Jos miestas buvo didelis. Tarytum seno namo kambarys su aukštomis lubomis, tačiau prarandantis sienų ribas ir kylantis į erdvę iki dangų į aukštą vertikalę ir horizontą, dvasinis kambarys, kumštinis Vilnius tarytum suspaudė ją lyg tie pasauliai stikliniuose rutuliuose, miniatiūriniai vaizdeliai, kur krenta sniegas ir stovi apsnigti namukai, įspausti į stiklinį rutulį iš Prahos ar nupaišyti japonišku piešiniu ant naujametinio stiklinio burbulo. Tas gniūžtės mini pasaulis kaip senoviniai mediniai namai Vilniuje, su apkamšytomis vata langinėmis, puoštomis žaisliukais, kaip boutique, kur tikiesi rasti rafinuotą rūbelį ar daiktą, kai šmurkšteli iš miesto namų labirinto ir pasislepi, o visų namų skulptūrų bei veidų net nepastebi. Jos miestas buvo didelis, gniūžtelinis Vilnius tarytum suspaudė ją į kumštį ir atrodė toks nykus bei mažas.
Ji visą dieną tvarkė namus, nuo šuns ir laiko buvo daug dulkių ir purvo, viską reikėjo šveisti, siurbti, plauti prisinešusias žemes, kedenti antklodes, tvarkyti rūbus, sudėti patalynę į spintą, nepatogiai džiauti rūbus. Buvo ankšta, tamsu ir lijo lietūs. Lyja lyja lietus, per karaliaus pietus, karalienė knarkia, karaliukai verkia, o karalius su draugu geria šnapsą po stalu – kartu su vaikystės dainele iškilo Vilniaus centro mūrai, jų namai – aspirantų bendrabutis, tas pilkas mūras.
Atmirk! Jeigu peržengsi šį rutulį, kurį nusipaišiau balta ar rožine kreida – mirsi, – vaikystės žaidimai ir spalvotos kreidelės bei piešiniai ant šaligatvių.
Dzindzarela, reikia tvarkytis ir šveisti viską, siurbti dulkes ir valyti langus, atgaivinti vasaros sausros numarintas orchidėjas, kabinti užuolaidas, virti mėtų arbatą ir maudytis rožių bei liepų burbulų voniose, nuo kurių kvepia visas namas.
Vėliau Laska vartė Fb puslapius. Žiūrėjo madas, apgailestavo dėl esamo skurdo, atpažino 88-ųjų madų tendencijas, moheriniai megztiniai bei jų raštai, trumpi sijonukai ir žvėrynai, kilo gyvenimo nostalgija.
Dabar ne tas Vilnius, su estetiškai geltonais ir raudonais, prikritusiais ant žemės lapais, kapučinu, vynu, gerais filmais, kai esi.
Din dan don – lietus į varinius stogus.
Ji vėl pradėjo rašyti ir norėjo, kad vyktų veiksmas. Kai rašė šias eilutes, jau dėliojosi šachmatų lenta ir ji būrė, kad ištiktų geras gyvenimas, tarytum dievai būtų nusprendę, kodėl gi tas juodas sąsiuvinis su oranžinėmis gėlėmis, panašiomis į lotosus, taip ilgai guli tuščias.
O nuvalius dulkes kvepėjo ąžuolinėmis grindimis bei knygomis.
Iš „Afroditės kuoduko“.
Mieli skaitytojai, ramių Kūčių, gražių Kalėdų!