Baigiantis 2011 metams Europos Tarybos (ET) ekspertai paskelbė pirmąjį įvertinimą, kaip Lenkija vykdo Europos regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją. ET Ekspertų komitetas praėjusių metų pradžioje tikrino Lenkijos įstatyminę bazę, bet taip pat tai, kaip praktikoje užtikrinama tautinių mažumų kalbų apsauga. Susitiko ne tik su valstybės pareigūnais, bet ir tautinių mažumų atstovais, tarp kitko, lietuviais. Regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją Lenkija pasirašė 2003 metais, o 2009 m. vasario 12 d. dokumentas buvo ratifikuotas. Birželio 1 dieną Lenkijos įsipareigojimai pradėjo oficialiai galioti.
Regionų arba tautinių mažumų kalbos yra neatskiriama unikalaus Europos kultūros paveldo dalis.XX a. pabaigoje buvo susirūpinta sparčiu ypač mažų tautų kalbų nykimu. Todėl ET, norėdama apsaugoti ir propaguoti regionų ir mažumų kalbas kaip Europos kultūros paveldo svarbią dalį, kuriai kyla išnykimo grėsmė, pateikė valstybėms narėms pasirašyti Europos regionų arba mažumų kalbų chartiją. Chartija siekiama užtikrinti, kiek įmanoma palengvinti ir skatinti regionų arba mažumų kalbų vartojimą švietimo sistemoje ir žiniasklaidoje, taip pat paskatinti, kad būtų leidžiama jas vartoti teisinėse ir valdymo institucijose, ekonominiame ir socialiniame gyvenime, kultūrinėje veikloje ir plėtojant pasienio regionų bendradarbiavimą.
Pirmasis ET ekspertų įvertinimas nėra palankus Lenkijai. Atkreiptas dėmesys, kad ligi šiol nėra parengtos aiškios strategijos, kaip centrinės valdžios iniciatyva bus saugomos ir populiarinamos kalbos. Pasak ekspertų, tokios strategijos parengimą apsunkino ir tai, kad 2002 metų visuotinis gyventojų surašymas nepateikė patikimo atsakymo, kiek Lenkijoje gyvena tautinių mažumų atstovų, fiksuota nemažai pažeidimų surašymo metu. Regionų arba tautinių mažumų kalbų populiarinimas ir saugojimas paliktas visų pirma savivaldybių institucijų kompetencijai, tuo tarpu nėra jokių sprendimų, kaip šios kalbos bus saugomos ir populiarinamos aukštesnės administracijos, vaivadijos ir valstybės institucijose (pvz., viešieji užrašai tautinių mažumų kalbomis traukinių stotyse, sporto arenose, ligoninėse, telekomunikacijos bendrovėse ir pan.). Ypatingai daug priekaištų pareikšta dėl nepakankamos paramos armėnų, čekų, karaimų, rusų, slovakų, totorių ir jidiš kalbų apsaugai. Rekomenduojama kuo skubiau gerinti baltarusių švietimą.
Lietuvių švietimas
O kaip saugoma lietuvių kalba Lenkijoje? Daug dėmesio skirta lietuvių švietimui. Pažymėta, kad Lenkijos valdžia per mažai pastangų deda aiškindama lietuviams tėvams, kaip svarbu leisti vaikus į lietuviškas mokyklas ir mokytis lietuvių kalba. Be to, mokyklos raginamos mažinti mokinių, kurie mokosi lietuvių kalba, skaičių, kadangi tokia pat dotacija skiriama mokant tik lietuvių kalbos kaip dalyko, trūksta vadovėlių. Nors ekspertai pripažino, kad lietuvių švietimo modelis yra tinkamas (vyrauja mokyklos lietuvių dėstomąja kalba), tačiau nėra nei vienos profesinės mokyklos (klasių), kur būtų dėstoma lietuvių kalba. Ekspertai taip pat nurodė stebėti, ar vietos valdžia lėšas, skirtas tautinių mažumų kalbų mokymui, panaudoja pagal paskirtį, bei įsteigti nepriklausomą instituciją, kuri tikrintų, kaip užtikrinama lietuvių švietimo apsauga ir plėtra, ir reguliariai rengtų ataskaitas. Pasak ekspertų, dabartinį mokyklų finansavimo modelį būtina pakeisti, kadangi jis neužtikrina lietuviškų mokyklų veiklos tęstinumo.
ET ekspertai taip pat atkreipė Lenkijos valdžios dėmesį į tai, jog Punske veikiantis Kovo 11-osios licėjus yra vienintelė lietuvių vidurinė mokykla Lenkijoje, todėl kai kurie mokiniai, kad ją pasiektų, turi įveikti didelius atstumus. Nurodė patikrinti, ar mokyklos biudžeto mažinimas neatsilieps neigiamai mokinių transporto ar apgyvendinimo (bendrabutyje) sąlygoms. Raporte pabrėžiama, kad regione, kuriame gyvena lietuviai, visose mokyklose turėtų būti mokoma Lietuvos istorijos ir lietuvių kultūros dalykų.
Lietuvių kalba Seinų apskrityje
Ekspertai paragino Lenkijos valdžią labiau rūpintis lietuvių kalbos statusu lietuvių gausiai gyvenamose savivaldybėse. Paskelbtoje ataskaitoje pažymima, kad lietuvių kalbai pagalbinės kalbos statusas suteiktas tik Punsko savivaldybėje, o kituose Seinų apskrities valsčiuose ar visos apskrities teritorijoje šis statusas negalioja. ET ekspertai pažymėjo, kad mažiausiai dar dviejose Seinų apskrities savivaldybėse lietuviai sudaro žymią gyventojų dalį (19 proc. ir 8 proc.), ir jos laikomos tradiciškai lietuvių gyvenamomis teritorijomis. Tačiau, pasak jų, tai neužtikrina tinkamos lietuvių kalbos apsaugos „dviejose savivaldybėse, kur lietuviai tradiciškai gyvena ir sudaro tinkamą skaičių šiam įsipareigojimui įvykdyti“. Ekspertų komitetas pasiūlė Lenkijos valdžiai, kad tose vietovėse, kur lietuvių kalbą vartojantys asmenys gyvena tradiciškai, nors ir neviršija 20 proc. gyventojų skaičiaus, lietuvių kalba galėtų būti vartojama kaip pagalbinė. Tam tikslui ragino atitinkamai patobulinti teisinę bazę.
Žiniasklaida
Raporte dėmesio skiriama taip pat Lenkijos lietuvių žiniasklaidai. Pažymima, kad Lenkijoje nėra privačių TV ir radijo stočių, kur laidos būtų transliuojamos taip pat lietuvių kalba, o Balstogės TV transliuojamos laidos lietuvių kalba dėl techninių kliūčių nematomos lietuvių gyvenamuose rajonuose. ET ekspertų manymu, TV laidos lietuvių kalba žymiai pakeltų šios kalbos prestižą visuomenės akyse. Lietuvių kalbos būklė reikalauja, kad Lenkijos valdžia dėtų pastangas įsteigti bent vieną radijo ir TV visuomeninį kanalą, kuris transliuotų lietuvių kalba lietuvių gyvenamojoje teritorijoje. Be to, ekspertai paragino Lenkijos valdžią pasirūpinti, kad išeitų bent vienas lietuviškas savaitraštis.
Ekonominis gyvenimas
ET ekspertai atkreipė dėmesį, kad Lenkijos įstatymai nenumato konkrečių sprendimų, kaip užtikrinti galimybę tautinių mažumų kalbą vartoti ūkio plotmėje. Nėra numatyta paskatinimo mechanizmų bendrovėms, firmoms, kurios savo veikloje populiarintų lietuvių kalbos vartojimą.
Pažymėta, kad 1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje, nors ir numatytas bendradarbiavimas tarp abiejų šalių miestų, savivaldybių, kitų administracinių vienetų, tačiau konkrečiai nenurodyta, kaip šis bendradarbiavimas prisidės prie lietuvių kalbos Lenkijoje išsaugojimo. Ekspertai prašė kitoje ataskaitoje pateikti konkrečius pavyzdžius, kaip Lietuvos ir Lenkijos pasirašyti susitarimai padeda skatinti lietuvių kalbos vartojimą Lenkijoje.
Nepaisant daugybės priekaištų ir raginimų pagerinti lietuvių kalbos vartojimo galimybes Lenkijoje, ET ekspertai pažymėjo taip pat teigiamus Lenkijos veiksmus. Visų pirma atkreipė dėmesį, jog Lenkija, ratifikuodama Chartiją, parodė savo principinį teigiamą nusiteikimą saugoti regionų arba tautinių mažumų kalbas. Taip pat Lenkijoje priimtas Tautinių mažumų ir regioninės kalbos įstatymas bei sukurta bendra Vyriausybės ir tautinių mažumų komisija. Lenkija stengiasi saugoti kalbas nuo galimų diskriminavimo veiksmų, tačiau šioje srityje yra ir daug trūkumų. Mat Chartija įpareigoja ne tik saugoti, bet ir imtis aktyvių veiksmų populiarinant regionų arba tautinių mažumų kalbas. Šio įsipareigojimo įgyvendinimą stabdo tai, kad centrinė valdžia daug kompetencijų perdavė savivaldybėms, o pastarosioms dažnai pristinga ne tik politinės valios, bet ir finansinių resursų. Tokiu atveju centrinė valdžia turėtų būti aktyvesnė ir imtis veiksmų, užtikrinančių deramą regionų ar tautinių mažumų kalbų apsaugą.
Kitas įvertinimas, kaip Lenkija įgyvendina Europos regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją bei ET ekspertų pateiktas pastabas, bus parengtas po trejų metų.
