Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete (ENVI) buvo nagrinėtas klausimas dėl Europos Sąjungoje parduodamų maisto produktų kokybės skirtumų. Šis klausimas į darbotvarkę įtrauktas po to, kai pavasarį Slovakijos vartotojų gynimo asociacijos atliktas tyrimas parodė: didžiosios tarptautinės maisto ir gėrimų pramonės įmonės tuo pačiu pavadinimu pakuoja skirtingos kokybės produktus, kurie gabenami į įvairias Europos šalis.
Lietuvos vartotojai, beje, irgi yra pastebėję, jog kai kurie produktai, prieinami Lietuvos vartotojams (tiek maisto produktai, tokie kaip, pvz., arbata, kava, šokoladas, tiek nemaisto produktai, pvz., dantų pasta, sauskelnės), savo sudėtimi bei savybėmis (skonio stiprumas ar saldumas, vandens įgeriamumas ir pan.) skiriasi nuo analogiškų produktų, prieinamų kitose ES valstybėse. Komitete diskutuota apie tai, ar įmanoma nustatyti gamintojų pareigą skirtingoms rinkoms teikti vienodos kokybės produktus.
Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma turime apsibrėžti, kas yra kokybė ir ar galima ją reguliuoti ES teisės aktais. Maisto produktų atveju kokybę galima apibrėžti kaip draudžiamų, nesaugių ar pasenusių (trumpai tariant – netinkamų vartojimui) ingredientų nebuvimą. Tokių draudžiamų ir pavojingų ingredientų sąrašai yra patvirtinti įvairiais ES Reglamentais, o jų buvimas nesunkiai patikrinamas laboratorijose.
Kur kas subtilesni klausimai – susiję su skoniu ir kitomis subjektyviai vertinamomis savybėmis. Šie elementai visų pirma yra susiję su produktų receptūra, juose naudojamais ingredientais. Žinia, gamintojai savo produkciją pritaiko prie konkrečių vartotojų poreikių, todėl to paties pavadinimo produkcijos skonis ir kitos savybės gali skirtis net toje pačioje valstybėje. Komiteto posėdyje buvome supažindinti su vieno tepamo šokoladinio kremo atveju – pasirodo, to paties pavadinimo kremas Vokietijoje ir Prancūzijoje skiriasi tiek tirštumu, tiek kai kuriomis savybėmis. O visa tai dėl to, kad prancūzai šį kremą tepa ant savo traškių „bagečių“ (todėl jiems – skystesnis kremas), o vokiečiai – ant rupios duonos (todėl jiems – tirštesnis).
Analogiškai gaiviųjų gėrimų gamintojai – savo produkciją saldina skirtingais saldikliais (net ir kai kuriose „senosiose“ ES valstybėse į tą patį produktą deda ne cukrų, o jo pakaitalus, nes toks, pasirodo, vartotojų skonis). Antra vertus, net ir tos pačios sudėties produktų skonis gali skirtis dėl, pvz., skirtingo vandens ar skirtingo sudėtinių dalių, tokių kaip pomidorai ar vynuogės, skonio (juk nereikalaujame, kad visas vynas iš tos pačios vynuogių rūšies būtų vienodo skonio).
Kiek kitaip yra su produktų sudėtimi. Patys gamintojai pripažįsta, jog skirtingoms rinkoms teikiamų produktų sudėtinės dalys gali skirtis. Tai, deja, apsprendžiama vartotojų perkamąja galia. Ten, kur ši galia mažesnė, gamintojai tiekia produktus, pagamintus iš pigesnių sudedamųjų dalių (nors formaliai jos atitinka brangesnes alternatyvas, praktikoje, deja, dažnai jų savybės – skonio, kvapo stiprumas ar panašiai – skiriasi), taip siekdami atpiginti savo produktus. Todėl, tikėtina, jei mūsų lentynose būtų produktai iš tos pačios gamybos linijos, kaip ir, pvz., Belgijoje, ir kainuotų jie brangiau.
Deja, tenka sutikti, kad Lietuvoje šis argumentas (jog pas mus produktai prastesni, nes pigesni) dažnai negalioja, palyginus analogiškų produktų kainas Lietuvoje ir kai kuriose kitose ES valstybėse. Tiesa, nors Eurostat duomenimis, Lietuvoje vartojimo prekių krepšelis yra vienas pigiausių visoje Europos Sąjungoje, tenka pripažinti, jog šis skirtumas išnyksta, palyginus šio vartojimo krepšelio ir perkamosios galios santykį. Kainos Lietuvoje santykinai didelės, deja, yra visų pirma dėl prekybininkų taikomos kainodaros ir užsidedamų antkainių. Prisimename Lietuvos institucijų inicijuotus tyrimus, bandant nustatyti aukštų maisto produktų kainų priežastis. Tokie tyrimai trunka netrumpai ir ne visuomet baigiasi sėkmingai.
Deja, ES institucijos čia taip pat kol kas nelabai gali padėti. Posėdžio metu klausiau Europos Komisijos atstovų, kokias jie turi galimybes ir teisines priemones įtakoti produktų sudėties ir kainodaros skirtumus Europos Sąjungoje. Atsakymas buvo neguodžiantis – jokių. Antra vertus, nemanau, jog daug atsirastų žmonių, norinčių, kad ES mastu būtų įvestas kasdienių prekių kainų reguliavimas.
Taigi ar turime išeitį? Šiuo momentu išeitis viena – kuo aktyvesnės bei stipresnės vartotojų organizacijos, pajėgios suteikti profesionalią, bet kiekvienam suprantamą informaciją apie maisto kokybę bei sudėtį. Taip pat – ir pačių vartotojų noras žinoti, ką perka ir vartoja. Štai šiuo klausimu – vartotojų informuotumo didinimo bei vartotojų organizacijų stiprinimo – Europos Parlamentas pastaruoju metu yra žengęs ne vieną žingsnį, tačiau mes čia dar turime nueiti ilgą kelią, kol gamintojai bei prekybininkai vartotojams teiks tik aiškią bei neklaidinančią informaciją.
Europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė yra EP Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) narė.
