Šiuo metu Baltijos jūros pakrantėje nuo Klaipėdos iki pat Šventosios atkarpomis pastebimi plotai su į krantą išmestais dumbliais. Nuo birželio antros pusės vyravusios aukštos ne tik oro, bet ir vandens temperatūros – palankios sąlygos tiek makro, tiek mikrodumblių vystymuisi.
Pakilusi vandens telkinių temperatūra ir ramios meteorologinės sąlygos sudaro labai gerą terpę mikrodumblių dauginimuisi, kitaip dar vadinamu vandens „žydėjimu“.
Priklausomai nuo „žydinčių“ dumblių, vandens masė gali įgauti įvairią spalvą: melsvai žalią, gelsvai žalią, pilką, rudą ar net raudoną. Vandens spalva pradeda keistis, kai dumblių koncentracija artėja prie 1 mg/l. Vandens „žydėjimą“ sukeliantys mikroskopiniai dumbliai vėjų ir bangų gali būti sunešami į paplūdimius.
Dumbliais nuklotas krantas stebimas kasmet skirtingose priekrantės vietose.
Baltijos jūroje sutinkama apie 2000 skirtingų mikroskopinių dumblių, dar vadinamų fitoplanktonu, taksonų, Lietuvos jūros rajone – iki 1000. Iš jų prie potencialiai toksiškų rūšių priskiriamos apie 30. Tarp mikroskopinių dumblių vyrauja melsvabakterės, titnagdumbliai ir šarvadumbliai, o vasarą didžiausia biomase ir kiekiu pasižymi melsvadumbliai.
Melsvabakterės yra vieni seniausių Žemėje gyvenančių organizmų. Jų savybė išskirti deguonį pakeitė planetos atmosferos sudėtį, o tai smarkiai pakeitė egzistuojančias gyvybės formas Žemėje. Dėl savybės fiksuoti atmosferos azotą, azotą fiksuojančios melsvabakterės nėra tiek priklausomos nuo su upėmis atnešamo azoto kiekio, kaip kiti dumbliai ar augalai. Iš atmosferos azotą savo vystymosi procesams „paimdamos“ melsvabakterės Baltijos jūrą azoto kiekiu kasmet gali papildyti apie 300–600 tūkst. tonų, o tai yra antra tiek, kiek azoto patenka su upėmis. Palyginimui, 2018 m. su upėmis į Baltijos jūrą buvo atnešta apie 530 tūkst. tonų azoto.
Aphanizomenon flos-aquae ir Nodularia spumigena – pagrindinės melsvabakterių rūšys, kurių intensyvus dauginimasis vasarą sukelia vandens „žydėjimą“ – giedrais, be debesų orais ryškiai fiksuojamą palydovinėse nuotraukose. Intensyviai vasarą dauginantis Nodularia dumbliams vandens paviršius tampa panašus į tirštą, žalsvai geltoną žirnių sriubą. Toks „žydintis“ vanduo gali būti toksiškas gyvūnams dėl Nodularia gaminamo toksino – nodularino.
Tyrimai rodo, kad nodularino randama tiek paviršiniame Baltijos jūros sluoksnyje gyvenančiuose organizmuose – zooplanktone, strimelėse, tiek ir ant dugno gyvenančiuose organizmuose – moliuskuose midijose, plekšnėse.
Toksiškų dumblių žydėjimas gali apnuodyti ar nunuodyti jūros organizmus, sutrikdyti ekosistemos funkcionavimą, sukelti žmogaus sveikatos sutrikimų, ekonominių nuostolių. Yra fiksuoti atvejai, kai apsinuodijusios melsvabakterėse esančiais toksinais nugaišo žuvys, šunys. Priekrantėje, esant didelei šių dumblių koncentracijai, gali būti draudžiama maudytis, nes žmogui nuo tokio vandens gali prasidėti odos ar akių uždegimas.
Nors melsvabakterių sukelto Baltijos jūros vandens „žydėjimo“ reiškiniai žinomi maždaug 7000 metų, nuo 20 amžiaus pradžios dėl žmogaus ūkinės veiklos šie reiškiniai tik intensyvėjo, o nuo 1960 m. dumblių gausumo pikai didėjo. Šiltuoju metų laiku intensyviai vystantis melsvabakterėms, šių dumblių masė gali padengti virš 100 tūkst. km2, t. y. beveik ketvirtadalį Baltijos jūros ploto.
Prie spartesnio dumblių „žydėjimo“ prisideda maistingųjų medžiagų, tokių kaip fosforo, azoto, silicio perteklius vandens telkinyje. Baltijos jūra – eutrofikuotas vandens telkinys, į kurį patenka dideli kiekiai mikrodumblių augimą skatinančių maistingųjų medžiagų, todėl vandens „žydėjimo“ atvejai jūroje vis dažnesni.
Į krantą šiuo metu taip pat metami makrodumbliai, kurie yra tipiška dugno buveinių augmenija. Ji intensyviai dauginasi ir vystosi augalų vegetacijos periodu, kuris paprastai prasideda balandžio pabaigoje ir tęsiasi iki rugsėjo mėnesio. Šiuo metu ant kranto gausu išmestų siūlinių žaliadumblių ir raudondumblių, kurie po stipresnio vėjo ir bangavimo, štormo išmetami į krantą skirtingose vietose.
Lietuvos priekrantė yra atvira vyraujantiems vakarų, šiaurės vakarų vėjams, kurie sukelia štormines sąlygas, todėl čia gali augti tik gerai prie akmenų ir riedulių prisitvirtinančios augalų rūšys.
Toks akmenuotas dugnas plyti išilgai visos žemyninės kranto linijos – į šiaurę nuo Klaipėdos uosto vartų iki pat Latvijos sienos, kur makrodumbliai suformuoja natūralius dumblių sąžalynus, svarbius mūsų priekrantėje bioįvairovės atžvilgiu, suteikia maistą ir prieglobstį patiems įvairiausiems jūriniams organizmams bei nerštavietes žuvims.
Didžiausia buveinių įvairovė Lietuvos priekrantėje būdinga Karklės–Palangos ruožui.
Tuo tarpu Kuršių nerijoje, kur vyrauja smėlėtos dugno nuosėdos, tinkamos tik keletui augalų rūšių. Todėl dumblių metimo Kuršių nerijos priekrantėje praktiškai nėra.
