Kartais Mokytojas būna geresnis ir svarbesnis už tėvą, motiną. Ir nuolankiausia pagarba jiems už tai. Rastųsi daug mokinių, kurie patvirtintų šitai. Bent jau iš mano kartos. Kai buvau moksleivė, nebuvo nė vieno artimo žmogaus, kuriam nors mažumėlę būtų rūpėję mano reikalai. Absoliučiai! O štai Mokytojams rūpėjau! Ir kuo vyresnė klasė – tuo labiau. Matematika sekėsi puikiai. Ir tikrai tik šviesaus atminimo Mokytojos Pranutės Vyšniauskienės dėka. Ji mokėdavo sudominti. Imdavai jausti skaičių poeziją, o per geometriją nuklysti į neaprėpiamos vaizduotės erdves… Nevarėnai buvo laikomi matematikų mokykla. Na, studijų nepasirinkau, susijusių su matematika. Tačiau profesija atiteko tokia, kad vien intensyvus mąstymas, vien nelengvi uždaviniai, kuriems „teisingą atsakymą“ reikėjo „gauti“ greitai, tiksliai – be subraukymų…
…O kaip ilgu mūsų laikų mokyklos! Rudeninė miela saulelė, per kalnelį iš tolo atbėga baltu keleliu vaikas kiek išaugtu, kiek palopytu drabužėliu, rankoje portfeliukas su nepaklusnia sagtim… Nuo kitos kalvelės – kitas pustekinis. Nuo trečios trečias… O jau kiek laimės jų veideliuose! Nenusakoma laimė – mokykla, draugai. Mokyklos kieme klegesys. Vaikai vieni kitus apšaudo obuolių „širdelėmis“… – nuograužomis. Ir šitai negalima! Bet niekas „nepaskaržys“, kas metė… Pagarba toms ilgesingoms dienoms. Pagarba ir Jums, bet kuris Mokytojau, kuris į vaikus eini su meile, supratimu ir begaline atsakomybe. Kaip Miša Jakobas iš Vilniaus. Puiki dabarties Asmenybė. Deja, jau užvėręs mokyklos duris. Bet Mokytojo šviesos juk neįmanoma užpūsti.
