Visą vasarą Dubingiuose Asvejos regioninio parko lankytojų centre (senojoje karčemoje) lankytojų laukia įspūdinga žymaus tapytojo profesoriaus Giedriaus Kazimierėno istorinė paroda „Dubingių altorėlis“. Yra žinoma, kad ilgesingus laukimo mėnesius Dubingių pilyje jaunoji karalienė praleido melsdamasi prieš altorėlį. Koks galėjo būti šis altorėlis? Paslaptis visada žavi. Į Dubingius atvežtas altorėlis tikrąją ir perkeltine prasme atsiveria, skleidžia karališkos meilės šventumą ir dramatizmą, spindi auksu, tarytum kviesdamas nepaprastai maldai.
Parodos kuratorė Vaida Navickaitė-Šakėnienė džiaugėsi, kad „Dubingių altorėlį“ papildė dar du įspūdingo dydžio paveikslai: „Barboros Radvilaitės laidotuvės I“ ir „Barboros Radvilaitės laidotuvės II“.
Kai ilgus metus kurti istoriniai paveikslai eksponuojami istorinėje vietoje, kai šalia jų atsistoja pats menininkas G. Kazimierėnas su žmona grafike Tatjana, „Dubingių altorėlio“ bendrakūrėjas medžio drožėjas, tapytojas ir restauratorius Virginijus Stančikas, LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas Saulius Pilinkus, žymus tapytojas Aleksandras Vozbinas su žmona žurnaliste Diana, buvęs ilgametis Trakų muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, menotyrininkė, Dubingių bažnyčios statytoja Aurelija Rusteikienė, žurnalistė ir rašytoja Laima Lavaste, Molėtų meras Saulius Jauneika, būrys dubingiškių bei svečių iš Vilniaus, išties pasijauti patekęs į ypatingą vietą ypatingu laiku.
Renginio vedėjas S. Pilinkus G. Kazimierėną pristatė kaip laisvos dvasios, ypatingai jaunatvišką kūrėją, kuris nori, kad kiek galima didesnis būrys domėtųsi tuo, ką jis daro. G. Kazimierėnas – žvejys, įsimylėjęs Asvejos ežerą. Dubingiai jam – nuostabi vieta, net kai tiltas išardytas.
Atsakydamas į V. Navickaitės-Šakėnienės pastabas dėl apšvietimo, S. Pilinkus sakė: „Šviesos mažai? Matyt, svarbiausia, kad čiuptų už širdies ir už smegenų. Tai, ką daro Giedrius, čiumpa … ir labai. Net vaikai supranta jo kūrinius kaip istorijos vizualizaciją. Maniakai studijuoja, kaip padaryta, kaip paauksuota“.
Pats autorius G. Kazimierėnas Dubingių karčemą pavadino viena gražiausių parodinių erdvių, nes čia gali visomis nugaros ląstelėmis pajusti Barboros Radvilaitės aurą, ypač prieš valstybės dieną: „Daugeliui lietuvaičių mūsų istorija mažai žinoma, nes ilgą laiką ta istorija buvo formuojama iš kitų centrų: iš Lenkijos, Rusijos. Dabar galime nevaržomai kalbėti. Nemadinga tapyti istoriją, bet rizikavau. Modernistai pasakys: jis tapo kunigaikščius. Buvęs Lietuvos dailės akademijos rektorius Vincentas Gečas sakė: „Nemoki piešti – nesiimk istorinių paveikslų“. Mano kelias senoviškas. Ką reiškia tapyti? Vieną paveikslą tapau du metus. Tai nėra lengva, reikia išlaikyti įkvėpimą. Tapytojas Antanas Gudaitis sakė: „Turi būti neužkankinta“. Remiuosi ir istorija, ir ikonografija. Bijojau, kad nebūtų saldus, bijojau iliustratyvumo, to nuoseklaus istorinio pasakojimo, kad nebūtų nuobodu. Mane veikia XXI a. Nesvarbu, kas tu. Tu nori rasti kažką įdomaus sau. Paveikslas turi provokuoti mąstymui ir neduoti lengvai suvirškinamų atsakymų.“
Žinomas tapytojas Aleksandras Vozbinas: „Giedrių atsimenu nuo studijų laikų. Tai išskirtinio temperamento tiesos ieškotojas. Su meile stebiu G. Kazimierėno meninį gyvenimą. Tai yra išskirtinis dalykas Lietuvos istorijoje. Tai lietuviškos tapybos epas, Išlaikantis perspektyvas. Jeigu kalbėtume apie jį kaip asmenybę, galiu pasakyti, kad labai paprastas, kaip ir visos asmenybės. Reikia linkėti sėkmės ir sveikatos, o pripažinimas juk yra.“
Pilinkus sutiko su G. Kazimierėnu, kad Barboros ir Žygimanto meilės istorija įdomesnė negu Romeo ir Džiuljetos. Ten tik berniuko ir mergaitės meilė. O čia karalius ir karališko kraujo neturinti Barbora. Čia priešais altorėlį besimeldžianti Barbora ir išlikę meilės laiškai. Jai Žygimantas Augustas pirko pačius brangiausius perlus. „Normalus aristokratas remia meną. Ko verti turtai, jei pinigai nepavirsta dvasine veikla. Jei aristokratija nepalytėta kultūros – ji tik turtas – ne aristikratija. Žygimantas Augustas nebuvo ryžtingas valdovas, bet meilės srity jis buvo ryžtingas, “ – tęsė S. Pilinkus.
Virgilijus Poviliūnas džiaugėsi, kad G. Kazimierėno darbai eksponuojami Medininkų pily. „Jis bijo beicuotų rėmų“, – juokavo V. Poviliūnas primindamas, kad būtent Medininkuose jis G. Kazimierėną suvedė su V. Stančiku, kuris sukūrė jo paveikslams ypatingus rėmus. Anot S. Pilinkaus, kaip gerai, kad pasaulyje egzistuoja tokie stebuklai: V. Stančikas yra G. Kazimierėno studentas, dabar tai tapantis drožėjas, restauratorius, tapytojas–piešėjas, idėjų generatorius, išprotėjęs gerąja prasme. Išprotėjusiais gerąja prasme S. Pilinkus vadino visus atvykusius autoriui artimus žmones, o jo „žodžių džiazas“ skambėjo kaip tobulas, išbaigtas muzikos kūrinys.
