M. Kundrotas. Europos tautininkai ir jų vadai (III)

Latvių Algirdas ir Kęstutis – Imantas Paradniekas ir Raivis Dzintaras

Latvių tautininkystės šaknys driekiasi į tarpukario nepriklausomybę ir dvi tautinio atgimimo bangas: pirmąją – pagimdžiusią tarpukario Latviją ir antrąją – sukūrusią dabartinę valstybę.

1988 m. įsikūrė Latvijos tautinės nepriklausomybės sąjūdis (Latvijas Nacionālās Neatkarības Kustība – LNNK), Lietuvos laisvės lygos atitikmuo. Tai buvo organizacija, reikalavusi išstojimo iš Sovietų Sąjungos ir laisvos Latvijos valstybės atkūrimo. Gimus Tautos frontui (Tautas fronte), atitikusiam Lietuvos Sąjūdį, išsiskyrė dvi pozicijos. Tautos frontas iš pradžių kalbėjo apie suverenitetą Sovietų Sąjungos sudėtyje, LNNK aiškiai pasisakė už visišką nepriklausomybę. Maža to – LNNK ir kiti senojo sukirpimo rezistentai ėmė kurti alternatyvų parlamentą – Piliečių Kongresą, sudarytą iš piliečių komitetų.

Piliečiais jie pripažino tiktai iki okupacijos buvusius Latvijos piliečius ir jų ainius. Praktiškai imta kurti alternatyvi Latvijos valstybė – šalia Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos. Analogų šiems žingsniams iš kitų dviejų Baltijos respublikų būta tik Estijoje, Lietuvoje Sąjūdžiui oponavę senieji rezistentai apsiribojo reikalavimais boikotuoti rinkimus į Sovietų Sąjungos valdžios institucijas.

Tautos frontui ir jo vadovaujamai Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiajai Tarybai apsisprendus atkurti Latvijos nepriklausomybę, LNNK reorganizavosi į politinę partiją. 1993 m. Saeimos rinkimuose jis jau dalyvauja kaip oficialus politinis subjektas. Tais pačiais metais iš Tautos fronto išsiskiria tautinių konservatorių grupė, idėjiškai artima Lietuvių tautininkų sąjungai – ji pasirinko šūkinį pavadinimą „Tėvynei ir laisvei“ („Tēvzemei un Brīvībai“).

LNNK šiuose rinkimuose gavo 15 mandatų, „tėvynininkai“ – 6. Po dvejų metų svarstyklės tautiniame sparne pakrypo į priešingą pusę: „tėvynininkams“ atiteko 14 mandatų, nepriklausomybininkams – 8. 1997 m. abi partijos susijungė į vieną: „Tėvynei ir laisvei“ / Latvijos tautinės nepriklausomybės sąjūdis (Tēvzemei un Brīvībai / Latvijas Nacionālās Neatkarības Kustība – TB/LNNK).

Jeigu iki susijungimo nepriklausomybininkams teko tenkintis opozicijos vaidmeniu, tai „tėvynininkai“ įėjo į tris vyriausybes. Po susijungimo TB/LNNK tapo valdančiąja partija ir darė didžiausią įtaką, jog sovietiniams kolonistams nebūtų automatiškai teikiama Latvijos pilietybė.

Lygiagrečiai su TB/LNNK veikė daugybė mažų tautiškų partijėlių – „Mūsų žemė“ („Mūsu zeme“), Latvijos atgimimo partija (Latvijas Atdzimšanas partija), Latvių partija (Latviešu partija). Šiame kontekste užgimė ir jaunimo politinė organizacija, ilgainiui išaugsianti į vieną įtakingiausių šalies politinių jėgų. Ji pasivadino – „Viską Latvijai!“ („Visu Latvijai!“)

2000 m. septyniolikmetis moksleivis Raivis Dzintaras (Raivis Dzintars) subūrė jaunimo grupę, kuri pasirinko pavadinimą pagal šūkį: Viską savo ir patį save skiriu Latvijai! 2002 m. jaunimo organizacija išauga į platesnio profilio visuomeninę organizaciją, vienijančią visas kartas, o 2006 m. reorganizuojasi į politinę partiją. Pirmininku išrenkamas R. Dzintaras – jau kvalifikuotas žurnalistas, dirbantis viename įtakingiausių šalies laikraščių – „Latvijas Avīze“.

2006 m. Saeimos rinkimai „vislatviešams“ nebuvo sėkmingi. Jie tesurinko 1,48% balsų – skaičių, kuris net rinkėjais gausesnėje Lietuvoje atrodytų apgailėtinas. TB/LNNK gavo 8 mandatus – dvigubai mažiau, lyginant su 17 mandatų pirmuose rinkimuose po susijungimo. Tautinės politikos lydere liko ši partija, tačiau tokia rinkimų kreivė juos turėjo priversti šiek tiek pagarbiau žvelgti į tautininkų vienijimosi galimybes. Vis dėlto vėl pakviesta į valdančiąją koaliciją su konservatorių, krikščionių, liberalų, žaliųjų ir valstiečių partijomis, TB/LNNK liko elito partija. Marginalai jos nedomino.

Jei senuosius „tėvynininkus“ galima lyginti su senaisiais lietuvių tautininkais, LNNK – su Laisvės lyga, tai „vislatviešai“ tobulai atitiko jaunalietuvius, bent – jų kelio pradžioje. Jaunutis charizmatinis lyderis, karinga retorika, triukšmingos viešos akcijos, sveikos gyvensenos kultas. „Vislatviešų“ organizacija gimė jau po tautos atgimimo, kai kurie nariai jo tiesiog nebeprisiminė, idealu tapo tarpukaris. Garbindami tarpukario prezidentą Karlį Ulmanį (Kārlis Ulmanis), jie kartu perėmė šiam oponavusios radikaliausios tautinės to meto partijos – „Perkūno kryžius“ („Pērkonkrusts“) manieras ir net šūkį – „Cīņai sveiks!“ („Tegyvuoja kova!“).

TB/LNNK liko elito partija, bet ji vis labiau seno. Jaunimo nedomino įprastinė politika, nuobodžios diskusijos ir telkimasis vien rinkimams – jis rinkosi Aivaro Gardos (Aivars Garda) Latvijos tautinį frontą (Latvijas Nacionālā fronte) ir „Viską Latvijai!“ Pastaroji organizacija, net ir tapusi partija, išlaikė jaunatviškos visuomeninės asociacijos profilį. Renginiai įvairavo nuo karingų politinių akcijų – tokių kaip Rusijos atplėštos Abrenės pavadinimai, išpaišyti ant pusnuogių kūnų žiemos šaltyje – iki jaunimo stovyklų su nelengva išgyvenimo mokykla.

„Vislatviešai“ sugebėjo pateikti jaunimui viską, ko tik jis galėjo užsimanyti. Norite liaudies dainų – dainuokime, norite sporto – sportuokime, norite politikos – mitinguokime ir ženkime į rinkimus.

2007 m. „vislatviešų“ partijos gretose iškilo naujas lyderis – Imantas Paradniekas (Imants Parādnieks). Ne vienas partijos narys ir stebėtojai iš šalies išvydo ryškų kontrastą su ligtoliniu vadovu R. Dzintaru.

Keturiolika metų vyresnis I. Paradniekas, jau spėjęs atitarnauti sovietų kariuomenėje, šeimos ryšiais susijęs su Lietuva, atrodė tikra R. Dzintaro priešybė. Jaunuolis, išaugęs jau laisvoje šalyje, apie Baltijos kelią galėjo žinoti tik iš pasakojimų, istorinių tekstų ir kadrų. Lietuva ir jos rūpesčiai jam buvo gana tolimi. Pirmąsyk su juo susisiekę lietuvių tautininkai šiek tiek suglumo, sulaukę jaunojo vado klausimo: ar lietuviai neturintys ryšių su lenkų nacionalistais? Vis gi imlus ir greitai žinias įsisavinantis jaunuolis iš karto suprato atsakymą iš užuominos: o kaip jums sekasi bendrauti su rusų nacionalistais?

Abu lyderiai skyrėsi jau vien išvaizda. Ilgaplaukis (tuo metu), tamsoko gymio, rūstaus veido ir mąslių akių, jau patyręs verslininkas I. Paradniekas net ir tuo kontrastavo su kariškos šukuosenos blondinu, tryškusiu jaunatviška energija žurnalistu R. Dzintaru. Partiečiai pusbalsiu leisdavo sau užsiminti, jog R. Dzintaras – tai partijos širdis, o I. Paradniekas – jos smegenys.

2007 m. „Viską Latvijai!“ partijoje įtvirtinta institucija – bendrapirmininkai (līdzpriekšsēdētāji). Šiais tapo I. Paradniekas ir R. Dzintaras.

Baltų istorijoje dumvirato praktika – gerai žinoma. Kurį laiką taip valdė Mindaugas ir Dausprungas, vėliau – Butigeidis ir Pukuveras Butvydas, geriausiai žinomi pavyzdžiai – Algirdas ir Kęstutis. Šį kartą labiau Lietuvoje išmėgintas modelis prigijo Latvijoje.

2010 m. žymėjo lūžį. „Viską Latvijai!“ žengė į Saeimos rinkimus su TB/LNNK. Patirtis ir energija susivienijo. „Vislatviešams“ teko 6 mandatai, „tėvynininkams“ – nepriklausomybininkams – 2. Jungtinis politinis darinys pasivadino Tautine sąjunga „Viską Latvijai!“ – „Tėvynei ir laisvei“ / LNNK (Nacionālā apvienība „Visu Latvijai!” – „Tēvzemei un Brīvībai“ / LNNK), tačiau vietoje gremėzdiško jungtinio pavadinimo latviai įsidėmėjo santrumpą: Tautinė sąjunga (Nacionālā apvienība). Bendrapirmininkais tapo TB/LNNK atstovas Gaidis Berzinis (Gaidis Bērziņš) ir R. Dzintaras.

Įdomu, jog Latvijoje, panašiai kaip Prancūzijoje ir Lenkijoje, teisiškai galioja tokia politinės organizacijos forma kaip asocijuota partija arba partijų asociacija, ko nėra Lietuvoje. Tai – glaudesnis ir pastovesnis politinis junginys už koaliciją, bet laisvesnis už vieną partiją su skirtingomis frakcijomis. Kiekviena partija yra savarankiškas subjektas, bet visos veikia kartu rinkimuose ir svarbiausiuose politiniuose renginiuose.

Tautinės sąjungos prioritetai – laisva ir latviška Latvijos valstybė, latvių kalba ir kultūra, tautos dora, sveika ir stipri šeima, nacionalinis saugumas ir socialinis teisingumas. Daug dėmesio skiriama regionų plėtrai ir etniniam savitumui – ypač Latgalos krašte, siekiama stiprinti latgalių tapatybę integralios latvių tautos kontekste. Latvija regima bendrame Europos fone, tačiau griežtai pasisakoma prieš nacionalinio suvereniteto naikinimą ir Europos Sąjungos virsmą į supranacionalinę valstybę. Ypač pabrėžiama Baltijos šalių vienybė – politinė, kultūrinė ir ekonominė.

2011 m. Tautinė sąjunga vietoje ankstesnių 8 mandatų Saeimoje gavo 14 ir iš asocijuotos partijos galutinai reorganizavosi į vieningą partiją. Vadovų dumvirate I. Paradnieką pakeitė G. Berzinis, tačiau aplink juos susitelkė stipri ir gausi lyderių komanda. Šiandien Tautinė sąjunga – valdančiosios koalicijos partija su dviem ministrais vyriausybėje. R. Dzintaras ir I. Paradniekas – Saeimos nariai, tarp šios partijos deputatų – pats jauniausias Saeimos narys, 1988 m. gimęs Janis Dombrava (Jānis Dombrava).

Interesų, idealų, kartų, personalijų ir net charakterių darna latvių tautininkus atvedė į pergalę. Jie atsinaujino. Šiandien buvusi jaunimo organizacija, buvę marginalai yra solidi, respektabili, elitinė partija. Vis gi jaunimo jie neužmiršo. Prie suaugusios partijos veikia aktyvi jaunimo sekcija. Auga trečia tautininkų karta.

Vietoje pabaigos

Atidesnis skaitytojas jau netruko pastebėti, jog šis straipsnių ciklas įvairuoja. Vienais atvejais teko tautinių jėgų lyderius vertinti per jų organizacijas, kitais atvejais – atvirkščiai. Skirtingi lyderių vaidmenys, skirtingos ir jų organizacijos. Galbūt reiklesni pasiges išsamesnio partinių programų aprašymo ar kitų politinio gyvenimo detalių, bet šis straipsnių ciklas – nežiūrint autoriaus specialybės ir laipsnio – nėra akademinis. Šiuo atveju, kaip retu kitu, norisi pasiremti Martino Liuterio (Martin Luther) žodžiais: kalbėdamas paprastiems žmonėms, viliuosi, jog ir išmintingesni šį tą supras.

Galbūt kitas autorius šiuos arba kitus duomenis aprašys išsamiau ir net – įdomiau. To ir siekiama – paskatinti pažintį su mūsų idėjos broliais ir seserimis kitose šalyse. Galbūt, jų patirtys ir mus ko nors išmokys.

Straipsnių cikle sąmoningai liko neaptarti lietuvių tautininkai ir jų vadai – išskyrus vieną kitą analogiją. Pačiam penkioliktus metus aktyviai dalyvaujant lietuviškoje tautininkiškoje veikloje, keturioliktus metus einant įvairias vadovaujančias pareigas, o su ligtolinės veiklos dalyviais bendraujant betarpiškai, yra galimybė surinkti kur kas tikslesnes žinias, nei iš knygų ar filmų. Kita vertus – yra grėsmė kai kuriuos įvykius ir žmones įvertinti šališkai: vienus – per daug draugiškai, kitus – per daug priekabiai.

Atgimstant ir atsinaujinant tautiniam judėjimui Lietuvoje, daug ką norisi permąstyti. Iš to būtinai gims nauji tekstai, bet dar ne dabar.

Yra dar ką aptarti ir užsienyje. Už šio straipsnių ciklo ribų liko tokios spalvingos asmenybės kaip ne visai pagrįstai tautininku laikomas, tragiškai žuvęs austrų natyvistas Jorgas Haideris (Jörg Haider), visiškai klaidingai, bet gana dažnai ir ligšiol tautinei stovyklai priskiriamas skandalingas olandų populistas Pimas Forteinas (Pim Fortuyn), vengrų partijos Fidesz ir Jobbik su savo lyderiais. Vos užsiminta apie išties įdomias asmenybes – šiuolaikinių danų tautininkų lyderę P. Kiersgor ir dramatiškąjį lenkų tautinės politikos herojų A. Leperį.

Studijuodamas olandų ir flamandų tautininkų istorijas, pasijunti, lyg skaitydamas Aleksandro Diuma (Alexandre Dumas) „Tris muškietininkus“: rasi čia ir Mordauntą, ir Devinterį… Na, o anglų, škotų ir airių tautininkų istorijos primena gerą epą.

Įdomiausi bet kurio tautinio judėjimo istorijoje vis gi antrieji asmenys – tokie kaip F. Diupra, Ž. P. Stirbua ir B. Megrė prancūzų Tautiniame fronte, Siorenas Krarupas (Søren Krarup), Mogensas Kamrė (Mogens Camre) ir Siorenas Espersenas (Søren Espersen) Danų tautos partijoje, ilgą laiką – I. Paradniekas „Viską Latvijai!“ partijoje. Dažnu atveju būtent jų dėka šios jėgos tapdavo būtent tuo, kuo jos tapdavo: su savais pliusais ir minusais. Bet apie antruosius asmenis, norint rašyti, reikia surinkti daugiau duomenų. Juk visada geriausiai matomi – vadai.