Neseniai vykęs šiandien bene pagrindinės opozicijos jėgos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – lyderių suvažiavimas sprendė vieną konkrečią vidinę problemą, kaip išmesti ir pažeminti lyderiui nepaklususį Tomą Tomiliną.
Tačiau Kaunui gerokai svarbesnė buvo kita naujiena – Ramūnas Karbauskis, ilgą laiką šlovinęs dabartinį vadovą, viešai paskelbė, kad 2023 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose ši opozicinė partija Kaune kels ir būsimu meru mato buvusį Sveikatos apsaugos ministrą, o dabar Seimo narį Aurelijų Verygą.
Nepagauto briedžio dalybos – visada įdomus psichologinis žaidimas. Todėl šią valstiečių stratego „informacinę antį“ ir reikia vertinti kaip išbandymą mūšiu – o kaip sureaguos žmonės ir konkurentai?
Bet pradėkim nuo faktinių rinkimų duomenų. Aurelijus Veryga į aktyvią politiką pasuko 2016 metais, kai kandidatavo Panemunės rinkimų apygardoje ir II ture gana ryškia persvara nurungė TS-LKD kandidatą Tadą Langaitį. Tuokart pasitikėjimą Aurelijumi išreiškė net 8,6 tūkst. rinkėjų.
2020 metais kauniečiai nuo 2016-2020 metais pasižymėjusio ministro nusisuko. Toje pačioje Panemunėje padėtis iš esmės apsivertė aukštyn kojom – mandatą laimėjusi Gintarė Skaistė iš TS-LKD sulaukė 8,7 tūkst. balsų, o A. Veryga tesurinko 5,5 tūkst., t.y. dar tūkstančiu mažiau, nei 2016 buvo gavęs Tadas Langaitis (6,6 tūkst.).
Priežasčių toli ieškoti nereikia – akivaizdu, kad A. Veryga valstiečių strategų dėka ilgiems metams tapo griežtų ir racionaliai menkai pagrįstų baimių bei draudimų veidu. „Veryga“ jau iš esmės beveik tapo bendriniu žodžiu, žyminčiu norą maksimaliai riboti asmeninę laisvę, nepasitikėti gyventojų sveiku protu ir galimybe patiems valdyti savo likimą.
Sakau „beveik“, kadangi dabar, Sveikatos apsaugos ministru tapus ponui Arūnui Dulkiui, daugeliui Lietuvos žmonių A. Veryga jau nebeatrodo toks.
Tačiau pastaruoju metu stiprėjanti „valstiečių“ radikalizacija tokį vaizdinį tik sustiprins ir gražins buvusią vizualizaciją. Todėl galima spėti, kad 2023 metų savivaldybių ir 2024 metų parlamento rinkimuose valstiečiams geriausiai tiks vienuolio ašutinė – savęs kankinimo ir atgailos už nuodėmes simbolis.
Ir tokie simboliai tikrai akivaizdžiai nedera su Kauno įpročiais – kokybiška, bet racionalia prabanga, rafinuotais, bet nenuobodžiais pomėgiais, drąsa nebijoti pasirodyti su savo žemiškais trūkumais, o gal net jais šiek tiek ir pasipuikuoti.
Šiandien kauniečių pasaulėžiūrą puikiai iliustruoja rami ir savo teisumu garantuota Kauno valdančioji dauguma. Jai nereikia koalicijos partnerių (balsų pakaks visiems sprendimams), jai nereikia verslo paramos (miesto kasa ir taip jau beveik privati), jai nesvarbu gyventojų nuomonė (kompromiso vis tiek nebus).
Dabartinei Kauno daugumai sekasi. Įvairūs nepriklausomi miestiečių nuomonės tyrimai rodo, kad net su visais trūkumais, nepaisant autokratinio valdymo stiliaus dabartinė miesto valdžia išlaiko didelį gyventojų pasitikėjimą.
O gal, visgi, kauniečiai pasikeis?
Ar įmanoma, kad per pora metų Kaune atsirastų rimta politinė jėga, kuri suburtų pakankamai didelę ir apčiuopiamą opozicijos grupę?
Akivaizdu, kad tokiais savivaldybėje ramiai miegantys konservatoriai niekada netaps.
Ar tokiais gali tapti naujieji „maršistai“?
O gal atgims ir susiburs draugėn įvairūs rinkimų komitetai? Gal jėgų ras kurios nors gimstančios kauniečių bendruomenės lyderiai?
O gal, vis dėl to, tautos blaivintojas A. Veryga, nes tik dėl jo dauguma kauniečių įsirengė puikius vyno rūsius ir sukaupė pakankamas gėrimų atsargas savo namuose?
Autorius yra visuomeninio judėjimo „Dirbam Kaunui“ vadovas, ekonomikos mokslų daktaras
