Artėjant pavasariui žvejai juokauja, kad Velykų laukia, bet žiobrių laukia dar labiau. Šios migruojančios žuvys iš jūros neršti į Lietuvos upes traukia būriais dviem migracinėmis bangomis rudenį ir pavasarį, tad balandžio viduryje jau pradeda kibti. Savo ruožtu mokslininkai pastebi, kad savo dydžiu ir jėga žiobriai neprilygsta lašišoms, tad įveikti Lietuvos upėse žmogaus pastatytas užtvankas šioms žuvims yra gerokai sunkiau.
Kai balandžio viduryje prasideda pavasarinė žiobrių migracinė banga, žvejai jų pagauna pagrindinėse Lietuvos upėse, kuriose vėliau pavasarį ir vasaros pradžioje žiobriai neršia. Pirmųjų signalų apie prasidėjusią žiobrių migraciją pavasarį Lietuvos žvejai sulaukia iš kaimyninės Latvijos, kur šios karpinės žuvys pasirodo anksčiau. Ypač įspūdingai atrodo jų šuoliai Ventos upėje per Kuldygos krioklį.
Dėl vienos užtvankos prarado net pusę nerštaviečių
Lietuvoje Neringos kurortas ir įvairūs miesteliai prie Nemuno turi jau daugiau kaip šimtmetį pavasarį gyvuojančią tradiciją švęsti Žiobrines. Žiobriai nuo seno yra laikomi delikatesu, vertingomis verslinėmis žuvimis. Vis dėlto iki praėjusio amžiaus vidurio žiobrių Lietuvoje būdavo gausiau, nes jų migracijos kelyje nebuvo tiek užtvankų ir hidroelektrinių.
„Kad atplauktų iki Lietuvos upių, sėkmingai išnerštų ir grįžtų atgal į jūrą, žiobriai turi sukaupti pakankamai energijos atsargų. Užtvankos yra nemenkas išbandymas jų jėgoms. Kai kurie hidrotechnikos statiniai praeivėms žuvims yra apskritai neįveikiami. Tad gyvūnai negali pasiekti vietų, kuriose kaip rūšis dauginosi tūkstančius metų ir nerštavietės konkrečiose upių ir upelių atkarpose tarsi yra įrašytos į jų genus – kiek žinoma, žiobriai kaip ir lašišos, pasižymi „homingu“ – grįžimu į savo gimtas upes daugintis“, – teigia daktaras Nerijus Nika, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas.
Pasak ichtiologo, vien žiobrinių šventės tradicijos Nemuno pakrantėse rodo, kad didžiausia Lietuvos upė žiobrių migracijai yra svarbiausia. Tačiau Jonavą žiobriams pasiekti paprasčiau negu Birštoną ar Druskininkus. Mat kelionė Nemunu baigiasi ties Kauno hidroelektrine, o migracija Nerimi – gerokai sklandesnė.
Įvairiais vertinimais, žiobriai neteko iki 50–70 proc. nerštaviečių, kai praėjusio amžiaus viduryje Kaune iškilo hidroelektrinė, dabar žinoma Algirdo Brazausko vardu. Tai iliustruoja, kiek žmogaus sprendimai gali paveikti gamtą ir sutrikdyti tūkstančius metų gyvuojančius ciklus.
Žuvitakiai: kas tinka lašišoms, nebūtinai tiks žiobriams
Mokslininkų teigimu, kiekviena žmogaus sukonstruota užtvanka sutrikdo ne tik žiobrių ir kitų žuvų, bet ir nešmenų, maisto medžiagų, smulkiųjų organizmų judėjimą bei natūralų pasiskirstymą upėse. Gamtai yra didžiulis pokytis, sukeliantis ekologinę žalą.
Anot ichtiologo N. Nikos, pralaidos ir žuvitakiai tik iš dalies padeda spręsti užtvankų sukeliamas problemas. „Nėra žuvitakių, kurie būtų suprojektuoti taip, kad tiktų visoms migruojančioms žuvims. Pavyzdžiui, stipri lašiša gali pasinaudoti jai suprojektuotu žuvitakiu, o žiobris – nebūtinai“, – teigia Klaipėdos universiteto mokslininkas.
Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas N. Nika atkreipia dėmesį, kad labai maža dalis užtvankų Lietuvoje turi žuvitakius, o nemaža dalis jų yra riboto efektyvumo.
N. Nika atkreipia dėmesį, kad Lietuvos upėmis migruoja ne tik žiobriai, žuvys praeivės, bet ir vietinės, pavyzdžiui, nuo žemupio iki aukštupio. „Suardžius upės vientisumą, šis ciklas sutrikdomas. Taip pat reikia atsižvelgti, kad žuvys migruoja ne tik pirmyn, bet ir atgal į jūrą. Jų kelionės turėtų būti sklandžios, bet neaišku, kiek į tai yra atsižvelgiama projektuojant žuvitakį“, – pastebi pašnekovas ir priduria, kad vis dėlto, jeigu užtvankos neįmanoma pašalinti, tuomet žuvitakis yra geriau negu nieko.
Mažiau užtvankų – daugiau žiobrių
Ichtiologas N. Nika teigiamai vertina tai, kad siekiant atkurti upių vientisumą ir biologinę įvairovę Lietuvoje kaip geriausias sprendimas yra pradedamas prioretizuoti užtvankos pašalinimas.
Kaip rodo praktika, užtvankų pašalinimo projektai mūsų šalyje gali būti įvykdomi apgalvotai ir sklandžiai. Pastaraisiais metais buvo sėkmingai pašalintos Bražuolės užtvankos liekanos Neries regioniniame parke, taip pat išardyta užtvanka Salantuose. Mokslininkas tai vadina svarbiais simboliniais pirmaisiais žingsniais.
Pašnekovas sutinka su nuomone, kad Lietuva turi didelį potencialą – labiau atverti savo upes migruojančioms žuvims. Ir ne tik ikona tapusioms lašišoms, bet ir kitoms mažesnėms pavyzdžiui, žiobriams, kurie pas mus atplaukia iš Baltijos jūros arba atlieka vietines migracijas upės baseine.
