A. Navys, M. Sėjūnas. Šriodingerio brigada

Kai Estijos premjerė Kaja Kalas vasarą ramiai pareiškė, kad dabartiniai NATO gynybos planai nesutrukdys Estijai būti nušluotai nuo žemėlapio, o sostinei Talinui – sulygintam su žeme, mes, prisipažinsime, lengvai pasišaipėme.

Ne, ne iš premjerės ar estų baimės, o iš gana grubaus diplomatinio ėjimo, kuriuo Vakarams visai nesubtiliai, šiaurietiškai tiesmukai buvo pranešta: ei jūs ten, ištinę nuo alaus ir karkų, neškit savo subines į pafrontės valstybę.

Tačiau šiandien mūsų neima net menkiausias juokas, kai Lietuvoje mes patys, aukščiausiu lygiu, atliekame Šriodingerio eksperimentą su vokiečių brigada ir taip patys atsisakome sąjungininkų karių.

Iš vienos pusės, atrodytų, kad antpečiai ir švarkai pareigose suvokia, kad niekas kitas mūsų neapgins, jei mes nesiginsime patys.

Iš kitos pusės, jie visiškai rimtu veidu sako, kad Lietuvą nuo priešų gins dvi brigados, o trečioji – vokiečių, esant reikalui, atvyks po dešimties dienų.

Mūsų nestebina, kai taip kalba tie, kurie kažkada aiškino, kad atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos buvo siaubinga klaida, vėliau taipogi tvirtinę, esą Lietuvai visiškai nereikalinga NATO, nes nėra kam mūsų pulti.

Nestebina ir tie, kurie sako, kad apskritai vokiečių brigados dislokavimas mūsų šalyje yra nebūtinas.

Paprastai tokie dar priduria, kad užtenka pažado, kad ta brigada, reikalui esant, atvyks per dešimt parų.

Nestebina todėl, kad ir pirmieji, ir antrieji dažniausiai mokslus yra baigę kokiam nors Novočerkaske, o ten, suprantama, tikrai nemokė, kad per dešimt dienų ir naktų vokiečiai galėtų kur nors atvykti.

Rausvaskruosčiai, vokiečių pažadais tikintys ir vokiečių brigados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais ir nesuvokiančiais realybės, kurie tokiu būdu renkasi politinius taškus.

Tokiais buvo ir yra vadinami ir tie, kurie visą laiką reikalavo didinti išlaidas gynybai, atsisakyti beprasmių kariuomenei pirkinių, tokių, kaip laivai, kainuojančių pusę metinio gynybos biudžeto. Kurie prikišamai pirštu baksnojo į vos kelis procentus nuo visų KAM lėšų, skiriamų kariuomenės stuburui – pėstininkams.

Kurie kritikavo ir toliau kritikuos ratinių pėstininkų kovos mašinų – Lietuvoje tinkamų mūšiams du vasaros mėnesius – įsigijimą, už kurį, kada nors, tikimės, kaltieji dar turės atsakyti.

Tiesą pasakius, visų šių perkamų postais, informacija arba primityviai, užsakymais iš kariuomenės biudžeto, nelabai ekspertų, nelabai apžvalgininkų ir nelabai profesionalų pasisakymai labai primena Kremliaus retoriką.

Betrūksta, kad šalies saugumu besirūpinantys piliečiai būtų išvadinti „šeimininkų iš JAV įsakymų vykdymu“.

Vienas pagrindinių dešimties parų šalininkų argumentų yra tas, kad karinė žvalgyba įspės apie artėjančią krizę gerokai anksčiau, nei ji prasidės. Ir per tą laiką vokiečiai, ramiai išbaigę litrinį kvietinio, suspės sau atvykti kaip į kokį antraktą.

Bet pastarojo Rusijos karo patirtis rodo, kad žvalgybos informaciją Vakarų Europos valstybės puikiai sugeba ignoruoti. Pavyzdžiui, JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos apie Rusijos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė dar keli mėnesiai iki karo pradžios.

Tik tuo mažai kas patikėjo, net ir pati Ukraina. Didžiosios Europos valstybės – Vokietija ir Prancūzija – įspėjimus atmetė.

Pavojaus varpais skambino tik JAV, Jungtinė Karalystė ir Baltijos šalys, kiti žinią apie artėjantį karą ignoravo ir atsibudo tik tada, kai prasidėjo masinės ukrainiečių skerdynės.

Beje, jau bomboms ir raketoms krentant Mariupolyje, Kijeve ir Kramatorske, už nepakankamą profesionalumą, kompetencijos stoką ir nesavalaikį, neteisingą vadovybės informavimą iš pareigų buvo atleistas Prancūzijos karinės žvalgybos vadovas. Vokietija gi… palaimingai snaudė toliau ir tik liepos mėnesį ėmėsi ieškoti užkonservuotų „Gepardų“.

Ir netgi jei žvalgybos nepriekaištingai suveiktų, o politikai, taip, tie patys, kurie dabar lyg blynais su spirgais užganėdinti pažadais, tą pačią minutę priimtų sprendimus, dešimt parų yra lygiai tiek, kiek užtruktų pagrindinė šiuolaikinio karo fazė.

Būtent tiek dienų genštabas Maskvoje numatė pasipriešinimui Ukrainoje palaužti ir užimti Kijevą.

Gruzijos ir Rusijos karas užtruko perpus mažiau, o per tas penkias dienas, puldama dvejomis kryptimis, iš Abchazijos ir Pietų Osetijos, Rusijos driskių orda pasiekė Počio jūrų uostą prie Juodosios jūros ir per keliolika kilometrų priartėjo prie Tbilisio. Tik JAV dėka, iš esmės grasinant tiesioginiu įsikišimu, išvengta katastrofos.

Rusų diversantų grupės, turėjusios užduotį nužudyti prezidentą V. Zelenskį, Kijeve jau veikė antrą karo dieną – vasario 25-ąją, o smogiamoji rusų jungtinių pajėgų grupė pasiekė Kijevo priemiesčius po nepilnų trijų parų, įveikusi beveik 100 km ir viršijanti gynėjų skaičių 12 kartų.

Vilnių nuo Baltarusijos sienos skiria tik 30 kilometrų. Kol vokiečių politikai krapštytųsi užmiegotas akis ir spręstų, ar dar ne vėlu jų brigadai keliauti į Lietuvą, mūsų šalies keliai ir geležinkeliai, jūrų uostas ir aerodromai, greičiausiai, jau būtų subombarduoti.

Kitas karinės fantastikos mėgėjų klubo argumentas – Lietuvos dydis. Esą Lietuva per maža, joje niekada nebus reikiamos infrastruktūros, kad joje galėtų pilnaverčiai įsikurti sąjungininkų brigada. Jų teigimu, pakaktų, kad čia būtų vienas batalionas, o kiti atvyktų tik prireikus.

Primename, kad okupuotoje Lietuvoje buvo dislokuota daugiau kaip 30 tūkst. sovietų kareivių (2 – 3 divizijos), įrengta daugybė bazių ir didelių poligonų. Vokiečių brigadą sudaro iki 5 tūkst. karių. Karių, mieli ponai ir ponios, ne turistų į SPA, nes tiek tūkstančių – labai gali būti – visoje Lietuvoje liukso kambarių ir nėra.

O jei rimtai, teigiantys, kad jiems Lietuvoje neatsirastų vietos, galėtų pasižiūrėti į Kaliningradą, kuriame dislokuoti dešimtys tūkstančių kareivių, o užpernai buvo pradėta kurti dar viena divizija (tiesa, prasidėjus karui dalis tų pajėgų buvo permesta į Ukrainą).

Didžiausia gėda yra ta, kad kol mes patys savo kaimuky ginčijamės, prasegę praskiepus matuojamės, kieno ilgesnis, linksminame Kremliaus prigožinus ir verčiame raudonuoti mūsų diplomatus, ištikimi draugai, demokratija, laisve ir kola tikintys sąjungininkai, mus ir vėl aplenkė: laikino rotacinio bataliono statusą pakeitė į nuolatinę rotaciją.

Dėkojame mūsų skaitytojams ir sekėjams bei rėmėjams. Tik Jūsų, mielieji, dėka, esame nepriklausomi ir galime sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis (be jokių įsipareigojimų). Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624