Ką daryti, kad mokyklose su mūsų vaikais dirbtų motyvuoti, kūrybiški ir gerai parengti mokytojai? Tai vienas sudėtingiausių klausimų, keliamas net ir stipriausias švietimo sistemas turinčiose šalyse.
Trys mokytojai – Indrė, Darius ir Jurgita – vieningai sutaria, kad svarbi ne tik studijų kokybė ir paties mokytojo pašaukimas. Ne ką mažiau svarbus ir mūsų pačių požiūris: su kokiais tikslais, lūkesčiais ir vertinimais žvelgiame į mokytoją bei kodėl vis dar negalime atsikratyti su šia profesija susijusių stereotipų.
Iš ryto – į pamokas, popiet – į ligoninę pas COVID-19 ligonius
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lyginamosios lietuvių filologijos magistrė Indrė Šadvilaitė dirba neįprastoje mokykloje: ji lietuvių kalbos moko Vilniaus lietuvių namų mokinius, atkeliavusius iš viso pasaulio – į šalį atvykusius užsieniečius ar tautiečius, grįžusius į Lietuvą po tėvų emigracijos.
Dauguma jos mokinių, atvykusių iš pačių įvairiausių šalių – Amerikos, Irako, Irano, Baltarusijos ir Ukrainos, Kazachstano, Anglijos, Airijos, Skandinavijos ir kitų šalių – lietuvių kalbą moka labai silpnai arba mokosi ją nuo nulio, nuo pačių pagrindų.
Baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas, Indrė iš pradžių pradėjo dirbti priešmokyklinukų mokytoja, o po ketverių metų pradėjo dirbti pagrindinėje mokykloje – šiuo metu moko 5-10 klasių mokinius lietuvių kalbos.
„Apie mokytojo profesiją svajojau nuo pat mažumės. Dar pati būdama mokinė stebėdavau savo mokytojų darbą ir galvodavau, ką jų vietoje daryčiau kitaip.
Tai išties labai kūrybiškas, iššūkių kupinas darbas. Dirbant tokį darbą, svarbu turėti supratimą, koks turi būti švietimas, kaip reikia dirbti su vaikais, nebijoti išbandymų ir netikėtų padėčių. Kita vertus, svarbu ir nebūti perfekcionistais.
Deja, bet labai dažnai iš mokytojo yra tikimasi tobulybės – kad jis bus tolerantiškas, malonus, energingas, kūrybingas, pasikaustęs profesiškai. Taip, tikrai būtų nuostabu būti tokiu tobulu žmogumi. Bet mes nesame tobuli: mes klystame, bandome, klumpame ir vėl atsitiesiame, ieškome ir atrandame, patys mokomės kiekvieną dieną.
Todėl raginu tuos, kurie svajoja tapti mokytojais, visų pirma būti drąsiais – žinoti, kad visos problemos yra įveikiamos, jei esi pasiryžęs jas įveikti ir tiesiog nori gerai dirbti“, – sako I. Šadvilaitė.
Pati Indrė drąsiai priima iššūkius ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų – ji yra Šaulių sąjungos narė, taip pat žiemą savanoriavo dviejose Vilniaus ligoninėse vadinamosiose priešakinėse linijose, t.y. vakarais, naktimis ir savaitgaliais skubėdavo į ligoninę pas COVID-19 ligonius.
Šauliai visad yra pasirengę padėti valstybei sunkiu metu, tad ir ji jautė pareigą prisidėti – iš ryto vesdavo nuotolines pamokas, o po jų važiuodavo į pamainas ligoninėje.
„Mokytojo darbas visų pirma yra įdomus todėl, kad jis yra be galo kūrybiškas. Kasdien reikia daug lankstumo, improvizacijos, įvairiausių sumanymų – dar nespėjusi užbaigti vienų mokslo metų, jau turiu begalę sumanymų kitiems.
Meldžiuosi visiems įmanomiems dievams, kad tik būtų įmanoma tuos sumanymus įgyvendinti, kad mūsų vėl neuždarytų ir nekankintų karantinas, kad galėtume mėgautis kontaktiniu ugdymu, kuris yra įdomus, džiuginantis ir reikalingas tiek mokiniams, tiek mokytojams.
Visiems, kurie svajoja apie mokytojo kelią, linkiu nebijoti iššūkių, pasitikėti savimi ir nekelti sau pernelyg didelių tikslų. Nesitikėkite, kad būsite tobuli. Galime tobulybės siekti visą gyvenimą, tačiau taip jos ir nepasieksime. Vertinkime save atsižvelgdami į tikrovę, kelkime sau įgyvendinamus uždavinius ir džiaukimės bei branginkime tai, ką turime šiandien“, – sako I. Šadvilaitė.
Vis dar susiduria su visuomenės stereotipais
Pradinių klasių mokytojas Darius Savickas, dirbantis mokslo ir menų mokykloje „Taškius“, sako, kad mokytojo profesija vis dar yra lydima įvairių stereotipų.
„Vis dar sutinku žmonių, kurie yra įsitikinę, kad mokytojo darbas, ypač pradinių klasių, yra išskirtinai moteriškas. Tai netiesa. Nereikia žiūrėti, ką mano kiti žmonės, kiekvienas užsiimkime tuo, kas mums patiems patinka.
Todėl visus vaikinus, kurie svajoja tapti mokytojais, bet dvejoja, ar rinktis šias studijas, skatinu drąsiai eiti šiuo keliu. Jeigu mokyklose mokytojais apylygiai dirbtų ir vyrų, ir moterų, iš to laimėtų ir mokiniai – šis balansas ugdymo įstaigose yra labai reikalingas“, – sako D. Savickas.
Mokytoju Darius dirba jau penkerius metus. Šiemet baigęs mokytojo bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, žada toliau tęsti mokslus ir švietimo vadybos magistro studijose. Viena iš priežasčių, kodėl nusprendė studijuoti mokytojo profesiją, buvo jo paties pradinių klasių mokytojos pavyzdys – jį įkvėpė mokytojos atsidavimas savo darbui, teigiamas požiūris ir energija.
„Pirmaisiais studijų metais išbandžiau įvairius studentiškus darbus – dirbau ir padavėju baruose, ir pardavėju parduotuvėse. Galiausiai susidomėjau skelbimu, kuriame buvo kviečiama dirbti vaikų darželio auklėtojo padėjėju. Vos pradėjęs dirbti su vaikais, supratau, kad tai ir yra manasis pašaukimas.
Antrame kurse pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoju ir žaviuosi šiuo darbu kasdien vis labiau: šis darbas skatina nuolat skaityti, domėtis įvairiomis sritimis. Mokytojas yra ir išradėjas, ir kūrėjas ir tyrėjas, kasdien turi būti kaip vienas didelis orkestras.
Myliu savo darbą ir džiaugiuosi kiekviena mokymosi proceso akimirka, o ir kiekvieną mokinį matau kaip asmenybę, kuriai galiu padėti skleistis, augti ir tobulėti“, – sako D. Savickas.
Paklaustas, kodėl verta rinktis mokytojo studijas ir dirbti mokytoju, Darius nė nedvejodamas atsako, kad visų pirma tai yra galimybė dirbti prasmingą darbą: ne tik kasdien mokyti vaikus, būti jiems pavyzdžiu bei įkvėpimu, bet ir pamažu keisti Lietuvą.
„Kiekviena mano diena yra nenuspėjama. Galiu ryte eidamas į darbą tiksliai numatyti, ką veiksiu, tačiau vos įžengus į mokyklą viskas gali apsiversti 180 laipsnių kampu. Ypač tokiu permainingu metu, kai turime pandemiją ir karantiną.
Tačiau svarbiausia tai, kad kasdien esu laimingas ir džiaugiuosi savo pasirinktu keliu“, – sako D. Savickas. – Linkiu visiems, dirbantiems mokytojo darbą ar dar tik pradėjusiems mokytojo studijas, būti tuo teigiamu pavyzdžiu: kuo daugiau kalbėkime apie šios profesijos privalumus bei pliusus, o tuomet bet kokie trūkumai, baimės bei kritika pasirodys tik kaip mažas lašas didelėje jūroje“.
Nori keisti švietimo sistemą
Pažįstantieji Panevėžio lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ direktorę Jurgitą Ablėnę, žino, kad ji taip pat nesirenka lengvo kelio – nuolat kelia sau vis aukštesnius tikslus ir jų siekia negailėdama nei laiko, nei jėgų.
Iki pradėdama vadovauti ikimokyklinei įstaigai, ji 17 metų dirbo mokytoja mokykloje: iš pradžių darbavosi mažame miestelyje Biržų rajone, vėliau persikraustė į Panevėžį ir ten mokė vaikus gamtos ir žmogaus, geografijos ir ekonomikos mokslų.
„Pirmaisiais metais mokykloje, turėdama vien pamokas ir auklėjamąją klasę, galvojau, išeisiu iš proto. Taip trūko daugiau veiklos! Norėjau įvairiausių projektų, veiklų, stovyklų, seminarų tėvams ir mokymų. Dėl to tapau Tarptautinės gamtosauginių mokyklų programos koordinatore, per savo darbo metus mokyklose su mokiniais laimėjome net 14 aukščiausių tarptautinių apdovanojimų.
Prieš dvejus metus, kai tapau darželio direktore, taip pat išsikėliau didelius tikslus. Iškart pradėjome su bendruomene tartis, kokio pokyčio norime, kokius žingsnius turime nueiti, kad keistųsi lopšelio-darželio kultūra. Siekiame pačio geriausio, kokybiško, aktyvaus, patirtinio, tyrinėjimais ir gamtamoksline veikla grindžiamo vaikų ugdymosi“, – pasakoja J. Ablėnė.
Jurgita yra Nacionalinės švietimo agentūros įgyvendinamo projekto „Tęsk“, sudarančio galimybę įgyti mokytojo kvalifikaciją, papildomą specializaciją ar gauti pagalbą pirmus metus dirbant ugdymo įstaigoje, mentorė, tad džiaugiasi turėdama galimybę auginti ir puoselėti jaunąją kartą.
„Mokytojai turi būti kūrybiški, atsakingi, pasitikintys savimi, motyvuojantys, išmanantys skaitmeninį raštingumą, drąsūs, išradingi, mandagūs, bendraujantys ir bendradarbiaujantys. Ar turime tokių savo įstaigoje? Tikrai taip, ir nemažai.
Kas mane pažįsta, sako, kad jau šiandien man darželio-lopšelio vadovės rūbai yra per ankšti. Ko gero, taip ir yra, noriu dar daug ką nuveikti. – sako Jurgita. – Turiu siekį dirbti švietimo skyriuje, padirbėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje ar Nacionalinėje švietimo agentūroje – noriu keisti švietimo sistemą, noriu keisti Lietuvą“.
