aš pabėgome į Ameriką.“
Iš Lietuvos Venckienė pasitraukė 2013 m., Čikagoje buvo suimta 2018 m, o į Lietuvą pargabenta 2019 metų lapkričio 6 dieną. Kai prasidėjo kalbos apie Venckienės ekstradiciją iš JAV, žiniasklaida vėl ėmė gąsdinti politikus, ką pasakys po šešerių metų namo sugrįžusi Venckienė. Dabar tie prievartos vykdytojai, advokatai ir teisėjai buvo smarkiai sutrikę.
Oficialioji žiniasklaida irgi negalėjo patikėti, kad amerikiečių teismai iš esmės atmetė visus svarbiausius kaltinimus. O teisėsaugos funkcijas vykdančių žmonių ambicijos buvo per daug didelės, kad galėtų sugrįžusią Venckienę lengvai išleisti į laisvę.
Byla asmeniškai niekaip nesuinteresuotas advokatas P. Markevičiaus irgi tvirtino, kad tokiam susidorojimui, kokio sulaikė Venckienė, nebuvo jokio pagrindo. Dėl tokių smulkių nusižengimų „Venckienė turėjo būti laisva“.
Jis tikėjosi sulaukti atsakymų dėl daug „svarbesnių dalykų“. Kol ji buvo Amerikoje, prieš ją buvo siunčiami patys keisčiausi įkalčiai. Ten Venckienė jų priskaičiavo bene 39. Paskui buvo sumažinta iki 12. Į Lietuvą grįžo su keturiais. Paskui liko tik trys. O šie visi nerimti, perdėm išpūsti ir tendencingai interpretuoti.
Reikėtų pasakyti dar aštriau. Ką paprastas, eilinis žmogus turi galvoti apie savo valstybę, jeigu jis mato, kaip teismai kriminaliniais nusikaltimais paverčia vos ne etiketo pažeidimus, o galutinai paslepia šešias iki šiol neišaiškintas ir jau prokurorų visai užmirštas žmogžudystes.
Nors buvusios teisėjos nusikaltimų neliko nė kvapo ir jokio pagrindo tokiam susidorojimui jau nebuvo, paklusnūs prokurorai pasirūpino, kad sugrįžusi namo, ji išsyk būtų įkalinta.
Aukščiausiojo Teismo nuosprendis
Net išėjusi iš kalėjimo, ji buvo priversta skaičiuoti žingsnius, kad per daug nenutoltų nuo savo namų. Bjauresnių, žmogaus orumą labiau žeminančių represijų buvo nelengva net įsivaizduoti. Štai kas liko iš valstybės perversmų, žmogžudysčių ir pedofilijos bylos!!!
Aukščiausiojo teismo nuosprendis tai smulkutei moterėlei buvo suformuluotas taip: „aktyviais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą dėl mažametės perdavimo jos motinai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalis), nežymiai sužalojo mažametės motiną (BK 140 straipsnio 1 dalis), panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui (BK 286 straipsnis)“.
Rimtai jie negalėjo atrodyti net pritempti prie įstatymų normų. Įkalčių menkumą pripažino net juristas ir Seimo narys J. Sabatauskas. Jam neprieštaravo nė S. Šedbaras.
Kaip galima išleisti iš akių tą faktą, kad prievartą naudojo valdžia, o Venckienė su mergaite buvo vien tik jos apgailėtinos aukos. Jos neturėjo jokios kitokios galimybės išvengti susidūrimo su valdžios pareigūnais, išskyrus galimybę gintis. Nereikia didelės išminties, kad suprastum, jog užkluptojo gynyba nebūna racionali. Judesiai būna nesąmoningi, grynai spontaniški, išprovokuoti puolamųjų veiksmų pobūdžio.
Čia taip panašu į Putino karinės agresijos primestus kaltinimus kaimyninei valstybei, kad skaitant net šiurpas nueina per nugarą. Visi, kas tik nebuvo aklai įsipainiojęs į šališkų politinių grupuočių konfliktą, aiškiai matė, jog viskas vyko atvirkščiai.
Kad tą suprastum, reikėjo bent kartą nuvažiuoti į Garliavą ar bent pažiūrėti į „Alką“, „Respubliką“, 15 min, „TV3“ ar „Lietuvos žinias“, pamatyti sąžiningai išsaugotus kino įrašus.
Venckienė rankomis ir kūnu dengė jai ant kaklo abiem rankom pasikabinusią mergaitę, kurią visomis jėgomis plėšė ne vieno asmens talkinama dar visai neseniai jos išsižadėjusi „motina“.
Jeigu kokie skausmingi veiksmai galėjo būti pareigūnams tikrai padaryti, tai tik visai netyčia, atsitiktinai, spazmiškai ginant jai brangų vaiką.
O kokios šalies teisingumas pripažins mergaitei ir Venckienei, buvusiai teisėjai, padarytus skausmus. Kaip praverstų kiekvienam teisėjui įsiskaityti į šiuos itin humaniškus žurnalisto, teatrologo, M. Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekano dr. Gintaro Aleknonio žodžius: „Lietuva prieš ketvirtį amžiaus į nepriklausomybės kovą pakilo patikėjusi laisvo žodžio galia. Todėl šiandien baugu pasitikėti sistema, kuri viešai pasakytą žodį vadina spaudimu, o kritiką – trukdymu.
Tiesa kritikos nebijo, o teisėjo priesaika įpareigoja ne vengti, ne bijoti įtakų, bet joms atsispirti. <…>Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje.
Tačiau ką daryti, kai teisinė sistema su našlaite Garliavoje elgiasi kaip su boteliu Preiloje, o su boteliu kaip su vaiku? Ar galima tylėti, kai įtikintas savo neklaidingumu teisėjas skuba užverti kelius klaidos atitaisymui?“
Bus daugiau