Birželio 25-liepos 14 d., Zarasuose ir Visagine, antrą kartą rengtas šiuolaikinę miestų sienų tapybą populiarinantis Vilniaus dailės akademijos jaunųjų menininkų projektas „Baltijos laukinės sienos“ / „The Baltic Wild Walls“. Dvi savaites trukusio renginio atspirties tašku buvo pasirinkta baltiškoji tapatybė, tačiau ne siekiant romantiškai atsigręžti į praeitį, o bandant ieškoti jos apraiškų dabartinėje sociokultūrinėje terpėje.
Įgyvendinant projektą ne tik telktasi į originalios ir svarbios simbolinės prasmės kūrinių ir simbolinių prasmių gyvenimą, bet ir siekta atsigręžti į naujas meno kūrybos kaip bendravimo priemonės galimybes. Projekto vadovo tarpdisciplininio meno kūrėjo Žilvino Danio teigimu, šiame renginyje, veikiančiame atviros platformos principu, kūrybinis veiksmas derinamas su aktyvia rengimo strategija, padedančia plėtoti kultūrinius mainus, todėl tampa svarbu aptarti ne tik kūrybinį rezultatą, bet ir patį projekto vyksmą kaip šiuolaikinės kultūros raiškos atvejį.
„The Baltic Wild Walls“ projektas vyko dviem etapais. Pirmajame iš jų iš anksto užsiregistravę renginio tema suinteresuoti dalyviai buvo sutelkti apie „Facebook“ mediją. Tokiu būdu susibūrė tarptautinė keturiasdešimties įvairių Lietuvos, Latvijos ir Brazilijos sričių menininkų bei menotyrininkų virtuali bendruomenė, dalindamasi tarpusavyje koncepcijomis ir meninėmis idėjomis, ji siekė subrandinti būsimos bendros sienų tapybos kryptį ir kūrybinio proceso rengimo viziją. O antrajame etape šios grupės nariai susitiko Zarasuose ir Visagine – ten būdami konkrečiose vietose toliau intensyviai bendravo ir bendradarbiavimo ne tik tarpusavyje, bet ir su vietiniais suinteresuotais asmenimis.
Projekte susibūrė jaunieji tapytojai, grafikai, skulptoriai, menotyrininkai ir kitų sričių kūrėjai: Kristina Alsytė, Justinas Bedrovas, Žilvinas Danys, Mantas Daujotas, Liepa Gaidauskaitė, Žilvinas Gaižauskas, Victoria Grappa, Irma Ignatavičiūtė, Aurora Isabelle, Oskaras Ivanovas, Darius Jarusevičius, Kęstas Ju, Anastasia Kochan, Arvis Krishnopathis, Ema Kristina Kukarevičiūtė, Gabrielius Kuliešius, Indrė Lubytė, Justas Miceika, Miglė Mikėnaitė, Martinas Tomas Mikkelsonas, Vygintas Pakalka, Aija Pastarė, Diana Remeikytė, Rokas Rimaitis, Kotryna Steponėnaitė, Karina Šaškinaitė, Gertruda Šernaitė, Ieva Trinkūnaitė, Vytautas Tumėnas, Alekandra Vilmaitė. Kūrybinė grupė, siekdama meninės kalbos komunikacijos svarbumo ir veiksmingumo, Visagine atliko meninį sociokultūrinį tyrimą: inspiracijų sėmėsi ne tik iš kraštovaizdžio, bet ir per artimesnę pažintį bei intelektualinį diskutavimą apie kultūrinio gyvenimo aktualijas ir kylančius sunkumus su Visagino savivaldybės, miesto kultūros centro darbuotojais, meno rezidencijos „Taškas“ vadovu Aleksejumi Urazovu ir kitais.
Šio proceso metu paaiškėjo, kad 1975 m. įkurto Ignalinos atominės elektrinės miesto-palydovo gyventojų kitataučių, atvykusių dirbti iš įvairiausių tuometinės sovietinės valstybės kampelių, dauguma nesieja savęs su vietine baltų kultūra. Jiems labiau rūpi naujos tapatybės ir gyvenimo perspektyvų paieškos, nes uždarius Ignalinos atominę elektrinę iš Visagino išvyko maždaug trečdalis gyventojų, o pasilikusius užgriuvo sudėtingos kultūrinės integracijos, profesinio persikvalifikavimo ir kitos opios socialinės ekonominės prisitaikymo dilemos.
Todėl kūrėjų grupė padarė išvadą, kad šiame mieste sienų tapybos menu būtų tikslinga prabilti žmonėms suprantama estetine kalba, susijusia su jų gyvenamosios aplinkos realijomis.
Darbiniuose seminaruose menininkai brandino eskizus, kuriais remiantis vėliau viešose miestų erdvėse būtų tapoma popartui, naiviajam menui, komiksams ir gatvės menui artima stilistika: ant Visagino kultūros centro, greta riedlenčių parko – vienos svarbiausių jaunimo susibūrimo vietų – ir ant garažų sienų Zaraso ežero pakrantėje, šalia apžvalgos rato.
Jaunųjų menininkų sumanymų eskizai bylojo apie vietos istoriją, daugiakultūriškumą ir dabartinę daiktinę aplinką. Juose taip pat gausu universalių simbolių interpretacijų, kurias galima aiškinti kaip naujojo tapatumo paieškų krypties pasiūlymą.
Pavyzdžiui, medis, vaizduojamas be lapijos ir šaknų greta dangaus šviesulių (I. Trinkūnaitė), gali būti suvokiamas ir kaip paties Visagino metafora: miestas yra ne vien namų sankaupa, bet ir mikrokosminis kosminių struktūrų atspindys, kurio klestėjimą užtikrinant centrine ašimi galėtų būti pasirenkamas ne vien materialus ir laikinas objektas (kaip iki tol buvusi atominė elektrinė), bet ir dvasinės vertybės, kuriomis remdamasi ir plėtojasi kultūra. Šias vertybes simbolizuoja greta tvirtai stovintis stalas (I. Lubytė, D. Remeikytė), galintis išlaikyti gėrybes, kurios liudija skirtingų kultūrų žmonių sukauptus papročius.
Kitame piešinyje atgimimą simbolizuojančiais eglynais keliauja antropomorfinės figūros, nešinos knygomis ir šviesuliu, apšviečiančiu dangiškąją sferą, o horizonte iškyla liaudiškų kryžių siluetai (D. Jarusevičius, K. Šaškinaitė). Tai nuoroda į galimą minėtosios ašies pasirinkimą, susijusį su gyvenamosios vietos istorija, siekiančia kur kas senesnius laikus nei 1975 m. ir kur kas platesnę nei 9,231 km² teritoriją.
Realizuojant šiuos ir kitus eskizus ant Visagino kultūros centro ir greta esančio riedlenčių parko sienų remtasi nuostata, kad meninė kūryba nebūtinai turi būti visiškai individuali veikla, todėl dalis piešinių buvo kūrybingai modifikuota pagal Kultūros centro dailininkės ir kultūros koordinatorės pasiūlymus.
Taip menininkai savo kūrybinėmis praktikomis prisidėjo prie naujojo jaunatviško Visagino miesto veido ir tapatybės lukštenimosi. Savaitę trukusio proceso kulminacija tapo sienų tapybos atidarymo vakaras, į kurį susirinko ne tik renginio dalyviai, bet ir vietiniai didžėjai, šokėjai, subkultūrų atstovai – taip bandyta maksimaliai suartinti menininkus ir šiuolaikinius žiūrovus.
Šie „The Baltic Wild Walls“ projekto eksperimentinės kūrybos erdvės veikimo principai atitinka dalyvaujamosios kultūros (angl. participatory culture) bruožus, nusakytus medijų tyrinėtojo Henrio Dženkinso (Henry Jenkinso) ir jo bendražygių. Ji pasižymi bendradarbiavimu, atvirumu, bendruomenės įtraukimu ir laisvu dalijimusi, trina ribas tarp kultūros gamintojų ir jos vartotojų.
Toks metodas byloja apie nutolimą nuo romantinės meno sampratos ir linijinės meno komunikacijos, kai auditorija yra pasyvi ir besąlygiškai priimanti profesionalų formuojamus estetinius standartus – šviečiamąsias nuostatas keičia liberalesnė nuostata, kuri atliepia platesnius visuomenės sluoksnių poreikius, intensyviai domisi nūdienos aktualijomis bei socialiniu kontekstu, kuriame menas gimsta ir yra eksponuojamas.
Gerokai kitokios kurortinio miesto statusą turinčių Zarasų sociokultūrinės ir ekonominės realijos paskatino susidomėti ir originaliai plėtoti ne tik etninės kultūros tradiciją, bet ir patenkinti jaunimo nuodugnesnių žinių alkį šioje srityje ir tai drauge sieti su kūrybinės laisvės troškuliu išreikšti savo individualybę ir šiuolaikinę jaunatvišką miestietišką estetiką.
Šias inspiracijas skatino ir dailėtyrininko, etnologo dr. Vytauto Tumėno paskaitos, supažindinusios su gelminiais baltų ornamentikos ir mitologijos tradicijos kodais ir šiandieninės, šiuolaikinės interpretacijos galimybių trajektorijomis.
Bendrame tapybos darbe ant garažų sienų išsiskleidė neįprastai ir keistai interpretuoti baltų ir ypač sėlių krašto mitopoetiniai dangaus ir vandens įvaizdžiai, ženklai, ornamentai ir simboliai. Žvaigždžių, eglučių, varlyčių ir žalčių, dangaus ir vandens ornamentai bei mitiniams personažams artimi atvaizdai netikėtai buvo derinami su šiuolaikiškais grafičių estetikos šriftais.
Gausu ir konceptualių tradicinių įvaizdžių transformacijų. Antai archetipinis piemenuko, pučiančio skudučius, įvaizdis buvo perkeistas į šiuolaikinį muzikuojantį jaunuolį, iš kurio instrumento kyla muziką įprasminančios abstrakčios formos (J. Miceika), – tai užuomina apie modernių formų kilmę iš tradicijos.
O gretimame vaizdinyje atpažįstama ilgakasė mergina, kuri žvelgia iš senovinio laivo, primenančio apeiginį kaušą, į kūrybos aktą ir drauge rankoje laikydama mobilųjį telefoną daro asmenukę (A. Pastarė, Ž. Danys), be kita ko, tai primena dainų švenčių dalyvių įsiamžinimo ir dalijimosi atvaizdais socialinėse medijose madą. Kartu tai nuoroda į dabarties kultūros pobūdį ir transformacijas, kurias skatina plačiai prieinamos skait-meninės technologijos ir internetas.
Toks vaizdinys skatina svarstyti apie tikrovės perkėlimą į medijų kultūrą ir atvirkščiai – apie technikos sąlygojamus standartus ir jos formuojamus populiarius skonius, šiuolaikinės visuomenės sąveikos procesus.
O greta nelyginant ant šiuolaikinio „žirgo“ – automobilio variklio dangčio – didžiuodamasis prieš latvaitę sėdi Vytautas Didysis su šiuolaikiniu ginklu – automatu (aliuzija į karžygiško vyriškumo simbolį Vytį) (Ž. Danys).
Taip šmaikščiai sušiuolaikinami bernelio ir mergelės flirto, piršimosi archetipai. Greta atrasime ir jaunimui svarbių vestuves globojančių mitinių personažų – dangiškųjų dvynių, – komiškai nutrūktgalviškai risčia jojančių ant vieno žirgo, interpretaciją bei dangiškųjų Mėnulio ir Saulės vestuvių parafrazę.
Mėnulį įkūnijantis barzdoto vyro veidas gretinamas su geltonplaukės merginos su žvaigžde kaktoje atvaizdu. Neapsieinama ir be kitų vestuvių ir vandenų bei dangaus mitologijos personažų – raguotų ožių, veržlaus žalčio ir devyniaragio elnio motyvų, artimų dangiškojo Perkūno kodui.
Jaunojo menininko Ž. Danio rengiamos šiuolaikinio meno dirbtuvės, veikiančios gyvos platformos principu, drąsiai žengė į šiaurės rytų Aukštaitijos pasienio miestus.
Originaliai išplėtotos meno komunikacijos, kolektyviškumo, socializacijos ir semiotinių verčių gausos interpretuojant bei transformuojant tradiciją paradigmos, kuriomis remiantis bandomos sutvarkyti apleistos teritorijos ir sukuriamos naujos alternatyvios erdvės veikti idėjų turinčioms vietinėms subkultūroms.
