Šiandien, birželio 30-ąją, minimos Nobelio premijos laimėtojo Česlovo Milošo 110-osios gimimo metinės. Č. Milošas buvo vienas žymiausių praėjusio šimtmečio poetų, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktaras, Lietuvos garbės pilietis, profesorius. Jo gimtinėje – Šeteniuose (Kėdainių r.) – visą birželį vyko Č. Milošo šventiniai renginiai. Šventės pabaigai šiandien Kėdainiuose ir Šeteniuose vyks poeto tekstų skaitymai, pokalbiai ir koncertas.
„Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę“, – 1980-aisiais Nobelio premijos įteikimo metu kalbėjo Č. Milošas.
Poetas, jaunystę praleidęs Lietuvoje, 1934-aisiais baigęs Vilniaus S. Batoro universiteto Teisės fakultetą, po trejų metų persikėlė į Varšuvą, kur jis gyveno iki paskyrimo į Paryžių. Paprašęs politinio prieglobsčio, nuo 1951 m. Č. Milošas dešimtmetį gyveno ir kūrė Prancūzijoje. Nuo 1960 metų jis gyveno Šiaurės Kalifornijoje (JAV), dirbo Kalifornijos universitete. 1980 m. jam buvo skirta Nobelio literatūros premija, o 1992-aisiais – VDU garbės daktaro vardas. Nobelio premija garsiosios esė knygos „Pavergtas protas“ autoriui buvo skirta už bekompromisį įžvalgumą aprašant žmogaus būklę didelių konfliktų pasaulyje.
„Česlovas Milošas buvo mano herojus, labai svarbus, gerbiamas žmogus. 1957-aisiais perskaičiau „Pavergtą protą“, kur tiksliai, aiškiai, atvirai aprašyta Lietuvos okupacija. Šis kūrinys mane sužavėjo. Vėliau tapome kolegomis Kalifornijos universitete – nuo tol bendravome. Kai dalyvavau VDU atkūrime, Atkuriamajam Senatui siūliau Č. Milošą, S. Lozoraitį ir V. Landsbergį paskelbti VDU Garbės daktarais“, – aplinkybes, kurių dėka 1992-aisiais Č. Milošas grįžo į Lietuvą ir tapo ne tik VDU Garbės daktaru, bet ir Lietuvos garbės piliečiu, prisiminė pirmasis atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Algirdas Avižienis.
Minint 110-ąsias poeto gimimo metines, jo gimtuosiuose Šeteniuose ir Kėdainiuose visą birželį vyko Česlovo Milošo vardo šventė. Šiandien, birželio 30 d., 15 val., Kėdainių senamiestyje vyks radijo stoties „LRT klasika“ laidos „Homo cultus. Istoriko teritorija“ transliacija. Jos metu istorikas doc. dr. Aurimas Švedas kalbėsis su literatūrologu dr. Mindaugu Kvietkausku. Tos pačios dienos vakare, nuo 19 val., Č. Milošo kultūros centre Šeteniuose vyks šventės uždarymas.
Uždarymo programoje numatomi aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi poeto tekstai, styginių kvarteto „Chordos“ koncertas „Koreliacijos“ bei diskusija „Poetas ir istorinė atmintis“, kurią surengs doc. dr. A. Švedas ir dr. M. Kvietkauskas.
Vytauto Didžiojo universitete veikia Česlovo Milošo centras, tyrėjai, analizuojantys Vidurio Lietuvos kultūrą, Lietuvos lenkų tapatumo ir kultūrinės savimonę, baltų-slavų kultūrų reiškinių sąveikas, yra susibūrę į mokslo klasterį „Česlovas Milošas ir Lietuva: teoriniai ir taikomieji studijų aspektai“, universitetas aktyviai bendradarbiauja su Česlovo Milošo gimtinės fondu.
2011-aisiais minint Č. Milošo gimimo šimtmetį, VDU visus metus organizavo šiai progai skirtų renginių ciklą, rengė parodas, proginius leidinius ir publikacijas, prisidėjo rengiant dokumentinį filmą „Česlovo Milošo amžius“.
Na niekaip nesuvokiu tokio savo kalbos žeminimo ir nepagarbos. Jeigu Česlovo pusbrolis Oskaras lietuvių kalboje yra ne “Milošas”, o Milašius, nors abiejų lietuvių Liaudos bajorų pavardė lenkiškai rašoma lygiai taip pat, tai kodėl dabartinėje kolaborantinėje Lietuvoje Česlovo Milašiaus ir Oskaro Milašiaus, dviejų pusbrolių, ta pati lietuviška pavardė lietuvių kalbos tekstuose rašoma skirtingai?! Iš kur tokia nepagarba savai gimtajai, Valstybinei kalbai?
O kam čia Milošo tas metines minėti, to žečpospolitinio – lietuvybei pražūtingo lenkizmo Lietuvoje dar ir taip per akis… Va, Oskaro Milašiaus, kuris diplomatiniais kanalais kiek įmanydamas gynė Lietuvai Lenkijos užgrobtą Vilnių, jame regis netgi jo vardu pavadintos gatvės nėra.
Apmaudu, kad po Sąjūdžio tokių lietuviškų iškovojimų į valdžių viršūnes susėdo kauniškieji smetoninių laikų žečpospolitininkai…
Tad dabar renkant Vilniaus merą, tarybą vilniečio didžiausias dėmesys turėtų būti, kad Vilniuje neišrinkus ne tik Laisvės partijos, bet ir pasislėpusių žečpospolitininkų, kuriems Vilnius ne jokia Lietuvos sostinė, o lygus su Kaunu – vienas iš žečpospolitinės Lenkijos vaivadijos centrų…