Pasaulyje, pilname kosmopolitinių iššūkių, tėvai, atsakingai ruošiantys savo vaikus gyvenimui, jau nežino, kaip ugdyti savo atžalas. Leisti į tarptautinę mokyklą? Pasirinkti austro Rudolfo Šteinerio (1861-1925) holistinę mokymo sistemą Valdorfo mokyklose bei darželiuose? O gal pagal italės Marijos Montesori (1870-1952) sistemą ugdyti Lietuvoje vėliau kažkur dingstančius „montesoriukus“? O kur dar privačios mokyklos, kurioms suteiktas Kembridžo mokyklų statusas. Be to, dar yra nuostabusis skandinaviškas vaikų ugdymo modelis. Ką lietuviams pasirinkti, kad nebūtų prastesni už norvegus ar švedus?
Lietuvos nacionalinio kultūros centro nematerialaus kultūros paveldo specialistė, TV laidos „Duokim garo“ vedėja Loreta Sungailienė kartu su vyru, aplinkosaugos specialistu Daliumi Sungaila, augina tris vaikus – 13 m. Vilių, 8 m. Liepą ir 6 m. Girių. Paklausta, kokį šeimoje taiko auklėjimo modelį, L. Sungailienė pripažino, jog jokio specialaus modelio netaiko: „Vyresnysis sūnus, tiesa, lankė darželį, kuriame buvo taikoma Valdorfo metodika. Sūnui patiko. Ir mes patys daug ko išmokome, kas mums buvo priimtina. Tačiau kiti vaikai lankė lietuvišką darželį ir ikimokyklinę grupę. Mums patiko, kad čia labai stipri muzikos vadovė, orientuojasi į įvairų stilių, o labiausiai į gyvą lietuvišką muziką. Labai daug ratelių, žaidimų, garso įrašų su etnomotyvais.
O namuose, šiuolaikiniame gyvenime irgi turime etnoelementų. Negalime sakyti, jog Kūčias, Kalėdas, Velykas švenčiame tik etnografiškai, tačiau ir buvusių kartų tradicijas saugome. Šeima, giminystė, bendruomenė yra didžiulis turtas.
Mūsų folkloro ansamblį nuolat lanko 23 šeimos, apie 80 narių. Švenčiame kartu šventes, gimtadienius. Nežinau, kas tai per metodika, bet kai yra bendrystė, kai vaikai toje šeimų bendrystėje randa teisingų draugų, tai sukuriamas tarsi Lietuvos kaimelio ar miestelio ankstesnis modelis.
Kai vyresnieji per šventes stebėdavo jaunimą, kaip jis bendrauja. Mes, vyresnieji, patys džiaugiamės, kad vaikai randa kitokių, modernesnių, pomėgių. Kai kurie vaikai lanko gatvės šokių būrelius, todėl rengiame bendrus pasirodymus. Mes savo šeimoje ir šiaip uždainuojame. Pavyzdžiui, važiuodami automobiliu. Kad nebūtų vien žaidimai su išmaniaisiais telefonais. Atsimenu, kai mano tėvai kur nors keliaudavo, mes su sese taip pat mašinoje dainuodavome.
Aš esu skuodiškė, vyras – iš Alsėdžių, dar arčiau žemės. Turime sodybą šalia Vilniaus. Tvarkomą, bet necivilizuotą. Vaikai gamtą labai mėgsta. Dukra Liepa turi labai gerą fantaziją. Dar būdama 1,5-2 metų nebijodavo darže ne tik pirštus, bet ir delnus į žemę sukišti. Rankiodavo sliekučius, žolytes, gėlytes. Lauko virtuvėlę sau pasidarė. Stato namukus gamtoje iš šakų. Myli gyvūnus, laukia, kol tėtis nupirks arklį.
Gaila, kad ne visi vaikai jau turi kaimą. Jiems kaimas – tik Rumšiškių muziejus. O mes kaimą turime, vyro giminių daug ūkininkauja. Gamta taip pat vaikus auklėja. Atsimenu, ir aš vaikystėje iš gėlių ir stiklo šukių darydavau vadinamuosius „sekretus“. Savo paslaptis, stebuklus. Daug kas, ko mokau savo vaikus, pareina iš mano vaikystės. Kas mane žavėjo, patiko – perduodu vaikams. Ypač vasarą kiek gamtoje žaidimų, fantazijų. Nebūtina tik žaisti telefonais, kompiuteriais.“
Skandinavai ugdo tokius individualistus, kad suaugę vaikai, ypač jei gyvena kituose miestuose, net patingi atvykti į savo tėvų laidotuves. Nesijaučia savo tėvams skolingi ir žino, kad tėvus, gyvenusius senelių pensionuose, palaidos socialiniai darbuotojai ir vietinis pastorius. Negi ir mes tapsime tokie?
L. Sungailienė sutiko, jog toks pavojus tikras: „Kaip kartą yra sakęs vienas etnologas, mes patys galime pakenkti savo prigimtinei kultūrai paneigdami pareigą. Lietuvoje mirusiųjų paminėjimo papročiai labai stiprūs, bet kartais jaučiamos tendencijos iš užsienio perimamos. Kad kuo mažiau būtų nervų, išgyvenimų. Kad kuo lengviau. Tai mūsų tapatumui ir pasaulėžiūrai gali padaryti didžiulę neigiamą įtaką.
Mūsų tėvams, protėviams buvo šventas dalykas išlydėti žmogų prideramai. Kad sąžinė būtų rami. Tai mūsų prigimtinės kultūros dalykas, užkoduojantis santykį ir su gyvaisiais. Jei negerbi mirusio, negerbsi ir gyvo. Individualizmas gali atsigręžti į žmogų kitu lazdos galu. Gyvenime nėra vien sėkmės. O tada, kai sėkmė pasitraukia, individualistas gali supanikuoti, būna atvejų, net išeina iš gyvenimo. Nes nežino, kaip elgtis, į ką atsiremti.
Todėl žmogus turi žinoti gyvenimo realybę. Ne tik tai, kas demonstruojama socialiniuose tinkluose. Tačiau jei skandinavams individualizmas gerai, tada tvarkoj, o mes turėtume pasitikėti savo intuicija. Europos civilizacija nuėjo individualizmo keliu, bet bendruomeninis gyvenimas žmogui labai reikalingas. Nes be jo tapsime labai vieniši. Ir taip visi varguose, savo rūpesčiuose, begaliniuose darbuose paskendę, persidirbę. Bent ant kultūrinio savo tautos pamato atsigaukime.“
Iš tikrųjų, jei skandinaviškas vaikų auklėjimo modelis toks tobulas, kodėl to modelio neperima graikai, italai ir t.t.? Atvirkščiai. Šiose valstybėse bendruomeniškumas dar klesti. O šit skandinavų poros tapusios tokios individualistės, jog net nesugeba gyventi kartu. Vyrai jau linkę importuoti tailandietes. O gal lietuviams, mėgstantiems mėgdžioti, labiau tiktų ne skandinaviškas, bet kokios nors Afrikos genties vaikų auklėjimo modelis.
Filosofo Krescencijaus Stoškaus komentaras:
Savo auklėjimo sistemą turime ir žinome. Imti kitų tautų auklėjimo ar gyvensenos sistemas yra mažų tautų kompleksas, o mums šis kompleksas būdingas, nes išėjome iš totalitarinės sistemos, kur viskas buvo reglamentuota. O Norvegijos, Švedijos, Suomijos gyvenimo modeliai tenkina mūsų socialdemokratinius, lygiateisiškumo lūkesčius.
Bet labai svarbu kitų šalių patirčių neperimti mechaniškai, nes tokia patirtis objektyviai veikia ten, kur susiklostė atitinkamomis istorinėmis aplinkybėmis. Perkeliant į kitą vietą, reikia padaryti daug pataisų. Tai ne kaip nauju kostiumu iškart persirengti. Dar reikia kostiumą prie figūros pritaikyti, ką nors pataisyti.
Reikia studijuoti ir mūsų auklėjimo istoriją. Turėjome pedagoginę sistemą, kuri buvo centralizuota. Pedagoginių tyrimų institutas rengdavo pedagogams tobulinimosi kursus. Ne viskas priklausė nuo ministerijos. O šiaip pedagoginių sistemų visokių yra. Ir iš amerikiečių girdėjau, kad Švedijoje pedagoginė sistema gera. Esame kaimynai, kontaktų daug. Iš kaimynų lengviausia mokytis. Bet tai nereiškia, kad viską mokame pritaikyti. Reikia bandyti, modeliuoti. Ne tik mechaniškai sau pritaikyti.
Individualizmas yra kapitalizmo atributas. Bet individualizmą būtina apriboti, kad kapitalizmas netaptų laukiniu, džiunglių kapitalizmu. Reikalingas tam tikras socialinis teisingumas. Reikia tokių dalykų išmokti skatinant žmonių bendruomeniškumą. Tačiau bendruomeniškumo negalima užsivilkti kaip rūbo ar nuleisti piliečiams iš viršaus. Taip teisingumo, bendruomeniškumo problemos neišspręsime. Tik regimybę suteiksime, bet žmones vienijančių principų nebus. Po Antrojo pasaulinio karo individualizmas ir žmogiškoji konkurencija labai išplito.
Graikai, italai dar remiasi senomis tradicijomis. Gruzinai irgi turi tikras bendruomenes. Atsimenu, Lietuvos kaime taip pat buvo stiprūs bendruomeniniai ryšiai. Kad esi to kaimo dalis, kad gali čia sulaukti pagalbos, bendros talkos, jauti savo atsakomybę prieš bendruomenę, bijai jos pasmerkimo. Bet dabar ryšiai jau sunaikinti. Tos visos labai individualizuotos civilizacijos turės grėsmingų padarinių. Fizikoje ryšius nutraukianti sistema tampa chaosu, anarchija. O tarp žmonių – žiauria konkurencija, kai nėra juos vienijančių prasmių. Tiesa, individualizmas yra naudingas totalitarinėse valstybėse. Nes individualistai sudaro kad ir silpną opoziciją. O dabar, prarasdami visuomenės bendras jungtis, mes platiname ne pačias gražiausias savo savybes. Bendruomeniškumo trūkumas pastebimas ir dabar, kai iš tėvų vaikai atimami. Istorijos su vaikų atiminėjimais visą mūsų esmę apnuogina.
Viskas teisinga, tik prie ko čia Stoškus švedišką auklėjimo modelį pasiūlė – nesupratau. Baisesnio turbūt nerasi – lytiniai ugdymai, berniukų perrengimai mergaitėmis, socialinės lytys ir visi kiti iškrypimai būtent iš ten.
+++
Sodoma ir Gomora tai tokie “išminčiai” kliedintys nesąmones..
Tu persirengimo “specialiste” Švedijoj nors buvai?
Aš buvau ir mačiau labai konservatyvią šalį puoselėjančią savo tradicijas vaikus auklėjančią darbu visuomenę.
Tiesa persirengėlių mačiau.
Vaikai po mokyklos aprengti tradiciniais viduramžių švedų drabužiais su šakėmis eina gyvulių maitint, o svaitgaliais su irgi persirengusiais tėvais jodinėja arkliais.
tai jau taip… nepersistenk, dieduk.
Visi mes zinom kad skandinavu tautybes pilieciai vaikus laiko klietkose kinko i vezimus o mirtinai nualine isverda saltiena.
Jeigu Lietuvoje iš valdžios nebus patraukti kremliaus autkojai ir neasikeis dabar vyraujanti informacinė aplinka, nereikės ir dešimties metų, kai vėl sėdėsim aptverti spygliuota viela, kalbėsim rusiškai ir dejuosim kaip prie Lanzbergio buvo gerai.