Žalvarnis, išskirtinė ne tik Lietuvos, bet ir Europos retenybė. Jų Lietuvoje peri vos apie dešimt porų, paprastai aptinkami Dzūkijoje, sausuose retuose pušynuose. Žalvarnis yra senovinė ir labai konservatyvi paukščių rūšis, siejama su pusiau atviru mišriu kraštovaizdžiu, įskaitant neintensyvaus tradicinio ūkininkavimo laukus, retus miškus su plynėmis. Kadaise buvęs gerai pažįstamas Lietuvos kaimo žmonėms, dabar šis paukštis yra ties išnykimo riba.
Kodėl žalvarniai, kuriuos galima vadinti polifagais (mintantys įvairiais vabzdžiais net ir smulkiais ropliais ar mažais žinduoliais), taip sparčiai nyksta? Mokslininkai įvardija įvairias priežastis: tai intensyvėjanti miškininkystė, didėjantis buveinių homogeniškumas, pievų nykimas, insekticidų naudojimas, atvirų plotų užžėlimas krūmais, mišku, o kur dar pavojai ir kliūtys migruojant.
Mūsų kraštuose žalvarniui patinka reti pušynai su žema samanų, kerpių ir nykštukinių erikinių krūmokšnių danga. Jiems įsikurti reikalingi juodųjų ir žaliųjų meletų iškalti uoksai, o tai reiškia, kad intensyvus miškų ūkinis naudojimas šalinant negyvą medieną ir medžius su mikrobuveinėmis, tradicinio neintensyvaus ūkininkavimo ir sodybų nykimas, buvusių atvirų plotų apžėlimas mišku ir ugnies pažaidų miške eliminavimas yra pragaištingi žalvarniui.
Ugnies pažaida nuo seno būdinga sausiems kerpiniams bei vakarų taigos pušynams. Šiose buveinėse natūralūs ar žmogaus sukelti gaisrai istoriškai formavo retus medynus su senais stambiais medžiais, negausia žoline danga ir saulėtomis atviromis aikštelėmis. Tokie medynai ne tik suteikia perėjimo vietas, bet yra labai mėgstamos vabzdžių, kuriais minta žalvarniai.
Žalvarnis yra medžiotojas, kuris tupi ir laukia grobio, todėl jam svarbu ne tik maisto pasiūla, bet ir tykojimui tinkamos vietos (šakos, seni pavieniai medžiai, net ir elektros stulpai) bei aplinkinė augmenija. Žalvarniai maitinasi šalia atvirų miško aikštelių ar kirtaviečių tupėdami ant šakos ir nuo jos gaudydami pasirodžiusį vabzdį. Jei žolė per tanki, užauga per aukšta, žalvarniui sunkiau sugauti grobį. Pastebėta, jog žalvarniai linkę rinktis buvusias gaisravietes, kuriose gausu termofilinių vabzdžių rūšių. Sumažėjus termofilinių vabzdžių kiekiui ar užaugus kirtavietėje sodintiems medžiams, žalvarniai iš tos vietos pasitraukia.
Saugant žalvarnius, uoksų trūkumą bandoma kompensuoti inkilais, tačiau to neužtenka, jei nėra tinkamos mitybinės bazės. Todėl vis geriau suprantama, kad miškininkystė gali būti vykdoma imituojant natūralias ugnies pažaidas – taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą.
Žalvarniai jau visiškai išnyko Slovakijoje ir Slovėnijoje, nuo 2011 metų nebeperi Estijoje, o medžiais apaugusių ganyklų praradimas yra viena iš pagrindinių žalvarnio išnykimo priežasčių Saremos saloje. Ne geresnė padėtis ir Baltarusijoje – ten 2016 m. duomenimis peri tik 10-20 porų. Tiek pat žalvarnių skaičiuojama ir Latvijoje, kur šie paukščiai vis dar peri smėlėtuose atviruose pušynuose Garkalnės savivaldybėje. Svarbu tai, jog šiuose miškuose yra karinių poligonų, kuriuose vykdoma veikla padeda palaikyti pusiau atvirą kraštovaizdį bei užtikrina dirvožemio ir augalijos pažaidas. Tose teritorijose kelerius metus vykdytas LIFE projektas „Birds in Adazi“ koncentravosi į žalvarniams ir kitiems nykstantiems paukščiams tinkamų buveinių palaikymą, taikant kontroliuojamo deginimo priemonę vakarų taigos miškų bei viržynų buveinėms. Šiuo metu geriausia žalvarnių populiacijos būklė yra Vengrijoje, kur jau ne vienerius metus vykdomi specialūs projektai jų skaitlingumui pakelti.
