Karo muziejaus paroda pasipildė išskirtiniu paveikslu

2019 metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomybės kovų atminimo metais. Lietuvos Nepriklausomybės kovos – svarbus Lietuvos ir jos kariuomenės istorijos etapas. Kovos įrodė, kad pradėta kurti Lietuvos kariuomenė yra pajėgi atremti bet kokį agresorių, net ir daug stipresnį. Dėka savanorių ir karių, ryžtingai stojusių ginti savo Tėvynės, Lietuva išsaugojo Nepriklausomybę. Visi šie kovotojai, ypatingai paaukoję savo gyvybes, verti pagarbos ir atminimo. Minint šią svarbią sukaktį, Vytauto Didžiojo karo muziejus Nepriklausomybės kovoms skirtą ekspoziciją papildė išskirtiniu dailininkų V. Mackevičiaus ir A. Jočino 1939 m. paveikslu „Salako gynimas 1919 m. liepos 14 d.“. Įspūdį kelia ne tik kruopščiai atliktas darbas, bet ir paveikslo dydis (198 x 694 cm.).

„Batalinio paveikslo, kaip ir bet kokio meno kūrinio, negalima laikyti istorijos tyrimo šaltiniu. Autoriai nebūtinai laikosi faktinės tiesos, tačiau jie perteikia nuotaiką, emocijas, išgyvenimus. Būtent tai ir perteikiama lankytojui, kuris žiūrėdamas į paveikslą, nusikelia į tą laikmetį, pajuntą  karo baisumą, karių didvyriškumą bei pasiaukojimą. Tokie išgyvenimai ugdo pilietiškumą ir patriotizmą. O toks paveikslas kaip Salako gynimas pritraukia lankytojo dėmesį savo milžiniškais gabaritais“, – teigė muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja Gerarda Dručkuvienė.

Taktiniu požiūriu Salako paėmimas yra laikomas viena iš gražiausių mūsų kariuomenės operacijų. Sulaikydama priešo veržimąsi pro Salaką, mūsų kariuomenė pademonstravo didelę moralinę persvarą – labai ištvermingai ir atkakliai gynėsi nuo gausių bolševikų pajėgų.

Apie Salako gynimą 1919 m.

1919 m. liepą bolševikai nuolat grasino atviram Ukmergės rinktinės dešiniajam sparnui. Vyr. kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas nurodė Panevėžio rinktinei pradėti puolimą rytų kryptimi. Ukmergės rinktinės vadas K. Ladyga nusprendė nustumti bolševikus už Luodžio ežero, Salako ežerų bei Kiemionių kaimo ir pavedė šį uždavinį įvykdyti neseniai suorganizuoto I pėst. Pulko III batalionui ir M. Pečiulionio vadovaujamos IV baterijos būriui.

Puolimas buvo pradėtas liepos 11 d. rytui auštant. Kuopos puolimą priešas pastebėjo per vėlai, nespėjo susiorganizuoti ir buvo užkluptas kai kuriems bolševikams dar tebemiegant. Bolševikai skubiai traukėsi. Atsitraukęs priešas įsitvirtino į rytus nuo Trinkuškių kaimo. Apšaudžius priešą iš šono, kuopų dalys puolė jo apkasus ir sėkmingai jį išmušė. Sumušti bolševikai traukėsi Salako link. Vėl pulti buvo nutarta liepos 12 d. auštant. Jau žygiuojant buvo išsiaiškinta, jog priešas mūsų puolimui iš vakarų pusės yra pasirengęs, o vietovė prie Salako atvira, lygi ir atviru pulku jį pulti neįmanoma, todėl svarbiausias puolimas buvo vykdomas apeinant miestelį iš pietų pusės. Tai privertė priešą pasitraukti į šiaurę nuo Salako. Liepos 14 d. bolševikai, remiami įvairaus kalibro artilerijos, pradėjo nepaprastai atkaklų Salako puolimą. Visgi ir šį kartą bolševikai pasipriešinimo neįveikė ir pakrikę pasitraukė atgal į mišką. Tokius atkaklius puolimus priešas kartojo dar kelis kartus, be nesėkmingai. Paskutinį 6-tą kartą bolševikai puolė apie 19 val., tikėdamiesi, jog mūsiškiai, išvarginti lietaus ir puolimų, nebeatsilaikys. Tačiau mūsiškiams pradėjus smarkiai šaudyti bolševikai visiškai pakriko, išsibėgiojo ir daugiau nebepuolė.