V. Radžvilas. Skirtingos atostogos

Tikėtina, kad užsienio reikalų ministras G. Landsbergis neatsitiktinai išskubėjo atstogauti kaip tik šiomis dienomis.

Kaip tik jam atostogaujant Europos Komisija oficialiai išsakys savo požiūrį dėl Lietuvos įvestų tranzito į Karaliaučiaus sritį ribojimų. O požiūris gali būti toks, kad savaime sugrįš į darbotvarkę ministro at(si)statydinimo iš pareigų klausimas.

Atostogos greičiausiai yra būdas pralaukti, kol nurims dar viena politinė audra ir išvengti atsakomybės. Tiesa, kad tokio prasto šalies diplomatijos šefo Lietuva nėra turėjusi.

Tačiau šios aplinkybės neturėtų būti pagrindas tiesti dirbtines sąsajas apeliuojant į tariamą ministro elitiškumą ir tyčiotis iš buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento.

Būtent šitaip pasielgė vienas iš Šeimų sąjūdžio vadovų, padėjęs lygybės ženklą tarp G. Landsbergio atostogų, pasiimtų siekiant išvengti atsakomybės už neapgalvotus ir avantiūristinius veiksmus, ir A. Smetonos „atostogų“, sutrukdžiusių Kremliui „švariai“ įteisinti Lietuvos okupaciją.

Lietuvos prezidentą pašiepusio įrašo autorius leido sau „pamiršti“, kad į užsienį pasitraukęs A. Smetona  niekada nebuvo senelio į politikos viršūnes prastumtas jokiais ypatingais gebėjimais neapdovanotas ir nieko nenuveikęs šaliai prasisiekėlis.

Jis buvo vienas ryškiausių lietuvių tautinio judėjimo veikėjų, aukšto rango inteligentas ir kultūrininkas, 2018 m. vasario 16-osios akto signataras ir galiausiai – Lietuvos prezidentas.

Galima įvairiai vertinti jo politinę veiklą ir valdymo metu vykdytą socialinę politiką. Dėl daug ko galima išsakyti rimtų ir pagrįstų priekaištų. Tačiau neįmanoma paneigti, kad A. Smetona buvo ir yra iš tiesų iškili Lietuvos valstybės ir istorijos figūra.

Jo nuopelnai lietuvių kultūros ir šalies ūkio plėtrai yra milžiniški. Kitaip negu dabartinė, jo ilgiausiai valdyta nepriklausoma Lietuva ne menko ir nyko (pirmiausiai demografiškai), bet augo ir skleidė savo kūrybines galias.

Po kapituliacijos fakto Prezidento pasitraukimas iš Lietuvos tą lemtingą 1940 m. birželio dieną buvo vienintelis galimas ir absoliučiai teisingas pasirinkimas, kurio teisingumą patvirtino šitaip negalėjusių pasielgti ir savo parašais laidojusių valstybes Latvijos ir Estijos prezidentų tragiška lemtis.

Niekinamas komentaras jo atžvilgiu parašytas iš akivaizdžiai marksistinių „klasių kovos“ pozicijų. Jis grindžiamas puikiai pažįstama „ponų“ ir „paprastų darbo žmonių“, „engėjų ir pavergtų bei išnaudojamų dirbančiųjų“ priešprieša.

Keistai panašia neapykantos ir keršto dvasia anais laikais dvelkė Sniečkaus pogrindinės kompartijos agitaciniai lapeliai.

Juose buvo ne tik raginama kuo greičiau nuversti „išnaudotojų buržujų“ jungą, bet ir nuolatos grasinama, kad ateis atpildo ir keršto valanda, kai bus atsiskaityta su liaudies kraujasiurbiais, tunkančiais prislėgtųjų ir engiamųjų triūsu, prakaitu ir ašaromis. Kuo tai baigėsi – puikiai žinoma.

Bet šie iki skausmo pažįstami ir vėl beatodairiškai eskaluojami „elito“ ir „paprastų žmonių“  priešpriešos ir klasinio karo motyvai sugrįžo.

Būtent iš šios keršto aistros kyla dirbtinės sąsajos tarp šių dienų nomenklatūros atžalos, kuris tuojau pat nueis į užmarštį arba bus nebent prisimenamas kaip didžiausias nevykėlis užsienio reikalų ministro poste, ir kultūros bei politikos veikėjo, kurio dėl nuveiktų didžių darbų neištrins iš Lietuvos istorijos net aršiausi priešai.

Tačiau giliau pagalvojus ši akivaizdžiai pritempta sąsaja įgyja niūrią ir grėsmingą potekstę. Ją suteikia tokiose sąsajose visada potencialiai slypinti galimybė ir pavojus sutapatinti valstybę ir jos valdžią.

Tokiais atvejais neapykanta valdžiai neretai perauga į sąmoningą ar nesąmoningą neapykantą savo valstybei.

Yra tekę skaityti ir girdėti tokius arba panašius žodžius: „Tegul nors ir Putinas, kad tik ne Landsbergis“.

Suasmenintą formuluotę pakeitus apibendrinta, ji turėtų būti maždaug tokia: „Geriau tegul žlunga Lietuvos valstybė, bet kad tik neliktų Landsbergių režimo“.

Bet ar šitokie žodžiai nekelia tiesioginių asociacijų ir nežadina prisiminimų apie 1940 m. vasarą, kai netrūko maniusių: „tegul ir sovietai, kad tik ne Smetona…“ 

O kaip lengva tapti apakintam neapykantos, rodo tai, kad jai pasidavė ir panašiai mąstė ne tik „engiami darbo žmonės“, bet ir elito atstovai.

Galbūt ryškiausias ir labiausiai pamokomas K. Bizausko atvejis. Jauniausias nepriklausomybės akto signataras, ministro pirmininko pavaduotojas, paskutiniajame Lietuvos vyriausybės posėdyje ne tik ragino nesipriešinti, bet ir piktinosi, kad nepasinaudojama proga nuversti Prezidentą ir pakeisti režimą.

Visa tai – okupantų ordoms jau veržiantis per Lietuvos sieną. Aklos neapykantos kaina: jau liepos mėnesį suimtas, karui prasidėjus kalinių ešelonu vežamas į Rytus ir pakeliui sušaudytas Baltarusijos geležinkelio stotyje…

Lietuvai yra būtinos permainos. Turės keistis ir valdžia. Tačiau yra skirtingi požiūriai į tai, ko ir kaip reikia siekti.

Panašu, kad Šeimų sąjūdžio siūlomas kelias – „paprastų darbo žmonių revoliucija“, galinti nušluoti ne tik „Landsbergių klaną“, bet ir pačią Lietuvos valstybę.

Kitas kelias – nuosekliu ir kantriu šviečiamuoju ir ugdomuoju darbu pažadinti smarkiai prigesusią visuomenės tautinę ir valstybinę savimonę ir taikiu demokratiniu ir teisiniu keliu pakeitus valdžią atkurti Lietuvoje iš tiesų pamintą teisingumą.

Ne „atsiskaitant su engėjais“ ir ne vadovaujantis lenininiu „klasinio teisingumo“ principu „grab nagrablennoje“ (plėšk, kas prisiplėšta), bet susigrąžinus pilietinę valstybės kontrolę ir įgyvendinus gerai apgalvotas sistemines ir struktūrines jos reformas.

Klasinės kovos kelias abejotinas ir pavojingas ne tik tuo, kad einant juo galima pakartoti 1940 m. tragediją.

Vadinamųjų „paprastų žmonių“ valdžia kelia ir kitų pavojų. Neveltui viduramžių politinis mąstytojas Tomas Akvinietis savo traktate pasakoja apie senovės Sirakūzuose gyvenusią senutę, besimeldusią už tironą, kurio mirties troško visi miesto gyventojai.

Į nustebusio tirono klausimą, kodėl meldžiasi už jį, ši atsakė, kad savo gyvenime matė tris tironus. Kiekvienas iš jų buvo žiauresnis už ankstesnįjį. Tad jeigu tironas mirtų, jį pakeisiantis ketvirtasis būsiąs dar žiauresnis. 

SSRS, taip pat Lietuvos žmonės patyrė, kuo baigiasi „paprastų žmonių“ vardu valdančios klikos valdymas. Bet turime ir artimesnį Sąjūdžio pavyzdį.

Beveik niekas neprisimena ir juo rečiau susimąstoma apie tai, kad dabartinė padėtis Lietuvoje didele dalimi yra „paprastų žmonių“ įsivyravimo Sąjūdyje padarinys.

Pradiniu ir pavojingiausiu laikotarpiu tokie žmonės daugiausia slėpėsi iškilių judėjimo vedlių teikiamos apsaugos užuovėjoje. Tačiau pavojui menkstant ir ypač Sąjūdžiui atėjus į valdžią jie išdrąsėjo. 

Kieno, jeigu ne tokių „paprastų žmonių“ rankomis, buvo „pastatyti į vietą“ K. Antanavičiaus rango ir lygio Sąjūdžio šviesuoliai, beviltiškai mėginę stabdyti „dvi Lietuvas“ sukūrusias beprotiškas ir nusikalstamas reformas?

Pavyzdžiui, Žemdirbių sąjūdis turėjo išsamią kaimo pertvarkymo programą. Joje buvo numatyta grąžinti žemę buvusiems savininkams, bet taip pat ir priemonės pertvarkyti kolūkius į kooperatyvus. Įgyvendinus šią programą dvarininkų-latifundininkų ir kumečių Lietuvos galėjo ir nebūti.

Arba čekinė privatizacija, pritaikyta net didžiulėms ir technologiškai pažangioms įmonėms. Užuot buvusios parduotos rimtiems investuotojams ir pakeltos į aukštesnį technologinį lygį, jos už čekius, tai yra veltui, pateko į mažaraščių „berniukų“ rankas.

Šie nesugebėjo nieko kito, tik užstatyti jas bankams, o vertingą, už „valiutinius rublius“ pirktą įrangą parduoti į metalo laužą.

Tiesa, kad tarpukario Lietuvos elitas iki galo neatliko savo pareigos tautai ir valstybei. Bet toje Lietuvoje net iš tolo nebuvo ir nieko panašaus į tai, kas padaryta su Lietuva, panieką intelektui ir žinioms pavertus valstybės gyvenimo ir valdymo norma.

Valdant A. Smetonai tokia užsienio politika, kokią vykdo G. Landsbergio vadovaujama ministerija, buvo tiesiog neįsivaizduojama, nes diplomatinėje tarnyboje dirbo iš tiesų išsilavinę ir atsakomybę už valstybės likimą jautę žmonės.

Kad ir kokių trūkumų turėjo tarpukario Respublika, protas ir žinios joje buvo gerbiami ir vertinami.

O norint suvokti posąjūdinėje Lietuvoje įvykusio nuosmukio mastą, pakanka palyginti Pirmąją atkurtos Lietuvos vyriausybę su vėlesnėmis,  ypač dabartine, kurios veikla įeis į istoriją kaip nemokšiškumo, nekompetencijos ir jų sąlygoto arogantiško pasipūtimo viršūnė.

Užuot reiškus klasinę neapykantą ir panieką „elitui apskritai“, geriau atsiminti, kad elitas būna visoks. Juk ne atsitiktinai vartojamos elito ir pseudo, arba apsišaukėlių, elito sąvokos.

Vis dėlto nevertėtų abejoti ir ginčytis, kad iš senovės graikų kalbos vertęs Platono veikalus A. Smetona buvo visai kito rango ir lygio žmogus ir politikas, negu akivaizdžias elementaraus išprusimo spragas kiekviename žingsnyje demonstruojantis G. Landsbergis, kurį lengvai gali vynioti ant piršto ir sudoroti kaip šiltą vilną bet kuris rimtesnis užsienio derybininkas.

Tai supratus turbūt taptų akivaizdu, kodėl abiejų pasiimtos atostogos negali nebūti skirtingos.