Nereikėjo man dabar žiūrėti to filmo apie Černobilio tragediją. Kaip tyčia – socialinio tinklalapio „Facebook“ srautas „išmetė“ nemokamą lietuviškai dubliuotą visą seriją. Visai sugedo nuotaika. Pati prisimenu tas dienas. Buvo giedra. Turėjau pažįstamų fizikų iš Mokslų akademijos institutų – sklido gandai apie padidėjusią radiaciją, radioaktyvius debesis ir t. t. Stengiausi šeimą laikyti kiek įmanoma daugiau namie, neleidau į lauką. Dabar gailiuosi, kad negėriau degtinės, aš jos niekada negėriau, o ar vaikui irgi galima duoti degtinės? Negėrėme jodo kapsulių… Ir be to filmo žinojome, kad esame ir būsime palikti likimo valiai, mūsų vyrai buvo vežami prie to reaktoriaus darbams, dauguma jų jau mirę, bet filmas labai reikalingas žmonėms, – kad suprastų, kas yra sistema. Ne pro šalį pagalvoti ir apie tai, kad sisteminis valdymas iš principo niekada nesikeičia. Ne be reikalo gi Kafka parašė „Pilį“.
Norėjau parašyti porą žodžių Rasų (Joninių) proga, harmoninga, džiugia ir neišvengiamai liūdesio apgaubta tema, liūdesio, nes saulė apsisuks ir vėl tols nuo mūsų, o atostoginis rugpjūtis – tai jau ir vasaros pabaiga. Prireikė man daugiau kaip pusšimčio metų, kad pavasarį pradėčiau skaičiuoti nuo kovo, kad iškentėčiau visą sunkų balandžio laukimą kartu su pilkais medžiais, kad suvokčiau ne tik gėlėtą gegužę, bet ir birželio augančią didybę. Ir štai – jau turiu supratimą, kad gražiausias mėnuo – birželis, iki Rasų.
Ypač gražus ir karštas šis birželis. Per karštas mūsų šiaurietiškiems kūnams, kai nėra mados eiti siestos, kai neužsidaro parduotuvės ir darbovietės, kai žmonės neturi kondicionierių, blokinės daugiabučių sienos perkaista per savaitę, šunys kenčia išdribę be gaivaus oro ir nežinai, kaip jiems ir pačiam sau padėti. Bet yra ir pliusų – mieguista nieko neveikimo būklė, savotiška meditacija, pusiau nesąmoninga būsena, pusiau miegas, pusiau suvokimas, koks esi bejėgis prieš gamtą. O sulaukęs 25 laipsnių Celsijaus tampi labai laimingas ir ilgai vaikštai vakarais žiūrėdamas į dangų, nes pilnatis užteka tik po pirmos, o iki tol tenka mėgautis itin ryškia Vakarine žvaigžde.
Kasdienybė – kaip tos sunkios alinančios karščio dienos, ir jei nebūtų švenčių, to eliadiško pertrūkio, visi pavirstume į zombius. Bet žmonės moka švęsti. Šventimo formų yra įvairių. Iš man prieinamų šaltinių darau išvadą, kad pačios tobuliausios yra romuvių sukurtos apeiginės Rasos su senovinėmis liaudies dainomis, kupoliavimu, vainikėlių mėtymu ir plukdymu, aušros laukimu ir jos sutikimu be alaus ir be šašlykų…, jos labiausiai priartina prie pirminio, protėvių laiko.
Mažesnės bendruomenės trumpam susidaro kultūros darbuotojų organizuojamose Joninėse (ar Rasose). Jų formatą vienareikšmiškai sunku nusakyti, kai kurios arčiau prie Rasų, kai kurios – prie mugių su valgiais ir gėrimais, skambant romansams, kas irgi sukelia tam tikro laiko nostalgišką nuotaiką, o kai kas saulėgrįžos dienomis apskritai surengia kokią nors visai neįtikimą šventę – kaip antai Ežerų šventę, Miškų festivalį, kurių metu galbūt ir Joninės švenčiamos. Tiksliai negaliu pasakyti.
Yra tokių stiprių žmonių, kurie tais saulėgrįžos šventadieniais surengia žygį baidarėmis, vakare susikuria galbūt kokį lauželį viralui išsivirti ir medituoja, medituoja… Tokį šventimą aš pripažįstu. Nieko nėra geriau, kaip tylumoje jausti ciklinio laiko įtrūkį ir vėl įsisukti į kasdienybės ratą. Beje, pati esu giliai išgyvenusi savo 50-metį „laukiniais“ ilsėdamasi prie Baltijos jūros. Sėdėjau ir žiūrėjau į jūrą, sėdėjau ir žiūrėjau, aiškių minčių nekilo ir ateitis atrodė miglota, bet suvokiau, kad mano gyvenimas persilaužia standartiškai per pusę, ir likusioji pusė, tikėtina, jau likusi daug mažesnė. Svarbu išgyventi momentą, nes juk pakeisti nieko negali.
Kai kurie folklorininkai mėgsta surengti Rasas tik sau, ne visuomenei, tai panašu į ką tik mano minėtą tylų momento išgyvenimą. Rinkdama medžiagą iš socialinio tinklalapio „Facebook“ atkreipiau dėmesį būtent į tokias Rasas Antanų kaime netoli pasienio su Baltarusija, kurias su kompanija šventė etnomuzikologė Daiva Vyčinienė. Nuotraukose net žmonių nesimato, tik tai, ką jie regi, ką jaučia. Ir to visai pakanka jų šventimo būdui suvokti. Žinodama, kad Daiva be dainų negalėjo išbūti, manau, kad jie gražiai dainavo senovines dainas, bet, jei esi nedainingas, ką gi, gerai ir be dainų. Tylus ir gilus gamtos ciklo pojūtis turėtų atsverti.
Kas jau visai netrokšta platesnės bendruomenės, rengia daugiau ar mažiau kamerinius susibūrimus kokioje nors sodyboje, kur erdviau, ir surengia sau pikniką su maistu, manau, ir su gėrimais. Be jokių kultūrininkų pagalbos! Tokia šeimyninė šventė gaunasi, bet vis tiek Joninės!
O kas nuo namų netoli begali nueiti, neturi galimybių ar noro bendrauti, tiems lieka vidinis individualus jausmas, kad saulėgrįžos dienos ir naktys yra ypatingos, ir ne vienas, manyčiau, atsikelia prieš keturias stebėti mėlynosios ryto valandos, kai pradeda čiulbėti paukščiai, ir taip sulaukia tos ypatingosios aušros.
Prisirinkau nuotraukų iš socialinio tinklalapio „Facebook“, kaip mes švenčiame Rasas (Jonines). Iš jų atpažinsite, apie ką aš kalbu.
