Liepos 30 d., penktadienį, 13.30 val. Raudondvario dvare (Pilies takas 1, Kauno r.) vyks tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, generolo Kazimiero Skučo žūties 80-mečio minėjimas.
Bus parodytos dokumentinio filmo „Traukinys į mirtį“ (režisierius Virgilijus Kubilius) ištraukos, pristatyta žurnalistės Virginijos Skučaitės knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais”, pasisakys istorikai.
Dainuos vyrų folkloro grupė „Tankuojis“. Renginį ves aktorius Egidijus Stancikas.
Prieš renginį 12 val. Mauručiuose, prie paminklinio akmens K. Skučui bus padėtos gėlės.
Lietuvos vidaus reikalų ministras K. Skučas buvo tarpukario Lietuvos vyriausybės gėdingai išduotas sovietiniams okupantams, kurie jis sušaudė 1941 m. liepos 30-ąją Maskvos Butyrkų kalėjime. Okupantų sufabrikuota K. Skučo baudžiamoji byla iki šiol Lietuvai yra negražinta.
Lietuvos didvyrio K. Skučo atminimo įamžinimu jo gimtinėje pasirūpino jo giminės padedami geranoriškų rėmėjų. Atrodo, kad mūsų valdžiai nereikia didvyrių, o didvyrių įamžinimas net ir didelių pastangų nereikalaujančioje virtualioje erdvėje yra pačių didvyrių ir artimųjų reikalas.
Kaip K. Skučas būdamas Lietuvos valstybės ministru galėjo nusikalsti Maskvai, taip iki šiol ir nėra detaliau supažindinta visuomenė. Juk akivaizdu, kad jam galėjo būti taikomi tik Lietuvos įstatymai. Taigi Smetonos valdžia pirmiausiai privalėjo pasirūpinti K. Skučo kaip asmens saugumu, o tik tada spręsti įsileisti ar neįsileisti Maskvą šeimininkauti Lietuvoje… Taigi to paskutinio Smetonos valdžios posėdžio sprendimas atiduoti K. Skučą į Maskvos nagus yra nusikaltimas ir jo kaip asmens atžvilgiu. Akivaizdu, kad tokiu atveju Nepriklausomos Lietuvos prokuratūrai šio fakto pagrindu derėjo kelti baudžiamąją bylą. Tačiau praėjo jau 30 metų laisvos Lietuvos, bet vis dar tylu…
Ką šia tyla norima paslėpti ir kokios politinės jėgos šalies viduje vis dar tuo suinteresuotos (!?), – baisu…