Vasario 6 dieną folkloro žmonės dalijosi liūdna žinia – iškeliavo Emilija Brajinskienė (1930–2021), visiems gerai žinoma kaip Šeduvos Baba.
Mano su Emilija pažintis prasidėjo 1985 m., kai mes, Uliūnų apylinkėse vykusios folkloro ekspedicijos dalyviai, buvom pakviesti į Jos organizuotą šventę.
Pamenu, kaip į mano senelių kiemą Uliūnuose įdardėjo didžiulis autobusas, iš kurio išlipo mūsų buvusi dėstytoja Laima Burkšaitienė, atvykusi mūsų paraginti.
Visą kelią iki pat Šeduvos su didžiausiu ūpu dainavome šviežiai užrašytas dainas, kad turėtume ką parodyti Šeduvoje…
Emilija labai nuoširdžiai mus sutiko, susijaudinusi dėkojo, kad atvažiavom, nes nuo mūsų dabar „daug kas priklauso“. Pasirodo, mūsų laukė nelengva užduotis – parodyti Šeduvos kultūros skyriui, kad tradicinės dainos patrauklios jaunimui, jos gali skambėti miestelio šventėse…
Ir mūsų, ir bendra viso miestelio nuotaika buvo džiugi, tad iki savo pasirodymo vaikščiojome gatvėmis ir dainavome, grojome net neraginti.
Aptikau L. Burkšaitienės prisiminimą: „Esu mačiusi Brajinskienę ir prie stalo, operatyviai ir reikliai vadovaujančią. Štai organizuoja liaudies muzikos šventę (tai buvo 1985 m.) „Pauliokim kaip senoliai“ (susižavėjusi Vilniaus „Skamba skamba kankliai“ renginiu, pasiryžo ir Šeduvoje ką nors panašaus suruošti). Visi sukosi kaip įmanydami, ansamblis repetavo programą, buvo „iš žemės iškastas“ autobusas Konservatorijos studentų ekspedicijos grupei iš Uliūnų atvežti (kas gi ves vakaronę?), net ir vėliavėlėmis padabinti aviaklubo lėktuvai turėjo šventę iš padangės reklamuoti.
Kultūros skyriaus santūrumas nėmaž nenuslopino rengėjų entuziazmo. Riestainiais ir dar daug kuo mirgėjo mugė, žmonių privažiavo iš Baisogalos, Panevėžio, net iš Vilniaus.“.
Nuo to laiko teko gana dažnai Emiliją sutikti ir nors trumpai pabendrauti – kiekvieno susitikimo metu būdavai apdovanotas jos skleidžiama šiluma ir išminties krislais. Vienas paskutinių Jos gyvenimo išminties perliukų buvo pažertas prisimenant mudviejų pirmąjį susitikimą: „Atsimen‘, tad‘ tu buvė kėp viksv – labė kūd‘, a daba jo kėp reikiont“. O aš galvojau visaip kitaip – nuramino…
Šiąnakt nesisekė užmigti, atmintyje vis skambėjo šeduvių dainos – Emilijos užrašytos arba Jos vedamos: „Oi brolio broliukėlio“, „Tetervins subilda“, „Kad aš kelutį keliavo“ ir kt. Šios dainos – man gyvas ir pats brangiausias atsiminimas apie Emiliją.
Gero kelio, brangi Emilija!
