Tiek visuomenėje, tiek mokykloje apie patyčias kalbama daug. Ir ne tik kalbama, bet aktyviai veikiama siekiant sumažinti patyčias. Nes patyčios vyksta. Ir vyksta ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų.
Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Galiausiai, nuogąstauja, kad vaikas gali tapti patyčių stebėtoju.
Kai tiek daug kalbama apie patyčias, kyla klausimas – ar visą nepagarbų žmonių tarpusavio bendravimo elgesį galime vadinti „patyčiomis“?
Dažnai „patyčių“ sąvoka pasitelkiama padėčiai, kai dėl kažkokių vaiko veiksmų, kitam vaikui kyla nemalonūs jausmai: nuoskauda, nusivylimas, liūdesys.
Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ sąvokos naudojimas gali būti ir kenksmingas. Visų pirma, dėl to, kad menkina tikrųjų patyčias aukų patirtis.
Kai bet koks veiksmas (ar žodis), kuris žeidžia, yra vadinamas „patyčiomis“ ir į tą veiksmą (ar žodį) yra reaguojama kaip į „patyčias, yra atitraukiamas dėmesys nuo reagavimo į tikrąsias patyčias.
Patyčios yra rimtavisuomenės problema, reikalaujanti atsakingų, tikslių ir koordinuotų reagavimo būdų.
Juk kuomet mokykloje iš tėvų ar mokinių pasigirsta sąvoka „patyčios“, mokyklos bendruomenė į šią sąvoką reaguoja aktyviais veiksmais – siekia išsiaiškinti padėtį, kad galėtų veiksmningai reaguoti teikdama reikiamas pagalbos priemones.
Vis tik nemalonius jausmus ir išgyvenimus kelia įvairūs nepagarbaus bendravimo dalykai, tokie kaip nemandagus ar grubus bendravimas.
Patyčios yra kraštutinis nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu būdas. Tad kaip atskirti, kas yra vaikų patyčios, o kas ne?
Pasak vaikų ir paauglių psichoterapeutės, tarptautiniu lygiu pripažintos patyčių prevencijos žinovės ir knygų „Kaip būti piktu” bei „Draugystė ir kiti ginklai” autorės Signės Vitsonos (Signe Whitson), vaikų nepagarbaus bendravimo būdus gali padėti pažinti vaiko elgesio ketinimai ir nepagarbaus veiksmo pasikartojimo dažnis.
Nemandagumas
Liežuvio rodymas; įvairios veido grimasos ir kūno gestai, pavyzdžiui, liežuvio rodymas, „ragiukų“ rodymas pridėjus pirštus prie viršugalvio ir pan.; atsistojimas eilėje pirmam, ignoruojant kitus vaikus; gyrimasis, kad yra pats geriausias (moksle, sporte, piešime ir pan.); net gi lapų ar žolės metimas ant kito vaiko – visa tai yra nemandagus vaiko elgesys.
Patys savaime šie nemandagaus elgesio bruožai atrodo kaip patyčios.
Tačiau žvelgiant į kontekstą, kuriame jie reiškiasi, ir matant, kad jei šis elgesys yra spontaniškas, iš anksto nenumatytas, kylantis dėl vaiko nesugebėjimo numatyti savo veiksmo pasekmes, vaiko pagarbaus bendravimo įgūdžių stokos, o taip pat toks elgesys nėra skirtaskam nors pakenkti, kalbame ne apie patyčias, bet ne apie nemandagų elgesį.
Grubumas
Pagrindinis nemandagaus ir grubaus elgesio skirtumas yra susijęs su elgesio ketinimu. Nemandagumas yra impulsyvus, nenumatytas veiksmas.
Kai tuo tarpu grubiu elgesiu siekiama tikslingai ką nors įskaudinti, nuvertinti, sumenkinti, kritikuoti.
Skaudinti, pavyzdžiui, sakant: „nekenčiu tavęs“; „tu man bjaurus/i (kvailas, negražus ir t.t.)“. Tai pykčio kalba. Ir labai dažnai vaikų grubaus elgesio motyvas yra būtent pyktis.
Praėjus pykčio antplūdžiui, vaikas dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Jei vaikas taip pasielgia kartą arba porą kartu, bet ne nuolat ir gailisi savo elgesio – kalbame apie grubų elgesį.
Grubiai besielgiančiam vaikui reikia pagalbos padedant tiek tinkamai išreikšti pyktį, tiek apskritai padedant suprasti savo jausmus bei tinkamus jų raiškos būdus.
Patyčios
Patyčios yra tyčinis, sistemingas, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologinę ar fizinę persvarą turintis vaikas siekia žeisti (psichologiškai ir /ar fiziškai) kitą vaiką.
Besityčiojantis vaikas, su vaiku iš kurio tyčiojasi, elgiasi taip tarsi jis būtų nereikšmingas, bejėgis, nereikalingas, neturintis nuomonės.
Vaikas, kuris tyčiojasi, tokiu elgesiu siekia padidinti savo galią, įtaką, statusą. Siekia tyčiodamasis, nes gal nemoka siekti kitokiais būdais.
Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl viešas vaiko, kuris tyčiojasi kaltinimas, baudimas ar gėdinimas sukelia priešingą poveikį nei tikimės.
Dėmesys, kad ir neigiamas vis tiek yra dėmesys, o dėmesys – tai įtaka, statusas. Kita priežastis, kodėl besityčiojančio vaiko viešas baudimas yra neveiksmingas, yra susijusi su tuo, kad viešai bausdami besityčiojantį vaiką, mes jį dar labiau atitolinam nuo vaikų grupės, su kuria jam jau kyla sunkumai tinkamai bendraujant.
Vaikų grupėje atsiradę budeliai ir aukos, tik dar labiau atitolina grupės narius vienas nuo kito, pabrėžia jų tarpusavio skirtumus.
O jungiant, vienijant vaikų grupę, ieškant grupės narių tarpusavio panašumų ir pan. galima rasti būdus, kaip vaikų grupei išmokti būti kartu nežeidžiant vienas kito.
Kaip reaguoti?
Reagavimas į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtinas. Tačiau mūsų suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas – gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas.
Reaguojant į nemandagų ir grubų vaiko elgesį. Pirmiausiai, pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nemandagus ir nepriimtinas.
Jei padėtis reikalauja, savo reagavimą galima dar labiau praplėsti pasakant, kad tokio elgesio kartojimas nebus pateisinamas bei sukels atitinkamas pasekmes.
Mokinkime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu.
Mokykime vaiką kaip atpažinti, kada kyla pyktis ir kokiais tinkamais būdais galima šiuos jausmus išreikšti – gal padaužyti pagalvę, gal pašaukti įsikniaubus į pagalvę, gal įnirtingai ant lapo su pieštukais raizgyti linijas, gal suplėšyti popieriaus lapą, gal sugniaužti ir atleisti kumščius.
Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio „ji(s) pirma(s) pradėjo“, „aš tik gyniausi“. Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, vaikų pateisina agresiją.
Jei savęs gynimas nemandagiais ir grubiais būdais vaikui yra leistinas, yra sukuriama erdvė vaikui skatinti kitus vaikus atitinkamai pasielgti, kad susidarytų padėtis, kuomet vaikas galėtų pradėti „save ginti“.
Reaguojant į vaiko patyčių elgesį svarbu suprasti, kad vaiko kaltinimai ir gąsdinimai yra visiškai neveiksmingos priemonės. Asmens kaltinimas dėl jo poelgio, neskatina kaltinamo asmens siekti pokyčių. Kaltinimas skatina gynybą. O kai esame gynybos rėžime – puolame, pykstame arba užsisklendžiame savyje.
Kaltinimas nėra veiksminga strategija patyčių suvaldyme, nes neskatina kaltinamą vaiką pasitelkti mąstymo (o juo labiau kritinio) įgūdžius. Juk kaltinamas vaikas nėra kviečiamas svarstyti apie savo poelgį, neskatinamas diskutuoti ir ieškoti sprendimų, nemokomas prisiimti atsakomybės.
Tuo tarpu gąsdinimas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų privilegijų iš „prasikaltusiojo“ atėmimu (pavyzdžiui, galimybe kažkurį reikšmingą laiką naudotis išmaniaisiais įrenginiais), gali būti veiksmingas tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas išties įsisąmonina savo poelgio žalą ir sutinka, kad taikomos pasekmės yra tinkamos bei teisingos.
Veiksmingas reagavimas į vaiko patyčių elgesį, apima ir jau aptartus reagavimo į nemandagų ir grubų elgesį būdus. Tačiau reaguojant į vaiko patyčių elgesį papildomai reiktų pasitelkti ir šiuos būdus:
Nuoseklūs pokalbiai su vaiku
Labai svarbu, kad vaikas, kuris tyčiojasi, žinotų, kad jam reikšmingi suaugę žmonės žino, apie jo patyčių elgesį.
Prašymas vaiko plačiau papasakoti apie tai, kas nutiko leidžia vaikui papasakoti padėtį iš jo perspektyvos, leidžia susidėlioti savo mintis, pačiam garsiai išgirsti pasakojamą istoriją, tokiu būdu vaikas mokosi atsakomybės už savo veiksmus.
Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus
Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingu reiškia kritiškai vertinti padėtį bei turimus resursus, kurių reikia priimti tinkamus pagal padėtį sprendimus.
Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas yra irgi statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę.
Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti.
Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima vaikui įvardinti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.
Pagelbėkime vaikui atrasti jo asmenybės stipriąsias puses
Kai vaikas atranda savyje savo stipriąsias asmenines savybes, pasikeičia vaiko santykis su pačiu savimi – vaiko savivertė išauga.
Kai vaikas supranta ir priima save tokį koks yra, priima savo savybes jis tampa tolerantiškesnis kitiems, tokiu būdu mažėja bendravimo konfliktai arba vaikai geba rasti tinkamesnius tarpusavio konfliktų sprendimo būdus.
Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas
Paskatimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas, kad ir kaip dažnas jo patyčių elgesys, nesityčioja visada, su visais ir visur.
Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kada vaiko elgesyje nėra patyčių bruožų, tomis akimirkomis turime labai didžiuotis vaiku.
Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra pastiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį – gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos, vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes.
Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gal gali atrodyti mažos, bet vaikui – kainavusios daugybę jo valios pastangų.
Ir galbūt, mums sumaniai reaguojant į vaiko pastangas, jis kitą kartą išlauks jau ne dvi, o tris minutes, o po kelinto karto, gal apskritai atsisakys piktos replikos.
Autorė yra „Erudito licėjaus“ psichologė
Vaikai yra žmonės (gal kas tuo dar abejoja?). Kokie žmonės pasitaiko, žinome. Patys įvairiausi. Klaidinga išskirti vaikus, kaip kažkokią ypatingą žmonių rūšį, kai kalbame apie vaikų elgesį. Yra žmonių (!!!) elgesys. Jis nepriklauso nuo amžiaus, išsilavinimo, gautų metalinių medalių, pareigų, tikėjimo ir pan. Suaugę, įskaitant senjoritas ir senjorus, taip pat kartais labai negražiai elgiasi. O ką jau bekalbėti apie įvairaus plauko politikieres ir politikierius?
Niekas taip gerai neperauklėja tėvelių, kaip jų vaikai.
Kai supranti, jog tavo vaikelis visko iš tavęs mokysis, viską nusižiūrės ir kartos, pats save taip ,,išcenzūruoji” – ir veido išraiškas, ir sėdėseną ar stovėseną, manieras, balso intonacijas, ir, savaime aišku, žodyną. Ir matai, kaip šalia tavęs auga mažas ,,profesorius”… Vos kelių metų būdamas, jis jau išmokęs ilgiausius mandagius kreipinius ir frazes, ir guldo jomis pašnekovą ant abiejų menčių. Koks malonumas stebėti, kokia nuotaika apima visus pokalbio dalyvius…
Tik gaila, kad nemokame to vertinti, kad mažieji ,,profesoriai” ir vaikai, kuriems teko užaugti kitokiomis sąlygomis, iš karto sumaišomi vienoje grupėje, klasėje. To rezultatas vienas – ,,profesoriams” tenka išmokti agresyvių manierų ir žodyno, jei nenori tapti patyčių objektu ir perimti tokį elgesį, tokias pažiūras.
Manyčiau, vaikai, kuriuos jų vaikystė nelepino, turėtų lankyti paruošiamąsias grupes ir klases, kur būtų išmokomi neagresyvaus elgesio, susipažintų su kitokiu žodynu. ir tik vėliau abi grupės būtų laipsniškai sujungiamos. Jei kažko nesiimsime, tai po kelių kadencijų ateis tokia karta, kad šios kadencijos Seimas atrodys ,,dar nieko”.