Vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje vyko knygos „Užrašyti žodžiai liudija: 1941 m. tremtinių ir politinių kalinių dienoraščiai ir atsiminimai“ sutiktuvės. Tai neseniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Centro) išleista knyga lietuvių ir anglų kalbomis.
Pristatyme dalyvavo knygos sudarytojos – LGGRTC (Centro) darbuotojos Ramunė Driaučiūnaitė ir Milda Jarušaitienė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Gerda Urbonienė ir 1941 m. tremtinio Algimanto Katiliaus dienoraščių saugotoja, knygų „Aš prašau duonos“, „Tremtinio užrašai“, „Laiškai, parašyti naktį“, „Gimnazistė“ sudarytoja ir autorė Rasa Bačiulienė.
Renginį vedė LRT laidų vedėjas, žurnalistas Rimas Bružas. Jis padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui už jam suteiktą galimybę pristatyti visuomenei išskirtinį istorinės atminties leidinį.
Ir pabrėžė, kad ir šiandienos įvykių kontekste, kuomet Ukrainoje vyksta karas ir daugelis taikių Ukrainos gyventojų praranda namus, labai svarbu vėl kalbėti apie istorinę tiesą ir turėti viltį, kad karas baigsis.
Lietuvius ir ukrainiečius visada siejo ypatingas dvasinis ryšys. Ukrainiečiai, vertindami savo šalies istoriją, ne kartą yra pabrėžę, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, kai dalis Ukrainos žemių priklausė Lietuvai, nesiejami su prievarta, nes tai buvo vienas šviesiausių valstybės laikotarpių.
Ne vienas disidentas yra pasakojęs, kad sovietiniuose lageriuose artimiausia bičiulystė siejo būtent lietuvius ir ukrainiečius.
Leidinyje dešimt užrašytų liudijimų – tai 10 skirtingo amžiaus, išsilavinimo; nuo Prezidento Aleksandro Stulginskio iki moksleivio ir namų šeimininkės, gyvenimiškos patirties žmonių, kuriuos sujungė vienas skaudus istorinis faktas – 1941-ųjų birželio 14-oji, istorijos.
Dienoraščių autoriai 1941 metais buvo ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko, Tomsko sritis, Altajaus kraštą, Jakutijos ASSR, įkalinti Krasnojarsko, Chabarovsko krašto lageriuose.
„Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondai nėra uždara saugykla, o juose saugomą sukauptą medžiagą būtina viešinti“, – kalbėjo muziejininkė R. Driaučiūnaitė, ne vienerius metus tvarkanti muziejaus rinkinį „Lietuvos gyventojai sovietų kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje“.
Minint 80-ąsias pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų metines kilo mintis įprasminti tai, ką 1941-ųjų birželį ištremti ar lageriuose įkalinti žmonės paliko – autentiškus dienoraščius, atsiminimus ar atsiminimų fragmentus.
Bendro darbo su LGGRTC (Centre) dirbančiomis kolegėmis Milda Jarušaitiene, Audrone Gečiauskiene ir Aiste Tarabildiene rezultatas – išskirtiniai liudijimai išvydo dienos šviesą ir lietuvių ir anglų kalbomis.
Renginio metu R. Draučiūnaitė išreiškė viltį, kad šią knygą turėtų skaitytų jaunoji karta ir ji galėtų būti svarbus istorijos vadovėlis mūsų Lietuvos mokyklose.
Ji pabrėžė, kad, skaitant knygą „Užrašyti žodžiai liudija: 1941 m. tremtinių ir politinių kalinių dienoraščiai ir atsiminimai“ žavi tų žmonių stiprybė ir valia.
Ir juose labai daug vilties, šviesos, teigiamo nusiteikimo ir tikėjimo prasmingesnio gyvenimo ateitimi.
Susitikime buvo pabrėžta, kad išlikę dienoraščiai ir atsiminimai šiandien mums visiems primena, kad tai, kas įvyko, nenugrimzdo praeitin, bet išliko – čia ir abar, ir liudija ateinančioms kartoms.
