Spalio 17 d. vakarą, Šv. Kotrynos bažnyčios renginių salėje, tarptautinės dainuojamosios poezijos šventės „Tai – aš“ atidarymo koncerte grupė „Baltos varnos“ pristatys savo antrąją plokštelę „Virsmas“ įrašytą drauge su styginiu kvartetu. Su grupės įkūrėjomis Terese ir Milda Andrijauskaitėmis kalbamasi apie „Virsmą“ scenoje ir ne tik.
– Sugrįžkime į Jūsų muzikinio kelio pradžią ir tą laiką kai vieną dieną sudalyvavote televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“ ir apie jus sužinojo ne tik bardų kūrėjų bendruomenė, bet visa Lietuva. Kaip manote, kur jūsų populiarumo ir sėkmės raktas?
– Visų pirma užduokime klausimą: kas yra populiarumas ir kada jau galima sakyti, kad jį pasiekei? O tų raktų yra visokių, kurie tinka vieniems ar kitiems. Teisingas klausimas būtų, kaip tą raktą atrasti? Visada galime naudoti kažkokias koduotes ar taisykles, kuriomis vadovaudamiesi kiti atlikėjai išgarsėjo, bet tai niekada negarantuos sėkmingo kelio. Mes pačios niekad nevadintume to „populiarumu“, tikriausiai mieliau naudotume žodį „įvertinimas“ ir tai nebuvo vienintelis ir pagrindinis šuolis mūsų kelyje – tai, kur esame dabar, susidėjo iš begalybės smulkmenų ir sprendimų, bet, visgi, net ir tai, kur esame „dabar“, nėra nei aukštumos, nei žemumos, tiesiog vienas iš kelio etapų.
– Jei jums reikėtų 1-2 sakiniais apibrėžti savo kūrybą, kaip skambėtų tas apibrėžimas? Kas Jūsų nuomone yra dainuojamoji poezija? (Turiu mintyje visus laikotarpius iki „Virsmo“ ir dabar).
– Jau senai nebevadiname savo muzikos dainuojamąja poezija, tai gal yra tik vienas iš elementų mūsų muzikoje kurio apibrėžti neįmanoma. Apie tai (kas yra dainuojama poezija, ar bardas) savo laidoje kalbėjo Domantas Razauskas kartu su Gyčiu Ambrazevičiumi bei Juozu Žitkausku ir klausydamos šios laidos, supratome, kad tai, kas yra dainuojamoji poezija, ko gero neįveikiamas klausimas. O savo kūrybą apibrėžtume turbūt daugiau nei dviem sakiniais, bet šiaip esame harmonijų žmonės, mėgstame jomis varijuoti, žinoma, mums yra svarbūs ir tekstai, bet muzikai, ko gero, vis tiek teikiame pirmenybę, per ją perteikiame patį jausmą.
– Kodėl savo plokštelė pavadinote – „Virsmas“? Ką jis jums pačioms reiškia asmeniškai?
– Atlikti savo dainas su styginių kvartetu mums visada buvo didelė svajonė, galbūt, tai ir buvo viena iš paspirčių taip pavadinti plokštelę, tai yra virsmas tiek mūsų dainoms, tiek mums pačioms.
– Ar virsmo jausmą esate patyrusios anksčiau, savo kasdienybėje? Pasidalinkite savo istorijomis.
– Virsmus patiria VISI, per visą gyvenimą jų įvyksta daugybė – mokykla, pasiekimai, pilnatvės pajutimas, nuosmukiai, tai yra gyvenimo stadijos, kurias išgyvena kiekvienas, neskaitant nei kiek pinigų turi, nei kiek šlovės patiria, nei kiek meilės aplink save turi. Ypatingai šiuo metu esame atviros naujoms idėjoms, todėl visiems patartume, jei gyvenime pasidarys nuobodu, tapkite atviresni naujovėms, tolerantiški dalykams, kuriems nebuvote tolerantiški ankščiau, pamatysite, kaip gyvenimas gali prisipildyti naujų spalvų.
– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti spalio 17-ąją į Vilnaius Šv. Kotrynos bažnyčią?
– Visų prima tai bus programa, kurią tobulinome visus metus, ypatingai tie, kurie jau buvo pirmajame koncerte – dabar gali ateiti ir pamatyti mus prasisukus gražiam metų ratui. O tiems kas nebuvo – žinoma pamatyti mus tokiam vaidmenyje pirmą kartą. Muzika tikrai privers pasvajoti, patirti nostalgiją, rasti save žodžiuose.
– Papasakokite apie tai kas jus įkvepia kurti, muzikuoti? Kokie žmonės, įvykiai, galbūt daiktai, aplinka įtakoja kūrybą?
– Pirmąją įtaką žinoma padarė tėvai, tėtis yra be galo muzikalus žmogus, o mama savo auksinėmis rankomis kurdavo meną visur aplinkui save. Manome, kad mums labai pasisekė – augimas tokioje aplinkoje be pasekmių likti negalėjo. Įtaką darė ir folkloras, kuris lydėjo mus ko ne kiekvieną dieną, ir dainuojamoji poezija, į kurią mus pastūmėjo muzikos mokytojas. Bet kiek vėliau, jau turbūt atvykus į Vilnių, kažkaip pradėjom atrasti vis kitokią muziką, kurią derinom su senąja. Tai skatino kūrybą. Tas naujovių pliūpsnis, tie nauji kūriniai kada atrodo, nesupranti, kaip iki to „prisimąstoma“… Po to pradedi suprast, ir tai vėl naujas pliūpsnis, niekad nesupratęs tokių dalykų dabar supranti…
– Ar kada susimąstėte. Jei vieną dieną nebegalėtumėte groti, dainuoti – ką veiktumėte?
Milda: – Manau kad aš visai norėčiau pabandyti siuvėjos, dizainerės sritį, mama visada buvo puiki siuvėja, tai turbūt va tie kažkokie genai vis tiek traukia…
Teresė: – Manau tada ir mąstyčiau. Žmogus turi daugybę skirtingų gebėjimų, tačiau pagal tam tikras aplinkybes susikoncentruoją į vieną. Visgi, kiti visuomet keliauja kartu, laukdami progos išlįsti. Gyvenimas ilgas ir įdomus, tad net ir užsiimant muzika gali nusitiesti ir kitų kelių.
– Kas jūsų kūrybiniame kelyje numatyta artimiausiu metu, po spalio 17-osios šventės koncerto?
– Planų yra daug, kartu su jais dabar mus lydi ir magistrantūros studijos, kurios manau irgi kažkiek darys įtaką mūsų muzikai (o kaip gi kitaip). Labai sunku žadėti kalnus, jų nenuvertus, tačiau, kai nuversime, tikrai nepaliksime to nežinioje.
Tarptautinė dainuojamosios poezijos šventė „Tai – aš“ šiemet vyks spalio 14-19 d. Jau 17-ąjį kartą kokybiškos muzikos, dainuojamosios poezijos ir ne tik gurmanus kviečiančios šventės programoje: Lietuvos ir užsienio Prancūzijos, JAV, Švedijos, Airijos ir kt. šalių atlikėjų koncertai vaikams ir ne vaikams Šv. Kotrynos bažnyčios renginių salėje; bendruomeninės, tarpkultūrinės kūrybinės dirbtuvės „Bardazmus“ jauniesiems dainų ir tekstų autoriams bei atlikėjams; po Lietuvos miestelius ir į kaimynines šalis keliaujantys jungtiniai įvairių šalių atlikėjų koncertiniai pasirodymai bei jaukūs autorinės kūrybos „Naktinėjimai“ iki paryčių…
