Kalba, pasakyta kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje, minint keturiasdešimtąsias žūties metines, 2021 lapkričio 25 d.
Lapkritis. Prieš keturiasdešimt metų taip pat buvo lapkritis. Su savo dargana, tamsa ir šalnomis. Čia pat, šioje sankryžoje, buvo ir jis. Kunigas Bronius Laurinavičius. Kai kam – tik nuolat kvaršinantis galvą objektas „Intrigantas“, o visai Lietuvai – Ganytojas, žmogaus teisių gynėjas. Šią valandą šį didį kunigą norisi prisiminti keletu žodžių, užrašytų lyg ir tarp eilučių, Kristaus šviesą ir tiesą liudijantis dabartiniams, jau spėjusiems su Laisve apsiprasti, žmonėms…
Trylikametis Bronius Laurinavičius, išgirdęs savo tėviškės varpų skambėjimą, ryžosi tapti kunigu – nešti Gerąją Naujieną visiems. Šį tikslą Bronius pasiekė ir įgyvendino. Kad ir kur bebūtų, jis rūpinosi ne vien tik bažnyčių, kaip pastatų, statybomis, remontais, bet ir Gyvosios Bažnyčios statyba, kuri tikrai pareikalauja daug daugiau jėgų ir išmonės.
Jo klebonijos durys buvo atviros visiems, trokštantiems Viešpaties artumo, šviesos, šilumos. Nepraeiti pro kenčiantį, išsiilgusį tiesos, palaiminti vaiką, būti arčiau visų – toks kunigo Broniaus veiklos moto. Tai ir varomojo jėga, paskatinusi jį nebijoti ne tik valdiškų kabinetų durų, bet ir mirties. O juk eita su Kristumi. Ne vien per kryžkeles ir sankryžas, bet ir iki pasaulio pakraščių bei paribių. Dėl kiekvieno.
Vartydamas kunigo Broniaus raštus, adresuotus įvairioms institucijoms, tarsi iš naujo suprantu tą reikiamybę gyventi evangelija be sienų. Tiesiog taip, kaip kunigas Bronius. Paprastai ir be kompromisų, ne tik statant bažnyčią kaip pastatą, bet ir tampant gyvosios šventovės pamatu.
Stovime šioje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų tarsi ir baigėsi kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas. Tik kryžkelė, tik sankryža. Tik tamsa. Tačiau Tiesa, kurią kunigas Bronius liudijo ne vien žodžiu, ar ji gali pasibaigti?
Atsakyti į šį klausimą norisi paties Broniaus vieno iš kraštiečių mintimi, jog šis kunigas uždegė širdį. Taigi, asmenybė, pati deganti ir uždeganti širdis kitiems, nežūsta. Kaip ir jos neštoji tiesa neturi pabaigos. Šioje vietoje tąkart buvo neatpažįstamai sudarkytas kunigo Broniaus veidas. Tačiau nepaisant to, kad tiesos veidas dažnai būna sudarkytas ar iškraipytas, ji niekuomet nepraranda savo tapatybės ir stuburo.
Ir mus šiandien daug kas gali išjuokti, tačiau tai nereiškia, kad reikia grįžti atgal, pasiduoti. Kunigas Bronius tą naktį ėjo pirmyn, jau rodydamas šviesą mums. Stovėdami šiandien čia, šioje vietoje, liudijame, kad kunigo Broniaus ir kitų mūsų tėvynės sūnų ir dukterų pėdsakų nepasiglemžė ir niekada nepasiglemš tamsa, nes jie įspausti ne tik ant lapkričio lietumi permirkusio šaligatvio, bet ateities širdyse. Tiesa negali pranykti ir pasibaigti, nepaisant to, kad ją iškreipti ir net pasisavinti gali bandyti bet kas.
Šiandieną stovime kryžkelėje. Gal kai kam atrodo skausmingas šis sustojimas. Visgi mes stovim čia šią valandą, kaip yra sakęs kunigas Stasys Yla, nes „trokštam teisybės visiems, bet ypač savai tautai. Tu leidai, Viešpatie, – rašė jis, patirti jai tiek skaudžios neteisybės! Tu jai kryžiaus kelius leidai praeiti, kelius, kuriuos suruošė jai žmonių neteisingumas. Bet kaip tamsoj labiau sušvinta šviesos žiburys, taip neteisybėje brangi mums pasidarė Tavoji teisybė.
Ir ilgimės mes jos šiandien labiau gal nei kas kitas. Tik duok mums Viešpatie, kad šis mūsų tautos ilgesys būtų tyras – be neapykantos kam nors, be jokio keršto jausmo. Duok, kad jis neštų mums palaiminimą, kurį žada Kalno pamokslas – nekaltai kenčiančiųjų palaiminimą. Duok, kad kančia, kurią mums parengė kitų neteisingumas, apvalytų mūsų sąžines ir herojinę dvasią mumyse išugdytų“.
Stovime čia, šią valandą, nes žinome, kad kaip sako čekų patarlė, negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo ir sunaikinti tiesos.
Manau, kad kunigas Bronius Laurinavičius tą įrodė visu savo gyvenimu. Jo prisiminimas šią valandą svarbus ir ne vien atminimo prasme. Būdami čia, turime ryžtis ir patys bekompromisei tiesai, kurios sunaikinti, pavergti ar pasiglemžti negalėtų net ir pačiais madingiausiais drabužiais padabinta tamsa.
Tad tegul nors ir numanomi daugeliui, Tėviškės varpai vėl pažadina ir mus, kaip kad Bronių Laurinavičių įkvėpė didingiems žingsniams.
Autorius yra kunigas, Kauno Gerojo Ganytojo parapijos vikaras, LSMUL Kauno klinikų kapelionas
Kunigo Broniaus Laurinavičiaus 40-ųjų žūties metinių minėjimo vaizdo įrašas:
