Pakeliui į Estiją mūsų namuose su šeima lankėsi lietuvių filosofas, rašytojas ir publicistas, vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir lyderių Arvydas Juozaitis. Nuo 2009 iki 2012 m. Arvydas gyveno Rygoje, išmoko latvių kalbą, būdavo su rygiečiais per dainų šventes ir šiokiadieniais. Rygos patirtis įkvėpė jį knygai „Ryga – kita civilizacija“, už kurią autorius gavo Baltijos asamblėjos literatūros premiją. Arvydas buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos prezidento postą. Man asmeniškai šis žmogus (įskaitant jo šeimą) yra labai simpatiškas. Šį kartą paprašiau jį apibūdinti tiek veiksnius, nulėmusius Lietuvos prezidento rinkimų rezultatą, tiek situaciją visoje Lietuvoje. Ir Baltijos kelią.
– Kas nulėmė Lietuvos prezidento rinkimų baigtį?
– Apskritai, bendras įspūdis ir mano asmeninė patirtis įrodo, kad prezidento rinkimai buvo organizuojami tokiu būdu, kuris šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai įmanomas – rinkimai perkeliami į televizoriaus ekraną.
– Tad didelis vaidmuo buvo skirtas technologijoms?
– Taip, pagrindinį vaidmenį vaidino technologijos. Laimėjo prezidentas, rodytas televizorių ekranuose daugiau nei dešimtmetį. Ekrane jis buvo kaip vienas iš Švedijos bankų atstovų, ekspertų. Gitanas Nausėda buvo vadinamas ekonomistu, o tai keista, nes veikė jis kaip finansininkas. Finansinis verslas nėra tikra ekonomika. Bet jis buvo rodomas kaip ekonomistas, nes tai atrodo rimčiau. Jo rinkimai atspindėjo televizijos įtaką lietuvių smegenims.
Praktiškai tai buvo neįveikiama force majeure padėtis. Pavyzdžiui, kampanijos metu aplankiau 430 vietovių. G. Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurią iškėlė konservatoriai (G. Nausėda iš pradžių irgi buvo pasirinktas konservatorių, bet paskui juos paliko; matyt, taip buvo apskaičiuota), buvo ne daugiau kaip penkiasdešimtyje vietų. Bet jie abu pirmajame ture gavo po trisdešimt procentų. Ir – visur, kur buvau kaip Sajūdžio legenda, kaip Sajūdžio kūrėjas ir viešasis asmuo, – kone visur jie gavo tą patį savo procentą. Aplankiau visas apskritis, visas savivaldybes… Tačiau tai nedavė reikiamo rezultato.
Nes televizija praktiškai ir iš esmės yra tapusi valdžios forma. Kai žmonės ką nors mato per televizorių, jie jaučia, kad tai yra jėga. Ir jau nebe jėga susitikti su žmonėmis, paspausti tūkstančius rankų, – ne, tai jau nebe jėga. Asmeninis sąlytis su žmonėmis jėga buvo prieš dešimt metų ir daugiau metų, ir tada, kai tu lankeisi pas žmones, kalbėjai su jais, sakei, kad žinai jų problemas, kad turi programą, kurios jiems reikia. Tada, jei paviešėjai miestelyje, kuriame gyvena koks tūkstantis žmonių, net jei į susitikimą atvyko tik penkiolika ar dvidešimt žmonių, ir tada visas miestelis žinojo, kad tu ten buvai. Kalbėjo, aptarinėjo. Prieš dešimt metų tai darė įspūdį ir įtaką. Šiandien nebedaro jokio įspūdžio. Įsijungė žmogus TV ekraną ir kaip bažnyčioje pasijunta.
– Man, senam vilkui, vis dėlto neaišku, kodėl šis žiniasklaidos, televizijos įspūdis atrodo stipresnis nei asmeninis kontaktas?
– Latvijoje prezidento pergalę lėmė jo indėlis į Latvijos istoriją. Jūsų dabartinis prezidentas (Egilis Levitas) formavo valstybės sistemą. O mūsų prezidentas? Jo nuopelnas iki šiol yra tas, kad jis – didžiųjų Švedijos bankų atstovas. Jis nėra vien tik televizijos sukurtas žmogus.
– Bet mūsų Prezidento rinkimų sistema skiriasi nuo jūsiškės. Ir daugelis iš mūsų mano, kad jūsiškė sistema demokratiškesnė.
– Taip. Šitaip lengviau, bet, pasirodo, ne demokratijai, o masinei indoktrinacijai. Mūsų rinkimai turi daugiau teatro elementų.
– Bet argi prezidento rinkimuose neturėtų dalyvauti daugiau žmonių?
– Viena vertus, tai turbūt teisingiau. Bet, kita vertus, televizorius iškreipia daug ką, esmę.
– Ar manote, kad jūsų ir mūsų prezidentai jau iš esmės neatstovauja tautinei valstybei? Daugelis Latvijoje mano, kad tautinė valstybė su jai būdingu savitumu čia išnyko. Dabar tai tik Europos ar JAV palydovas. Kaip yra Lietuvoje?
– Nacionalinis – tai nereiškia nacionalistinis. Tai reiškia, kad lemiamąją galią turi pagrindinė tauta. Tai yra apsisprendimo pagrindas. Taigi, Lietuvoje yra beveik tas pats. Tačiau Lietuvoje blogiau yra tai, kad Seime neturime tokių jėgų, kokias turi jūsų Nacionalinis susivienijimas (Nacionāla apvienība). Mes neturėjome tokių jėgų. Kai į valdžią atėjo konservatoriai, jie pasireiškė kaip nacionalinės jėgos. Bet per dvejus ar trejus metus jie persiorientavo į didžiojo kapitalo interesus. Ir dabar jie aiškiausiai pareiškia, kad visos Lietuvai privalomos globalistinės taisyklės, nesvarbu, ar jos kilusios iš Briuselio, ar iš tarptautinių organizacijų, yra privalomos.
– Čia tas pats. Tačiau Latvijoje Liaudies frontas prarado savo pozicijas anksčiau (1992 m.) nei Sąjūdis…
– Atėjo „Latvijos kelias“ … Atsirado ir socialdemokratai …
– Taip, Latvijos kelias taip pat mylėjo kapitalą, o mūsų socialdemokratai taip ir nesugebėjo tapti politiniais lyderiais. Kiek stiprus yra kairysis sparnas Lietuvos politikoje?
– Lietuvoje kairysis sparnas buvo tarptautinis išsyk. Jie iškart pareiškė, kad turėtų pristatyti Europos socialdemokratijos tradiciją Lietuvoje. Ir kad jie yra seniausi, svarbiausi, nes jie atstovauja Lietuvos partijai, kuri istoriškai buvo įkurta 1896 m. Tačiau iškart paaiškėjo, kad jie susiję ir su senais komunistais, kurie labai sėkmingai dalyvavo privatizacijoje ir faktiškai finansavo socialdemokratus.
Nepaisant to, kad pats Algirdas Brazauskas kaip asmenybė buvo labai priimtinas lietuvių mentalitetui. Kaip šalies žmogus, kaip „žemės žmogus“, kuris gynė Lietuvą Maskvoje. Kartu su Vytautu Landsbergiu jie buvo tarsi dviveidis Janusas. Jie papildė vienas kitą.
– Kokią matote savo šalies perspektyvą? Realią ir idealią? Kur joms abiem rasti išteklių?
– Turime keistą biudžeto struktūrą. Nežinau, kaip yra Latvijoje, bet Lietuvoje du trečdalius biudžeto sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM). Tai reiškia, kad biudžetas gaunamas iš vartotojo. Ne iš gamintojo. Praktiškai tai yra savižudybės kelias. Turime pakeisti šią struktūrą taip, kad du trečdalius biudžeto duotų gamintojas.
Bet ir su gamintojais taip pat įdomu. Pelno mokestį į biudžetą – iki 70 procentų ir daugiau – sumoka mažos ir vidutinės įmonės. Didelės įmonės, dideli bankai nuo savo pelno į biudžetą moka juokingai mažai. Jei tai tęsis, lietuvių tauta iš tikrųjų bus sunaikinta. Per kokius penkiasdešimt metų. Kaip ką tik paskelbė Jungtinių Tautų statistikos tarnyba, Lietuva užima pirmąją vietą tarp greičiausiai nykstančių tautų. Tai baisi perspektyva. Ir nors ši žinia buvo tik tarp kitų naujienų, ji yra juk turi būti pagrindinė. Lietuva gali netekti savo pagrindinės tautos. Savo savimonės, savo tapatybės. Po penkiasdešimties metų Lietuvoje gali gyventi kiti žmonės ir nekalbėti lietuviškai. Tai siaubinga.
Kita ateities perspektyva yra toji, kurios norime ir kurios šalininkas esu aš. Ji numato atkurti mažą ir vidutinį gamintoją. Šiandien tokių įmonių yra per šimtas tūkstančių. Tai pakankamas skaičius. Kraujo apytaka. Ir reikia dėti visas pastangas, kad būtų nustatytas priimtinas gamybos paprastumas Lietuvoje.
Pas mus per pastaruosius trisdešimt metų mokesčių įstatymai pasikeitė, galite įsivaizduoti, penkis šimtus kartų… Tai juokinga? Baisoka. Kaip pradėti kalbėti apie naujus mokesčių įstatymus? Žmonės nuo to jau pavargę. Tai bus kritiškai nepopuliarus pasiūlymas, nes prarastas pasitikėjimas mokesčiais. Jų struktūrą reikia keisti. Taigi mes turime būti labai atsargūs, bet ir griežti, ir tai turime daryti nepaisydami nieko.
Todėl manau, kad pirmieji žingsniai, kuriuos turime žengti, yra įkurti savo Lietuvos nacionalinių jėgų aljansą. Nacionalinių ir centro jėgų. Turi būti sukurta politinė organizacija. Pavyzdžiui, jūsų Nacionalinė sąjunga ankstesnėje Saeimoje turėjo keturis ministrus. Kiek dabar?
– Du.
– Tačiau mes taip pat praradome konservatorių pradinę galią. Ir socialdemokratai, ir konservatoriai dabar elgiasi panašiai. Šiandien turime keturias liberalų partijas. Paskutinė įsteigta partija yra „Laisvės“ partija. Tai jauni žmonės, sulaukę trisdešimties. Bet jiems rūpi tik Europos problemos, kylančios iš visų be galo neatsakingų žmogaus teisių.
Visokios LGBT problemos, genderizmo problemos, pabėgėlių problemos… Jie neturi nieko bendra su tautinės valstybės išsaugojimu, kūrimu, pažanga. Jų galvose dominuoja tarptautinės problemos. Tai parodė ir daugelio pyktis dėl lietuvių kalbos, esą jos per daug. O ji tampa vis netaisyklingesnė. Šalia to, labai plinta primityvi anglų kalba, kurios standartai jauniems žmonėms yra tarsi bendravimo būdas. Tautinė kultūra, jos siela sparčiai nyksta.
Ir – ar tai įsivaizduojama Latvijoje? – mūsų perdėm liberali publika nuolat šaiposi iš dainų švenčių. Eurovizijos dainų konkursas daugeliui tapo aukščiausio lygio renginiu (kasmet), kultūros politikos dalimi, kurią išdidžiai siūlo ne tik spauda, bet ir aukščiausio lygio valstybės tarnautojai. Taip lietuviai nuo pat vaikystės pratinami dainuoti angliškai, jaustis taip, tarsi anglų kalba būtų pasaulio centras. Mūsų vaikų dainų konkursas, kasmet rengiamas per nacionalinę televiziją (Dainų dainelė), egzistuojantis nuo sovietmečio – net jis vyksta kone išvien anglų kalba. Ši politika yra labai įspūdinga, ji plūsta kaip vanduo … Galima sakyti, kad virtualus neoliberalus pasaulis vis labiau ir labiau daro įtaką Lietuvai.
Taigi turime labiau pasipurtyti, nes šiemet tam yra palanki situacija – Baltijos keliui sukanka 30 metų, o tai proga mums kilstelėti nukritusią savimonę.
– Taigi, ką Baltijos kelias davė dabartinei (ne tada)?
– Baltijos kelias mums davė du dalykus. Tai įdomu, nes šie dalykai yra susipynę ir susiję. Tai yra asmens laisvė. Nes stovėdamas grandinėje tu stoji į ją laisvas kaip individas. Nes esi drąsus. Bet kartu ir saugus. Kai stovime mes visi, tai visų, kolektyvinė laisvė. Ir šie du dalykai susijungia. O be šio sąlydžio, santalkos nieko nebūtume pasiekę.
Šiandien šie dalykai jau yra atskirti. Mano laisvė – liksiu šalyje tiek, kiek noriu. Į visa kita man nusispjaut. Tai mano laisvė! Valstybės laisvė dabar yra kas? Galai žino, kas. Prieš trisdešimt metų visa buvo kartu. Tuomet tai buvo didžiausias laimėjimas. Ir niekas negali paneigti, niekas – net priešas negali paneigti, kad šie du dalykai buvo istorinė visos Baltijos stiprybė. Asmeninė ir nacionalinė laisvė (dėmesio!), ir visų trijų – tuo metu dar vis okupuotų šalių – jėga.
Savo prezidentinę rinkimų kampaniją aš naudojau būtent tam, jog priminčiau, kad esame paveldėję šią santalkos jėgą. Ir kad mes su latviais ir estais važiuojame tuo pačiu traukiniu.
Žinot, per pirmuosius susitikimus su rinkėjais man buvo lyg ir baisoka eiti į žmones… Jau dešimt metų buvau rašytojas ir buvau pamiršęs agitaciją. Bet jau pirmųjų susitikimų metu vienas kitas paklausė: ar Baltijos kelias įmanomas šiandien? Man tai tarsi buvo išgaravę iš galvos. Bet žmonės man priminė, ir aš ėmiau ieškoti atsakymo. Jei žmonėms tai svarbu, jei jie šitai prisimena, vadinasi, gyva. Tada šis Ariadnės siūlas yra gyvas. Už jo reikia kabintis ir eiti iš labirinto. Tai gali mus susieti su praeitimi ir kreipti į ateitį.
Kitas dalykas, grynai politinis, buvo toks klausimas: kaip mes, tokie maži, sugebėjome įveikti Galijotą? Bet tai tik posakis. Pats Galijotas nebebuvo Galijotas. Tai buvo iš vidaus suiręs, supuvęs darinys. Ir kartais mes patys klaidiname save tuo teiginiu. Dovydas, Galijotas… Mūsų atveju Dovydas neišaugo iki karaliaus.
– Sakote – asmens laisvė dabar yra atskirta nuo valstybės. Bet jei kalbėtume apie visą mūsų bendruomenę, kaip Lietuva dabar žiūri į Baltijos šalis? Ką ji mato jose? Tiesiog kaimynai? Nes kartą jūs rašėte: „Štai du likimo broliai Baltijos pakrantėje. Tai mes – lietuviai ir latviai; latviai ir lietuviai. Tik dvi likusios tautos iš kadaise gausios baltų šeimos. Nesunku suprasti, kodėl lietuvis pasaulyje nesijaučia vienišas – šalia jo kvėpuoja „latvis“. Ir jei kartais Lietuva elgiasi drąsiau, nei leistų aplinkybės, taip yra todėl, kad „už jos stovi Latvija“.
– Dabar liūdna sakyti, kad aukščiausiu lygiu – prezidento, premjero, netgi ministrų, partijos lyderių – tai praktiškai nieko nebereiškia. Latvija mūsų Seimo lyderių galvose yra tuščia vieta. Man liūdna tai pripažinti. Dėl mano asmeninės kaltės? Taip, ir dėl bendros atsakomybės (nėra visuotinės nuostatos Latvijos adresu) mūsų prezidentė, kaip jai įprasta, neįstengė, nei pasveikinti Latvijos, nei mandagiai ir džiugiai aplankyti Latvijos jūsų šimtmečio proga.
Net savo paskutinėje kalboje Seime Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie Latviją. Baltijos valstybės jai tarsi visai neegzistuoja. Gal tik kaip kažkoks mitas kartu su Skandinavija. Žinoma, tai ir Amerikos politikos įtaka, ir net Vokietijos. Nors gal daugiau Angelos Merkel politika. Mūsų prezidentė buvo asmeniškai artima A. Merkel. Man net atrodė, kad Merkel įtakojo Grybauskaitę kaip savo bandomąjį projektą, nes ši ir su Rusija, ir su Ukraina darė kažką tokio, ko pati Merkel negalėjo padaryti.
Taigi, Baltijos regionas iš tikrųjų dabar nėra mūsų artimasis. Tai blogai. Ir net mūsų premjero S. Skvernelio pareiškimas, kad latviai nebėra mūsų broliai ir seserys, o yra konkurentai – ženklas. To negalima pareikšti taip vienpusiškai. Taip, mes galime būti konkurentai, bet pirmiausia esame broliai ir seserys. To niekad negalima nutylėti, tai pašiepti. Taip, mes, turime plačiausius ryšius transporto ir energetikos srityse. Bet – ar jūs galite įsivaizduoti? – mūsų ambasada Latvijoje per 30 metų neturėjo ir vis dar neturi kultūros atašė, kad Latvijoje nėra nė vienos Lietuvos TV korespondentų punkto, nėra televizijos atstovų. Laimė, Latvijos nacionalinė TV turi savo televizijos korespondentų punktą Vilniuje.
Ši sistema kurta dešimtmečiais. Dabar visą mūsų užsienio politikos dėmesį faktiškai koreguoja ir užima Lenkija. Lenkai spaudžia Lietuvą keliose srityse jau ir vidaus politikoje. Net kultūros srityje.
Kokia mano politika? Galiu pasakyti vieną ateities vektorių: Latvija mums yra svarbiausia; turime išsaugoti mūsų Baltijos regiono, baltų tautų vienybę, o tai įmanoma tik kartu su Latvija. Mes tikrai galime būti strateginiai Lenkijos partneriai, kokie esame šiandien, tačiau istoriniai ir likimo partneriai esame tik su Latvija. Įskaitant naujų įmonių steigimą ir ypač vidutinio verslo kontaktus. Ir – valstybinius projektus.
– Ko palinkėtum Lietuvai ir Latvijai?
– Linkiu mums kartu – išlikimo ir pažangos. Mano svajonė yra suburti centro jėgas. Tai reikštų, kad politiką lemtų ryšiai ir praktika, kai tarp prezidentų, premjerų ir vyriausybių nėra nesusipratimų. Taip, Seime yra grupė ryšiams su Latvija, taip, porą dešimtmečių veikia Latvijos ir Lietuvos forumas. Bet tai nieko neduoda. Mums reikalingas naujas praktinis ir kasdienis bendravimas. Visų pirma, toną gali užduoti prezidentai. Jie gali reguliariai susitikinėti, aptarinėti problemas, tartis be jokių tarpininkų. Tai nesunku. Ir skelbti viešai, ką nusprendžia. Tam net nereikia pinigų. Tik palanki atmosfera, palankus požiūris į vienas kitą – mūsų kelias. Manau, kad galima pradėti nuo to. Ir tai gali būti nauja – mūsų visų centro pozicija.
„Neatkarīgā“ , 2019 m. rugpjūčio 22 d.
Iš latvių kalbos vertė Alvydas Butkus
Pritariu.
Latvija yra pavyzdys mums. Tai ta šalis, į kurią turime lygiuotis. Nežiūrint kad ekonomikos lygis yra panašus, tačiau Latvijos įstatymai gerokai tobulesni.liberalesni. Nėra joje tokių absurdiškų draudimų, ribojimų, “saugiklių”, kaip Lietuvoje, sekso paslaugos – legalios, o mes vis dar naiviai kovojame su “vėjo malūnais” ir nenorime papildyti savo biudžeto, nėra jaunimą iš šalies genančios šauktinių kariuomenės ir t.t.
Tad iš Latvijos tikrai turime ko pasimokyti. Bent jau Lietuvos įstatymų bazė gerokai atsilieka nuo braliukų – Latvijos.
PAGARBA LATVIJAI!
Pavydžiu Latvijai jos įstatymų ir valdžios. Jei būčiau Latvijos piliečiu (o buvo tokių minčių emigruoti į Rygą) – tai nuoširdžiai didžiuočiausi savo šalimi.
Deja, apie Lietuvą to pasakyti negalima. Kartais būnant užsienyje būna gėda psisipažinti, kad esi iš Lietuvos. Tiesiog daug kas žino apie mūsų šalies įstatymų primityvumą, apie draudimų politiką ir t.t.
Žemaiti, Žemaitėli, gal Jūs jau ir pavardę, kaip tos nevykėlės tautietiės pasikeitėte sutrumpindamas – ŽEMIU arba Žemčiu…. Tokie, kurie gėdijasi prisipažinti esą LIETUVIAIS, tokiems tikrai ne vieta gyventi Lietuvoje. Tokie ir renkasi į valdžią ne doriečius, o pataikūnus ir padlaižiškai padedančius pasaulio ELITAI naikinti Lietuvą ir mūsų Lietuvių tautą, kalbą. Kai išsirinksime dorus ir Tautai tarnaujančius lietuvius, kai jie bendrai su Tauta sukurs Laimingos lietuvių tautos ir valstybės ekonominį modelį ir planus, tik tuomet mes pradėsime eiti į dorą ir teisingą, ekonomiškai turtingą tautą, jos vaikų laimę.
Juozaiti Arvydai,esu nustebintas Jūsų trumparegiškumu dėl latvių tautos “meilės” ir “kvėpavimo” lietuvių tautos labui. Prisiminkime, kaip Durbės ir Saulės mūšiuose latvių kariai drauge su Livonijiečiais riteriais ėjo į mūšius prieš Žemaičius ir Aukštaičius. Tarpukario metais latviai norėjo vis geriau atrodyti už lietuvius. Tačiau, dabar, ką daro mūsų Jaunajam Prezidentui ir Lietuvos valstybei LATVIAI- TRŪKSTA IR ŽODŽIŲ : Kai mūsų Prezidentas lankėsi Vokietijoje, Latvijos Premjeras su komanda lankėsi pas Lukašenką ir tarėsi, KAIP IŠ LIETUVOS PASIGROBTI BALTARUSIJOS TRANZITINES PREKES IR JAS TRANSPIRTUOSI PER LATVIJOS GELEŽINKELIUS IR JŪRŲ UOSTĄ. Po savaitės, Baltarusijos energetikos ministras su komanda lankėsi Latvijoje, TIRTI TRANSPORTO IR ELEKTROS LINIJŲ PATIKIMMO, ĮVEDANT NAUJĄJĄ TRANSPORTO IR ELEKTRO LINIJŲ IŠ ATOMINĖ ELEKTRINĖS PARENGTĮ Į LATVIJĄ IR PER LATVIJĄ, ELEKTRĄ PERSIUNČIANT Į trečiąją šalį – LIETUVĄ. Tokios vagystės iš jokio kaimyno mes nesitikėjome. O Juozaiti Arvydai, prisimink, kaip latviai kovojo dėl mūsų Būtingės naftos šaltinių jūroje, dėl mūsų sienų specialaus pakeitimo, kad Būtingė atsidurtų Latvijos teritorijoje…Ligi šiol NESUSITARTA. TAI KUR ČIA NUOŠIRDI IR NEAVANAUDIŠKA DRAUGYSTĖ? Arvydai, nekliedėk ir neklaidink Lietuvos žmonių. Tau ir lietuviai – nebelietuviai, ir draugų ieškai ne Lietuvoje, o pas vagis kaimynus.
Lygiai taip pat , kaip ir Prezidentas , tikisi draugystės iš Lenkijos, kurios Armijos krajovos pogrindiniai daliniai, puikiausiai aprūpinti ir apmuniruoti, gyvuoja ir darbuojasi Vilniaus ir Mažeikių kraštuose.
Reikia daryti viską, kad atkuriant pramonę ir gamybą, pradėtų augti mūsų pramonės ir rastųsi gerai apmokamų darbo vietų saviesiems lietuviams, kad jie amžiams liktų Lietuvoje- Tėvynėje, kad išvykusiuosius susigrąžintume į pasaulinio lygio atlygius už darbą. Tik mūsų pačių Tautoje reikia burti Laimingą lietuvių tautą. O pagalbininkais mums gali tapti TIK SUINTERESUOTI SAVANAUDŽIAI GALINGIEJI. Bet žinotume, su kuo bendraujame, kokios naudos galime susilaukti iš jų.
Gerbiamasis Jus pamiršote ir visa krūva kitu ‘nesusipratimu’ su Latviais , kai susitarti kaimynams galima buvo nesunkiai o tai neįvyko . Viena tokiu problemų energetinė kai Lietuvos pastangos Visagine buvo paprasčiausiai numarintos ..o šiandiena latviai norį pirkti iš Baltarusijos Astravo AE juk trukumas elektros kaip buvo taip ir liko . Sąrašą galima tęsti .. tik ar reikia.? A. Juozaitis ideologinis išsišokėlis kuriam ne tiek rūpi Lietuvos interesai kaip noras su visais draugauti Lietuvos valstybės sąskaita . O tos šnekos apie tautinius dalykus !! tiek to gal užteks kiek parašiau .
1.Taip A.Juozaitis labai aukština draugystę su latviais. Žvelgiant istoriškai, dar pačiam 19 a. gale buvo keliama tam tikrais pagrindais susijungimo su latviais idėja. To būta ir vėliau. Ką gali žinoti, jei būtumėm suėję į sąjungą ir sėkmingai susiderinę tarpusavio ryšius gyventi būtų daug lengiau. Dėl tam tikrų išorinių istorinių aplinkybių ta idėja buvo atmesta. Juozaitis siūlydamas bendradarbiavimo suartėjimą, galėtų tuos faktus minėti. Bet jis ir kitomis temomis taip kalba, lyg kiti turi viską žinoti, nepadaro super trumpos, koncentruotos ir aiškios įžangos į savo dėstomą reikalą. Tiesa pasakius, didžioji dalis ir dar neaiškiau kalba, bet dėl jų mums nusispjauti, o kad Juozaičio mintis ne visada pasiekia klausytojus, tai gaila. 2. Ankstesni prezidentai didelių pastangų santykių puoselėjimui nedėjo, gal tikisi, kad jie automatiškai turi būti geri. O gal Juozaičiui, kuris taip nuoširdžiairiki ir nori draugystės su latviais būtų pavykę juos pagerinti. TUOMET ir latviai mus palaikytų svarbiuose dalykuose, o dabar, atrodo, pirks elektą iš Rusijos. 3. Jeigu santykiai būtų tokie kaip svajoja Juozaitis abi valstybės sustiprėtų. 4. Nausėda šią idėją pasigriebė. Pasiūlė atnaujinti nuolatinius Baltijos šalių susitikimus. Bet greičiausiai, kad jam nepavyks, nes jame nėra to nuoširdaus degimo, koks būtų buvęs pas Juozaitį.
Nusisneki, tautinyke Aisti. Ir net neraudonuoji.
Tokie kip tu it isrenka tuos, kuriuos vadina negraziu zodziu dar pridedant su iniciatyva.
Prašome nurodykite, kur Aistis melavo. Nes dabar mes nežinom kas teisus? Gal Pasilaitis trolina.
Dabar Lietuvos politikų pasirinkta pagrindinė politinė ir ekonominė kryptis Lenkija yra klaidinga ir neatitinka svarbiausių lietuviškų poreikių.Lietuva Lenkijai reikalinga visų pirma tik dėl vietinių lenkakalbių reikalavimų tenkinimo ir lenkybės atgaivinimo.O dėl lietuvių visapusiško suartėjimo su Latvija- būtini ir neatideliojant reikalingi veiksmai visais atžvilgiais /nors Latvija kai kur daro lietuviams ir ,,kiaulysčių”/.Tad,Tamsta ,,Aisti” esi teisus tik iš dalies.
Pačioje pradžioje parlamentarai ekonomistai agitavo už skandinaviškąjį ūkio modelį, nes senosios Europos šalys jau atsilieka, nesuvokia, jog laikui bėgant reikia valstybės sanklodai keistis. Deja, jų niekas neklausė.
Nepamenu, kas aršiausiai priešinosi. Gal kas prisimena?
to Taip > Kokiais gi argumentais Jus grindžiate ta poreikį lietuviu nenusisukti nuo latviu ? Matau tik viena pas tamsta , reikia . Kai Lietuvos santykiai su Lenkais žuvus Prezidentui Kačinskiui pasiekė dugną .. išmintingai niekas nepuolė jų taisyti ir gerinti tautinėmis vėliavėlėmis . Lenkai davė laiko susitvarkyti su mažumą ir išspręsti ta klausimą surandant kompromisus. Ar nepastebite čia tam tikru dėsningumų sprendžiant nesutarimus su kaimynais ? Tie bandymai koncentruotis į kažkokias partnerystės kryptis pagal prioritetus turėtu turėti labai aiškius tikslus .. Šiuo atveju Lietuva ir Lenkija galėtu padėti tiems patiems Latviams atsispirti rusiškai įtakai ir nesijausti izoliuotiems ar užspaustiems į kampa dėka suformuoto Lietuva galios ir įtakos centro pas save.
Štai kaip kartojasi istorija!!! 20 a. pr. lenkai labai stengėsi , kad lietuviai su latviais nesuartėtų. Tuomet dominuotų lenkai. Kas ir atsitiko. O lietuviai ir latviai konkuravo. Prieš II pasaulinį karą dominavo mūsų regione karui nuolat besiruošianti Lenkija!!!. Jei būtų išmintingai sugebėta apeiti primestas lenkų aplinkybes ir lietuviai su latviais būtų sudarę tam tikrą sąjungą, mūsų gyvenas būtų buvęs daug geresnis ir regionas būtų buvęs taikus, ne toks karingas. Nereikia pamiršta, kad lenkai visada norės dominuoti ir nebus pvatenkinti geriems Lietuvos-Latvijos santykiams, NES TUOMET DOMINUOS BALTAI. /čia toks vienas nelaimingas lenkas Stasys jau ir parašė/.
Gabrieleė > rašo NES TUOMET DOMINUOS BALTAI . Keistas argumentas .
Kuo jisai keistas???. Net tokios minties negalite prileisti, kad dominuotų baltai? Ir be to čia joks argumentas, o teiginys arba išvada: taip, lenkai nebūtų patenkinti, nes esant labai geriems santykiams tarp dviejų baltiškų tautų, jos sustiprėtų, o slavų įtaka būtų minimali.
nelaimingas ‘lenkas’ stasys Jums sako kad ne viskas auksas kas juo blizga. Nori latviai draugystės tegul įrodo kad yra verti jos .O dėl baltu vienybės .. kai nėra kitu argumentu visada apsipilama sentimentais . Nėra ir neegzistuoja jokia baltu vienybė , o ant popieriaus galima daug gražiu dalyku pripiešti .
Pan Stasik, jūs visiškai nesupratot mano komentaro. Ar lietuviškai nepratęs skaityti ar tiesiog esmės nepagaunat?…
argi yra skirtumas jei žmonės nesusišneka ?
ui aš baisiai netaktiškas į klausimą atsakiau savo klausimu , o ir pasitaisyti negaliu ..kaip gi čia ta žodi žvirblį ištrinsi .
Ir dar noriu pridėti, kad ne tik lenkams, bet ir rusams yra nepalankus dviejų giminingų tautų suartėjimas. Tobuli arba bent tikrai geri santykiai tarp lietuvių ir latvių būtų rimtas spyris slavams. O prie sustiprėjusių baltų neatsisakytų prisidėti ir dabar pasikėlę estai. TUOMET PASIREIKŠTŲ BALTIJOS KELIO JĖGA, tik kitose aplinkybėse.
Naujasis “gelbėtojas” stebisi kad už jį niekas nebalsavo.
Tokių gelbėtojų, dirbusių labiausiai Lietuvą dergiančiame portale laukia tik spyris į subinę.
Tyčiojosi iš Tėvynės ir lietuvių, o dabar sukdamas akis į šalį kalba tai “kas reikia”
Sprendimas Lietuvai ir Latvijai – laimės ekonomika
ir padidinti pašalpas…
Mums su latviais suartėti neleis katolikai. Na pasakykit, kad meluoju.