Laikotarpis po saulės sugrįžimo, dar tikra žiema. Bet saulė kopia vis aukščiau ir aukščiau. Pokalėdinis mėsiedo laikotarpis trunka iki Užgavėnių, slenksčio į vis ryškėjantį pavasarį. Mėsiedas liaudies kalendoriuje – piršlybų, vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi. Po Velykų jau pavasaris, ne už kalnų ir naujų darbų metas.
Mėsiedo metu pats svarbiausias moterų darbas – audimas. Merginos skubėjo drobes austi, kraičius krauti. „Per visų mėsiedų buvau prieg staklių primazgyta: kap sėdu prieg muštuvų, tai acskeliu cik išrietus dzvi drobeles, dymelį ir milalį Gal nuog dzvylikos metelių jau buvau mokoma ausc“. (drobelės – audeklo rietimai po keliolika metrų, „dimelis” – toks pat rietimas rankšluosčių, „milalis“ – (vilnonis audinys drabužiams). Užgavėnės – ne šventė, o tik išskirtinė metų diena. Pokalėdinio mėsiedo linksmybės. Rytojaus dieną po jų – jau priešvelykinio pasninko diena.
Pelenų diena. Pirmoji diena po Užgavėnių. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, nes Užgavėnių metu išvaroma žiema.
Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet vis kitu laiku Šiais metais Šv. Velykos bus švenčiamos balandžio 8–9 d. Užgavėnės – vasario 21 d. Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina krikščioniškosios ir senosios baltiškos tradicijos. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dar mūsų amžiaus pradžioje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsiedo dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį (įprastąją Užgavėnių dieną).
Visi kalendorinių švenčių (ne tik Užgavėnių) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu ir visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – pirmoje eilėje užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę kasdieniuose darbuose. Lietuviai išsaugojo labiausiai archaišką paprotį – metus skirstyti į 2 dalis: žiema – vasara, pavasaris – ruduo. Išskiriami ne metų laikai, o tik pereinamieji metų laikotarpiai. Šis supratimas liudija, kas ypač svarbu, kad šis metų suskirstymas kilęs ne iš žemdirbystės, o kur kas senesnio – gyvulių augintojų laikotarpio: vasaros pradžia – gyvulių išvarymas į ganyklas, prasidėjus žiemai – jie parvaromi namo. Tai ne paprasčiausias metų laikų pasikeitimas, o metų suskirstymas pagal žemės ūkio darbų cikliškumą.
Taigi, pavasario – vasaros ciklas yra skirtas pasiruošimui žemės dirbimui, sėjai, pasėlių apsaugai ir derliaus nuėmimui (rudens ciklas). Lietuvoje netgi ankstyvos Užgavėnės buvo laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais, ypač per Užgavėnių karnavalą – išvaryti žiemą. Javo dygimui reikia šilumos ir drėgmės. Todėl ir stebėta, koks Užgavėnių oras: jei sausas – būsiąs sausas pavasaris. Jeigu per Užgavėnes oras drėgnas, manyta, kad bet kur pasėti javai gerai užderės. Klestint senajam natūraliniam ūkiui, o vėliau didelei linų pluošto ir sėmenų paklausai Europos rinkoje, labai svarbūs buvo linai. XIX amžiuje linininkyste ypač garsėjo Rokiškio, Kupiškio ir kitų Lietuvos šiaurinių rajonai. Linai valstietį rengė ir maitino. Neveltui tiek daug dėmesio liaudies papročiuose skirta atspėti geriausius sėmenų sėjos terminus.
Dzūkės merginos leisdavosi nuo kalnelio atsisėdusios ant verpstės ar prieverpstės. Tą dieną kinkydavo arklius į roges ar dideles šlajas ir vėžindavo vaikus. Suvalkiečiai dažniausiai per Užgavėnes jaunus kumelius prikinkę prie rambesnio arklio pirmąkart pravažinėdavo. Tikėta, kad šitaip darant ne tik linai didesni užaugsią, bet ir arkliai tais metais būsią sveiki. Aukštaitijoje būdavo vežiojamos po kaimą „bitės“ – kubilan susodinti vaikai ar merginos. „Bitės“, uždengtos drobule, kubile erzėjo, dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens, vandens“.
Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų „bičių“ laukdavo su pilnu kibiru vandens. Reikėdavo jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai medaus prineš, pasėliams pakaks lietaus. Aukštaitės per Užgavėnes šeriniu šepečiu šukuodamos išblizgindavo pluoštą linų , tikėdamos, kad tais metais linų pasėliai būsią švarūs, vadinasi, o rauti linus būsią lengviau. Kad linuose būtų mažiau žolių, buvo įprasta Užgavėnėse bent nedidelį žlugtą išskalbti. Jeigu baltiniai baltai išsiskalbs, tai ir linų pluoštas būsiąs baltas.
Per Užgavėnes tradicinis verpimo laikas jau lyg ir pasibaigęs, o drobės audžiamos. Dusetų merginos manė, kad tą dieną reikia bent šiek tiek paverpėti, tikintis greičiau piršlių sulaukti. Suvalkijoje galiojo nerašyta taisyklė, pagal kurią visus audimui reikalingus verpalus reikėdavo susiverpti iki Užgavėnių. Tai dienai pirkioje turi nelikti nei linų, nei pakulų, nei vilnų kuodelio. Ratelis išvakarėse taip pat turėdavo būti išneštas ant pirkios aukšto, nes pirkioje radęs nebaigtą verpti kuodelį Užgavėnių „diedas“ priteršiąs. Jau nebe laikas verpti. Reikia baigti austi, reikia galvoti apie daržovių sėklų sodinimą, drobių balinimą. Lietuvoje žinomas prietaras, kad per Užgavėnes verpiamų siūlų audeklai rūdys, juos pelės kapos, be to, tądien verpiant mėsa kirmys, vištos daržus iškapstys, vasarą vėjas namų stogus nuplėšys. Daugelis draudimų buvo tiktai tikėjimai, kad tam tikras elgesys sukelia atitinkamas pasekmes.
Per Užgavėnes vengta lopyti drabužius, kad gimę ėriukai nebūtų „margai sulopyti“. Nevaikomi ir paukščiai, nemalama girnomis, kad vasarą nekiltų viesulų, audrų su perkūnija. Tą dieną vengta šukuotis plaukus, kad pavasarį ir vasarą vištos Daržovių rasodos, o mergaitėms gėlių darželių neiškapstytų. Vengta taip pat adata siūti, kad vasaros metu mėsa nesukirmytų. Pas dzūkus tikėta, kad per Užgavėnes sutrypus kojomis kepurę, baravykai augs kaip kepurės. Kai kur Užgavėnių rytmetį šeimininkas vandeniu apšlakstydavo bičių avilius, tikėdamos, kad vasarą bitės neišleis nepastebėto spiečiaus. Anksčiau už kaimynes tos dienos rytmetį krosnį užkūrusi šeimininkė tikėjosi greičiau už kitus laukų darbus nudirbti, derlių nuimti, rugius nukirsti. Jeigu visus metus nešiosiesi užantyje Užgavėnių valgių likučių mazgelyje pasirišusi, tai vištos bus dėslios ir net raganos nepakenks.
Tikėta stebuklinga Užgavėnių valgių puotos likučių galia. „Nor kiek mėsukės palikus – pelės rūbų nekapos“. Kitur Lietuvoje manyta, kad nuo Užgavėnių valgių likusiais riebalais prieš pavasarinį arimą reikia patepti žagrės noragus. Suartoje dirvoje usnys nežels. Dzūkai manė, kad tokiais riebalais ištepus kojas, rankas ir nenusiplovus iki pat pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė tikrai neįkąs. Pagrindiniai lietuvių naudoti tais laikais riebalai – kiaulienos taukai, lašiniai, o kiaulė – vaisingumo, gero derliaus simbolis. Mitologija liudija, glaudų kiaulės ryšį su mirusiųjų pasauliu, vadinasi, ir jų paramą gyvųjų darbams. Noragų ištepimas – transformuota aukojimo žemei forma.
Triukšmingai išvarykime žiemą, garsiai sušukdami – „žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ Sočiai privalgykime blynų, šiupinio ir laukime gražiausios pavasario šventės – Velykų.
Onutė Drobelienė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė
