R. Cibas. Gauja

Visos gaujos (vilkų, hienų ar žmonių) atsiranda jėgos pagrindu. Žmonių atveju nebūtinai fizinės. Pranašumas gentainių atžvilgiu gali būti kitoks – turto, valdžios, priklausimas vienokiam ar kitokiam „elitui“. Gaujos narių asmeninė nauda, grupinis interesas visada aukščiau visuomenės, visos tautos gerovės.

Todėl bet kokia gauja, grynai kriminalinė ar simbioziniais ryšiais suaugusi su valdžios struktūromis, visuomenės atžvilgiu yra parazitinė struktūra. Jos varomoji jėga ambicijos, ego sąmonė. Siekis – ne lygybės, teisingumo, o priešingai – pranašumo, pasireiškiantis konkurencija, mobingu (kitų menkinimu, niekinimu, patyčiomis).

Tokia laikysena kitus visuomenės narius paverčia „runkeliais“, „marginalais“ ar net „patvoriniais“. Šiuos terminus laikas nuo laiko išgirstame per LRT ar kitas didžiosios žiniasklaidos priemones. Todėl visiškai dėsninga, kad tokie santykiai, kaip koks užkratas plinta į visas gyvenimo sritis, atsispindi vaikų elgesyje.

Kaip gi atsitiko, kad mes taip nusiritome, taip nutolome nuo tų siekių, kuriais gyvenome prieš 30 metų? Kad suprasti didesnį, pažvelkime į mažesnį, bet panašų reiškinį.

Bene visi, vienaip ar kitaip esame susidūrę su paauglių chuliganizmu, susiburiančiu į atskiras gaujas. Kokios šio reiškinio šaknys? Ar yra asmeninės savybės, kurios, kaip bloga lemtis, tiesiog traukia į tokią „saviraišką“? Manau, kad taip – yra. Juk ne visi apdovanoti talentais, gabumais, o noras pasireikšti, pranokti, būti „kiečiausiu“ – yra. Ir šis noras reiškiasi…

Automobilis turi stabdžius, tiesa ne visada gerai veikiančius. Žmogus – sąžinę, kuri nuo tokios „veiklos“ stabdo. Tiesa ne visada, ne pakankamai ir ne visus. O „techninė apžiūra“ jai dar nesugalvota.

Galima priskaičiuoti daug faktorių turinčių įtakos – aplinka, šeima, kurioje vaikas auga, draugai, auklėjimas, kultūra, religija. Visa tai formuoja žmogaus pasaulėžiūrą. Bet visais atvejais, tas vidinis „navigatorius“, vedlys išlieka pačiu svarbiausiu…

Jis prabyla, kai keliese spardo vieną, jis grauš, priekaištaus jeigu išsigąsi ir „nusiplausi“. Jis žadina atjautą, suteikia sparnus, augina kilnumą. Gegužės 15 dieną, Didžiajame šeimos gynimo marše Vingio parke kunigas Robertas Grigas išsakė labai svarbią mintį – kad dabartinė kova bus sunkesnė, nei tada prieš 33 metus, nes ji – dvasinė. Labai gerai pasakyta.

Kas gi ta sąžinė, kurios skatinami žmonės atlieka gerus darbus, kilniausius žygdarbius, augdami patys ir „atgimdami dvasioje“. Ir priešingai – jos stokodami, ją ignoruodami, padaro didžiausias kiaulystes, nusikaltimus, degraduoja patys ir žlugdo visuomenę?

Tikintys reinkarnacija, ne tik sąžinės balsą, bet ir gabumus, talentą aiškina, kaip praeitų gyvenimų patirtį, įdirbį. Pagal karmos dėsnį – „ką pasėsi, tą ir pjausi“. Mums lietuviams, pamokantis yra Salomėjos Nėries atvejis. Ji, „vežusi Lietuvon Stalino saulę“ , matė to padarinius – tautos naikinimą, trėmimus. O kai pati, pakankamai jauna, atgulė į mirties patalą, parašė skausmu persmelktus išminties žodžius – „Ar gėris, ar blogis, išėjęs iš žmogaus, anksčiau ar vėliau, paslaptingais keliais sugrįžta atgal…“

Taip kaupiasi išmintis iš gyvenimo į gyvenimą. Kuo siela vyresnė, kuo daugiau patyrė atpildo, tuo stipresnis sąžinės balsas.

Ar girdėjo šiuos žodžius visi dabartiniai vaivorykštinės ir kitokių saulių nešėjai Lietuvai? „Už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ – ją žlugdantys, meluojantys ir nutylintys tiesą? Viskas sugrįš… Jokių abejonių. Sugrįš keliagubai. Nes viskas yra – VIENA.

Tik kūnais, sielomis esame atskiri, o dvasioje – kaip susisiekiančių indų sistema… Todėl ką kitam darai – sau darai. Dvasia tik viena, bendra visiems sutvėrimams. Ji vadinama Dievu, Būtim, Esatim.

Kokie nuostabūs ir nepamirštami prisilietimai prie jos. Kurie rytuose vadinami „satori“. Vaikystėje, kol dar neįsigalėjęs protas, tokių akimirkų patiriama daugiausia. O kam pavyksta tame pasilikti, pasiekia „samadchi“ – nušvitimą, nubudimą, krikščioniškais terminais – „atgimimą dvasioje“. Štai kas yra kiekvienos sielos evoliucinis tikslas ir kolektyvinis siekis, kuris Lietuvos himne išreikštas žodžiais „vienybė težydi“.

Ar galima kaltinti žmogų, neturintį muzikinės klausos, už nesugebėjimą groti, dainuoti? Negalima, kvaila. Jis sugeba ką nors kitą… Dar didesnė kvailystė, kada atsakingose pareigose dirba žmonės stokojantys sąžinės.

Ir nereikia jokio prietaiso jai pamatuoti. Užtenka prie pilietinės teisės į valdžios rinkimus pridėti pilietinę teisę ATSTATYDINTI, bet kurį pareigūną nuo seniūnaičio iki prezidento. Kitaip sakant įteisinti tikrą, tiesioginę demokratiją. Visa kita susidėlios, atsisijos savaime, automatiškai.

Daug kas teigia, kad didžioji žiniasklaida priešakyje su LRT užgrobta, nes šališka, neparodė tokio reikšmingo įvykio, kaip šeimų protesto maršas ir t.t. Man atrodo, kad būtų tiksliau sakyti ne užgrobta, o parsidavusi. Nes daugumas žmonių prisitaikėliai. Jie labai greitai sumoja „iš kur vėjas pučia“ – kieno rankose reali valdžia ir pradeda „traukti dainelę, kieno vežime sėdi“.

„Užgrobimas“ vyksta pagal vilkų gaujos scenarijų. Pasikeitus valdžiai, prisitaikėliai vienas per kitą pradeda demonstruoti savo lojalumą ir ištikimybę realią valdžią turintiems. Taip belenktyniaujant kokiems nors pavilioniams, tapinams ar valatkoms, į „marginalus“ gali būti nurašytas ir valstybės prezidentas, jeigu išdrįso pasipriešinti gaujos kursui.

Fenomenas tame, kad regimai galingos, neįveikiamos gaujos jėgą sudaro prisitaikėliai. Tai panašu į muilo burbulą.

Papūs kitos krypties vėjas ir…