Lapkričio 30 d. sukanka 80 m. nuo garsiojo Žiemos karo pradžios. Žiemos karas (suom. talvisota) – rusų Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.
1939 m. rugpjūčio 23 d. rusiškajai Sovietų sąjungai ir nacistinei Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą ir Hitleriui bei Stalinui užpuolus bei okupavus Lenkiją, sovietai Baltijos šalims pasiūlė sudaryti „savitarpio pagalbos sutartis“ ir įsileisti sovietų karių įgulas į savo valstybių teritorijas, neva apsaugai. Kaip žinia, Lietuva, Latvija ir Estija, priėmusios šiuos ultimatyvius Sovietų sąjungos siūlymus buvo okupuotos. Tačiau, suomiai su jiems pateiktais daug griežtesniais sovietų ultimatumais nesutiko. O pareikalauta buvo ne tik 30 metų išnuomoti strategiškai svarbų Suomijos Hanko pusiasalį su laivyno baze, atsisakyti kelių salų, bei atitraukti Suomijos-SSRS sieną Karelijos sąsmaukoje į šiaurę per 150 kilometrų į šiaurę…
Suomija atsisakė vykdyti šiuos grobuoniškus Sovietinės imperijos reikalavimus.
1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji Armija užpuolė Suomiją, siekdama okupuoti visą Suomijos teritoriją. Skaičiumi ir aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai, pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.
Prasidėjus karui Suomija kreipėsi į Tautų Sąjungą prašydama karinės, politinės ir diplomatinės pagalbos. Tautų Sąjunga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos.
Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d., pasirašius Maskvos taikos sutartį. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 430 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Žiemos kare žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių.
Žiemos karas parodė, kad gerai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija.
Seime – Spaudos konferencijoje „Suomijos didvyriškas pasipriešinimas Rusijos agresijai 1939 m. Žiemos kare
Lapkričio 29 d., Lietuvos Respublikos Seime buvo surengta spaudos konferencija, skirta Žiemos karo pradžios 80-osioms metinėms. Joje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Emanuelis Zingeris ir Suomijos ambasadorius Christeris Gustafas Michelsonas (Christer Gustaf Michelsson), Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje Indulis Berzinis (Indulis Bērziņš), Estijos ambasadore Lietuvoje Jana Vanaveski ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Algirdu Jakubčioniu dalyvavo spaudos konferencijoje „Suomijos didvyriškas pasipriešinimas Rusijos agresijai 1939 m. Žiemos kare“.
Dr. A. Jakubčionio teigimu, Molotovo ir Ribentropo paktas Suomiją buvo pasmerkęs tokiam pat likimui kaip ir Lietuvą, Latviją, Estiją. Visų šių šalių prijungimo prie stalininės Rusijos scenarijus buvo panašus: trenkti ultimatumais ir brutaliu jėgos demonstravimu, dviem etapais įvedus kariuomenę okupuoti šalį, suformuoti marionetinę vyriausybę ir jai padedant suteikti aneksijai teisinį pavidalą. Suomijai nepavykus pasiekti kompromiso derybose su Maskva ir nesutikus patenkinti jos teritorinių reikalavimų, Sovietų sąjunga metė prieš Suomiją milijonines Raudonosios Armijos pajėgas ir gausybę karo technikos. Tačiau Suomija nepasidavė, turėjo daugybę ryžto ginti savo nepriklausomybę.
Pasak E. Zingerio, suomių drąsa ir ryžtas yra pavyzdys, kaip nedidelė tauta gali susivienyti ir stoti į kovą su nepalyginamai didesniu agresoriumi, kad išsaugotų tai ką turi brangiausio – savo laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Ši Žiemos karo pamoka yra aktuali visoms Baltijoms šalims ir kitoms nedidelės valstybėms, kurios šiandien taip pat susiduria su tokiu pačiu agresoriumi.
„Manau, kad visa mūsų laisvės kova yra susijusi ir su legendinio maršalo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo (Carl Gustav Emil Manerheim), vadovavusio Suomijai Žiemos kare, kova. Galima sakyti, kad Seimo barikados yra pavėluota Mannerheimo linijos tąsa“, – pridūrė Seimo narys.
Siekdamas įamžinti C. G. E. Manerheimo, kuris, beje, yra dviejų aukščiausių tarpukario Lietuvos ordinų kavalierius, ryžtą ginant demokratiją, E. Zingeris yra pasiūlęs vieną iš Seimo rūmų erdvių pavadinti C. G. E. Manerheimo vardu. Šiam pasiūlymui yra pritarę Seimo užsienio ir Europos reikalų komitetai. Siūlymas dar bus svarstomas Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje.
Žiemos karas – tai SSRS ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d. Karą su SSRS išprovokavo Molotovo ir Ribentropo paktas, pagal kurį Suomija turėjo atitekti SSRS. Formalus pretekstas – neva suomių įvykdytas artilerinis rusų kariuomenės dalinių apšaudymas. Vėlesni duomenys rodo, kad tą apšaudymą įvykdė pati sovietinė kariuomenė. Skirtingai nuo daugelio Vakarų šalių, Suomija nebandė tobulinti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tranšėjinio karo metodų. Suomijos pastatyta Manerheimo linija buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis sunaikinamas, naudojant mobilius padalinius ir užmaskuotus dotus.
Suomijai padėjo ir klimatas – oro temperatūra nukrisdavo iki -43 °C. Suomijos kariai pirmieji panaudojo baltą kamufliažą ant sniego. Be to, neturėdami pakankamai sunkiosios karinės technikos, kovodami su priešo tankais, suomiai išrado vadinamuosius „Molotovo kokteilius“.
Suomija sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę, tačiau šalis neteko apie 40 tūkst. km2 teritorijos – Karelijos sąsmaukos, vakarinės Ladogos ežero pakrantės su 11 proc. dirbamos žemės, miškų ir pramonės. Kare žuvo apie 25 tūkst. suomių karių, 43 tūkst. buvo sužeista. Tuo tarpu SSRS nuostoliai daug didesni – žuvo, buvo sužeista apie 272 tūkst. Raudonosios armijos karių, sunaikinta apie 1600 tankų ir apie 1000 lėktuvų.
Agresija prieš Suomiją nusmukdė SSRS karinį ir politinį autoritetą, lėmė dar didesnę jos izoliaciją. Demokratinės valstybės pasmerkė SSRS kaip agresorę ir ji buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos.
[youtube]https://youtu.be/-x-F64RgF-k[/youtube]
Suomių filmas „Žiemos karas“
1989 m. minint Žiemos karo 50-metį suomiai sukūrė įspūdingą karinį istorinį filmą „Žiemos karas“ apie šio karo įvykius ir pasiaukojančią suomių kovą už savo Tėvynę prieš rusiškuosius grobikus. Filmo trukmė net 265 minutės. Už šį filmą režisierius Peka Parika (Pekka Parikka, 1939-1997) buvo pasiūlytas „Auksinio lokio“ apdovanojimui 40-tojoje tarptautinėje Berlyno kino šventėje.
Žiūrėkite filmą:
[youtube]https://youtu.be/-0J4bVZqdMQ[/youtube]
Nebeprisimenu, koks mokytojas, ir ar per istorijos pamoką, tačiau mums mokykloje tą istoriją (ir su kai kuriomis detalėmis – kad ir apie baltą maskuotę ir kt. gudrybes) visgi kažkas įsigudrino papasakoti! Ir būtent tuo – mūsų valdžios kaltinimo kampu.
Visada nepaprastai imponavo šis nedidelės tautos pasipriešinimo faktas. Pavyzdys to, kaip svarbu nenusilenkti , o pastovėti už Laisvę. Laisvę , kuri suteikia daugybę puikių progų. Viena tokių – Suomija sukūrė “Nokia”. Suomiai – socialiai , ko gero , saugiausi. Švietimo sistema – pavydėtina. Apmaudu, tiesą sakant, dėl tokių nepalankių mums ir mūsų Baltijos kaimynėms, istorijos peripetijų. Sveikinimai Suomijai ir jos išdidžiai tautai ! ✌??
Čia verta prisiminti, jo dabar rusai suomius gerbia. Suomiai turi 1400 km bendros sienos su Rusija, bet rusų nebijo – gnybai skiria 1.2 nuošimčius, NATO kratosi kaip maro, o prekyba su Rusija bujoja.
Nejuokink užpakalio bu da pradės juoktis.
🙂 🙂 🙂
Na, tokio dar neteko girdėti. Išradinga… Įsivaizduoju kvatojančius sėdmenis. Ačiū!
Naujos meilės pradžia ? Turėtumėt susitikti 🙂
Iš kur tokia istorijos ironija: tie, kurie savo laiku davė rusams į snukį, dabar gyvena pagarboj vieni su kitais, o tie kurie visą savo gyvenimą ėjo keliais apie Kremlių, dabar pučia anti rusiškos isterijos dūdą ? Todėl, kad tie vėl eina keliais , tik dabar apie Baltuosius rūmus ?
Reikia turėti omenyje, jog valstybės gyvenimas nesibaigia vienu epizodu. Šaltojo karo laikotarpiu Suomija gerokai suteršė savo gerą vardą pelnytą Žiemos kare. Vien jau prezidento Kekoneno bendradarbiavimas su KGB ko vertas,
Tai kiek mes visko turėjome,kad formaliai net nepasipriešinome…
Sočiai turėjome! Ir ne tiek brudo, kiek brudo paskui save nuvestos masės gero norinčių lengvatikių, tikinčių, jog bus tik pamota burtų lazdele ir jų tikrai mylimoje Lietuvoje įvyks stebuklas… 🙁
Į Lietuvą buvo gal net daugiausia vilčių dėta (didžiulės strateginės reikšmės pereinamasis imperijos kiemas, jų kariuomenės arsenalo „tamsusis kambarėlis”), todėl į mus gal net daugiausia investuota – visų pirma į jaunimą, kaip lengviausiai paveikiamą, nes sprogstantį nuo energijos, nuo noro efektingai kažką reikšmingo nuveikti, staigiai pakeisti pasaulį „į geresnį”, sprogstantį nuo įsitikinimo, jog jis geriau žino, daugiau supranta, negu vyresnioji karta. Juolab, kad jis… užsienyje pabuvojo, studijavo! O „kvaili, nieko nesuprantantys” seniai – ne 🙁 Senoji karta trukdo jiems „smagiai pašėlti” viską griaunant ir „rojų” sukuriant*.
Pasak psichologų, VISI SIEKIA GERO.
Neišvengiamai tragiški to puikaus siekio padariniai slypi jį aktyvuojančiose šaknyse: gėrį ir kelius į jį kiekvienas savaip suprantame; kita priežastis – kad nekantriai, per žiaurumą to siekiame – pažeminti, sunaikinti „praeities šešėlius”, kad nė pėdsako neliktų (įrengti didžiulį juodą bunkerį, palaidoti jame dar išlikusius „atgyvenas” ir tada „rojus prasidės”)…
Deja, kūrėjas ir Kūrėjas – skirtingi, dažno kūrėjo ranką Šėtonas pagauna ir vedžioja. Kaip ir šiais laikais, taip ir tarpukariu dalis patiklių (o dalis savanaudžių arba lengvabūdžių, dvasiškai silpnų) mūsų kūrėjų labai pasitarnavo trukdydami jaunai respublikai darniau ant kojų stotis, stiprinti ją dvasiškai ir kitomis prasmėmis.
Taigi, į dvi puses plėšomas jaunimas, iš „Vakarų” vežęs „pažangaus judėjimo” mintis (kaip ir dabar, finansuojamas Kremliaus), keletas gal ir papirktų LT politinio elito asmenų bei karininkų ir… pakako.
Be to nedera užmiršti dar ir skirtingų geopolitinių suomių ir mūsų padėčių – tuo metu jiems grėsė milžiniškas, bet dar tik iš vienos pusės karo pavojus. Į LT jau tada buvo trijų valstybių durtuvai įremti, patrankos atsuktos. Ir ne vien 4 komunarai, bet ir daugiau apmokamų vidaus diversantų (taip pat ir vietos bei atvykėlių kitataučių) veikė.
Tai prirašiau… – Блюма Вульфовна, — попросил Белый, — заткните фонтан 🙂
—————————————-
* Keista, kad ir rusams nieko nesakė jų pačių patarlė apie tai, kad ant kito laimės griuvėsių sau laimės nesukursi. Saugokis to griebtis!
Ir vėl į kovą šoka Lietuvos stribai: kada tai baigsis ?
Iš vis man niekada netenka skaityti tokių dalykų apie Suomiją 1939.08.23-11.30 :
1. Suomija buvo valdoma švedų didikų kaip sava nuosavybė ( Pilsudskio- Narutavičiaus – Želigausko gauja 1918-1920 m. išdavė Lietuvą, tikėdamasi valdyti per Varšuvą).
2. Suomijoje nebuvo leidžiamas apipjaustymas.
3. Suomijoje dėl to gyveno labai mažai ž…
4. SKP (Suomijos komunistų partija) ž… buvo labai mažas nuošimtis.
5. SKP nepakluso 1939.08.23 ž…bolševikų Kominterno įsakymui atsiduoti SSSR.
Tik vienintelė Suomija todėl ir galėjo, ir priešinosi SSSR, jokia kita kaimyninė šalis to negalėjo atlikti dėl KP veiklos.
Sakau: reikia imti pavyzdį iš Suomijos. Remti įvairius bendradarbiavimo projektus. Verslo ir visuomeninius. Ypač skirtus jaunimui. Bičiuliautis su suomių mokyklomis. Transliuoti suomių televiziją su vertimu. ( Kiek Lietuvoje skandinavų tv kanalų? )Transliuoti suomių politinius debatus. Tik tokiu būdu lietuviai irgi nebe bijos rusų, kaip jų nebijo, ir niekada nebijojo, suomiai. Ir yra pripažinti JT laimingiausiais pasaulio žmonėmis