G. Labanauskas. Vilniaus gatvės remontas Kaune – smūgis senamiesčio verslininkams

2022-ųjų birželis, Kauno senamiestis, Vilniaus gatvė. Vidury vienos iš trijų Europos kultūros sostinių – pats įkarštis.

Čia triūsia dvi darbininkų brigados, rausia, kasa, kažką kala, kelia ir užsiima kitais įprastais kelininkų darbais.

Paprastai tariant – ruošia deramą ir ilgalaikį pagrindą centrinei ir reprezentacinei Kauno senamiesčio gatvei.

Kiekviename gatvės šone – po ilgą iš medžio drožlių plokščių sukaltą tunelį, kuriame prasilenkiant reikia pasisukti šonu.

Nes tunelis vos pusmetrio pločio – tiek telikę vietos, paliktos statybininkų įprastai čia įsikūrusioms ir šurmuliuojančioms kavinėms.

Komedijos ir tragedijos miksas? Ne, tai realus būsimas vaizdelis Kauno – Europos kultūros sostinės – senamiestyje.

Birželį po kelių panaikintų viešojo pirkimo konkursų, po teismų maratonų Kauno miestas pagaliau nusprendė pradėti darbus.

Ar jie būtini? Ar tikrai dabar reikia pradėti tvarkyti pagrindinę senamiesčio arteriją?

Ar toks tvarkymas suderinamas su visa Europos kultūros sostinės programa?

Žinoma, kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiui akivaizdu, kad dar sovietiniais laikais rimčiau tvarkyta Vilniaus gatvė neatitinka net minimalių šiuolaikinių kokybės standartų.

Tačiau šis supratimas kiekvienam už savo sprendimus atsakomybė jaučiančiam ir bent kažkiek ateitį planuojančiam miesto vadovui turėtų iškelti paprastą, tačiau esminį klausimą – kokį senamiestį mes norime parodyti Kauno svečiams 2022 metais?

Galima būti optimistu ir tikėtis, kad gatvės tvarkymas pavyks idealiai, statybininkai dirbs per rudens lietų ir žiemos speigą.

Galima tikėtis, kad griežti kultūros paveldo reikalavimai nesutrukdys nei savaitės, nei mėnesio. Juk galima užsimerkti ir įsivaizduoti, kad Kauno senamiestyje archeologinių tyrimų nereikia, nes nieko ten jau seniai nebėra. Juk galima būtų tokiu optimistu?

Matyt, tokie optimistai šiandien ir yra nusprendę, jog Kaunas sėkmingai įveiks visas kliūtis ir Europos kultūros sostinės iškilmes pasitiks šventiškai pasipuošęs, turėdamas puikiai atnaujintą Vilniaus gatvę, kuri puoš visą senamiestį ir taps pavyzdine jungtimi tarp Laisvės alėjos ir Rotušės.

Visgi, pikti liežuviai plaka, kad tokios beatodairiškos skubos šaknys gerokai paprastesnės. Tai 4,8 mln. eurų, kuriuos miestas sulygo su rangovu ir kuriuos šis turėtų „įsisavinti“ per vienerius metus.

Suprantama, būsimi 2022-ieji netrūks prabėgti, vienas kitas archeologų triukas visus darbus užtęs ir Vilniaus gatvė bus sėkmingai užbaigta bei atverta 2023-iųjų metų pradžioje. Sutapk tu man – kaip tik prieš naujų savivaldos rinkimų pradžią!

Nuo liepos pradžios senamiesčio verslininkai dūzgia ir ruošia laiškus į įvairiausius valstybinius namus.

Žada netgi kolektyvinį ieškinį dėl piktybinio savivaldybės aplaidumo, kai dar tik gegužę veiklą turėję atnaujinti (o juk tai kainuoja labai apčiuopiamus pinigus) dabar jau gavo įspėjimus apie netrukus priešais langus prasidėsiančius statybos darbus.

Ant rankų pirštų verslininkai skaičiuoja dienas, per kurias reikia „pasiruošti“, o realiai – vėl metams užkonservuoti savo veiklą.

Ką tai reiškė karantino sąlygomis – buvo viena. Karantino metu valstybė bent iš dalies kompensavo darbuotojų prastovas, patalpų nuomos išlaidas.

Dabar gi, Kauno senamiesčio verslininkai gavo antrą stiprų smūgį į paslėpsnius. Karantino išvargintos kavinės ir restoranai, smulkieji prekybininkai atsigauti ir taip turi mažai galimybių.

Tačiau naujoji Kauno „metų statyba“ juos garantuotai privers nutraukti veiklą.

O po tų metų, žiūrėk, Kauno miesto savivaldybei artimos įmonės patalpų savininkams jau pateiks ir naujus pasiūlymus, nuo kurių šie jau nebeturės galimybės atsisakyti.

„Win-win“, kaip mėgsta sakyti verslumo mokytojai.

Juk „lūzeriai“ jau niekam nebebus įdomūs, ar ne?

Autorius yra ekonomikos mokslų daktaras