Spalio 5 d. – lapkričio 8 d., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (erdvė prie Martyno Mažvydo skulptūros, III a.) vieno eksponato parodoje kviečia susipažinti su paskutine istorinio romano parodų ciklo knyga – pirmuoju istoriniu ir pirmuoju nuotykiniu romanu lietuvių kalba Vinco Pietario „Algimantu“.
Romanas įdomus dėl keleto aspektų. Tai pirmas lietuvių kalba parašytas romanas – ir ne bet koks, o istorinis nuotykinis. Kūrinys, laikomas svarbiausiu V. Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir, galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur tuo metu vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoa mieste, XX a. pradžioje vadintame Amerikos Vilniumi.
Kūrinio veiksmas vyksta XIII a. pradžioje, maždaug 1192–1205 m. Romane rašoma apie bundantį lietuvių pasipriešinimą, ryškinamos kolektyviškumo, bendruomeniškumo idėjos. Rašydamas „Algimantą“ V. Pietaris naudojosi įvairiomis kronikomis (daugiausia Bychovco), Naugardo, Pskovo, Hipatijaus metraščiais. Daug vietovardžių ir asmenvardžių turi tikrus atitikmenis, nemažai faktų sutampa su istorine tiesa. Yra ir „tikrų“ veikėjų: Dausprungas, Vykintas, Sprudeika, Bulius. Pagrindinio veikėjo Algimanto atitikmuo – Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio tėvas.
