Aštuoniasdešimt metų praėjo nuo 1941-aisias Baltijos šalis sukrėtusios masinės gyventojų deportacijos. Pirmųjų sovietmečio tremtinių ir politinių kalinių iš Baltijos šalių dvasinei rezistencijai, tradicinės kultūros, muzikos, šokių, švenčių ir papročių bei kalbos, tautinės ir baltiškosios tapatybės išlaikymui didelis dėmesys skiriamas 2020 m. pabaigoje publikuotame dvitomyje „Lietuvių ir latvių muzikinis-kultūrinis bendravimas sovietmečiu politinio kalinimo ir tremties vietose“.
Etnologės ir etnomuzikologės Gailos Kirdienės mokslinėje monografijoje „Brolystė
ir vienybė“ tiriamas 1941 m. ištremtų lietuvių ir latvių dainavimas bei giedojimas kaip dvasinė atspirtis represijoms išvežimo iš namų ir gimtosios šalies metu: buvo giedami nepriklausomų valstybių himnai, tautinės ir religinės giesmės, liaudies dainos; latviai dažnai dainuodavo Joninių dainas, kurių nepamiršo ir per ilgus kalinimo ir tremties metus.
Sekinančios kelionės metu baltų tremtinių dvasią stiprino ir muzikos instrumentus kartu vežęsi griežėjai. Nustatytas ypatingas reiškinys, kurį galima pavadinti tremtinių „sąšauka“: susišaukdami su prasilenkiančių ešelonų tremtiniais, lietuviai ir latviai sužinodavo, iš kur jie, suvokdavo deportacijos mastą, ir jau tuomet pajusdavo baltiškos bendrystės jausmą, kaip ir atjautą kitataučiams.
Latvių tremtinių atsiminimai suteikė žinių apie į Krasnojarsko kraštą ištremtus ir jo šiaurę, iki pat Arkties vandenyno, kartu su latviais ir kitų tautybių žmonėmis išvežtus lietuvius, apie kuriuos duomenų iki šiol turėta labai mažai.
Pirmąsyk į Igarką pažvelgta kaip į latvių ir lietuvių didelių tremtinių bendruomenių sambūvio vietą, kurioje 1941 m. ištremtieji latviai iš pradžių globojo 1948 m. atitremtus lietuvius, o šie nuo pirmųjų tremties metų priimdavo latvių jaunimą į savo šokių vakarėlius.
Antrasis leidinio tomas „Vorkutos dainos“ skirtas latvių kompozitoriaus Janio Lýcyčio (Jānis Līcītis) 1950-aisiais Vorkutoje su natomis kruopščiai ir profesionaliai užrašytam 105 lietuvių liaudies dainų rinkiniui paskelbti.
Kompozitoriaus duktė, muzikologė Rūta Lycytė (Rūta Līcīte) nuotraukomis ir tėvo kompozicijų faksimilėmis gausiai iliustruotame straipsnyje apžvelgia ne tik jo kūrybos kelią, bet ir visos Latvijos muzikinės kultūros padėtį sovietinių represijų ir politinio kalinimo šešėlyje.
Etnomuzikologė Daiva Vyčinienė savo straipsnyje nustatė, kad didelė dalis šio rinkinio pateikėjų buvo 1941 m. įkalinti lietuviai mokytojai, pokario metais įkalintas dainininkas Balys Radžius (užrašęs tekstus lietuviškai) ir kiti šviesuoliai. Jos straipsnyje gilinamasi, kokias prasmes ir poveikį tradicinis savo dainų dainavimas įgavo nelaisvėje ir kaip jis stiprino kalinius, netgi suteikė jiems laisvės sparnus. Išnagrinėjusi kiekvieną dainą, ji pateikė išsamius istorinius-kultūrinius ir muzikinius komentarus.
Leidinyje taip pat pirmąkart skelbiamas septynių 1958 m. Lycyčio aranžuotų dainų (kurių tekstai išversti į latvių kalbą) ciklas op. 14 ir lietuvių jaunimo atliekamų dar dvidešimt dviejų šio rinkinio dainų muzikos albumas.
Leidinį įsigyti galima Lietuvos muzikos ir teatro akademijos skaitykloje (Gedimino pr. 42, Vilniuje) ir internetu.
Leidinio pristatymo-seminaro
PROGRAMA
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, NordTrad