Praeitą savaitę Kauno visuomenei buvo pristatyti G.Natkevičiaus ir partnerių architektų biuro parengti Nemuno salos sutvarkymo projektiniai pasiūlymai. Renginyje – būrys žurnalistų, specialistų minia, daugybė vos pro duris į Mažąją Kauno savivaldybės posėdžių salę telpančių kauniečių.
Ant stendų sukabintos pagrindinės projekto iliustracijos ir brėžiniai. Architektai pasitempę: paruošę išsamų projekto pristatymą – srautų schemos, erdvės organizavimo koncepcijos, puikiai integruoti saloje planuojami nauji objektai, aiškiai ir motyvuotai pagrįsta želdinių tvarkymo idėja, padaryta išsami esamos būklės analizė. Be abejo nepamiršta su sociologais nagrinėti kauniečių poreikių, strategiškai numatytas santykis su kitais Kauno parkais ir pristatyta jų hierarchija.
Patikėjote? Naivuoliai…
Aišku, kad nieko panašaus nebuvo.
13 Kauno pajuokos puslapių
Praeitą savaitę (ir vėl šventinė savaitė, rugpjūčio 13!) vykusiame pagrindinio Kauno miesto centro parko pristatyme dalyvavo vos keli kauniečiai. Netgi atstovė iš savivaldybės prisipažino, kad ir jai kažkas tik popiet pasakė, kad teks apsilankyti renginyje ir atstovėti užsakovo (t.y. Kauno savivaldybės) poziciją.
Nesu didžiulis projektų pristatymų visuomenei specialistas, tačiau net neseniai nušvilptas Ąžuolyno parko rekonstrukcijos projekto pristatymas buvo žymiai profesionalesnis.
Sunku net rimtai žiūrėti į tokio dydžio, sudėtingumo ir svarbos objekto pristatymo bylą, kurią su tituliniu puslapiu sudaro vos 13 puslapių…
Paklausus projektą pristačiusio architekto Gintauto Natkevičiaus ar toks medžiagos kiekis yra pakankamas unikaliam Kauno objektui, pastarasis atsakė, kad visada galima diskutuoti dėl projektų apimties…
Architektas iš dalies teisus, nes ne puslapių skaičiuje esmė, o kas juose pateikiama. Tačiau ta proga atsiverčiau šiuo metu viešinamų Šilainiuose, Mosėdžio gatvėje numatytų statyti eilinių kotedžų projekto bylą. Ją taip pat sudaro 13 puslapių. Kai centrinio miesto parko pristatymas savo apimtimi prilygsta Šilainių kotedžams, manau, kyla visiškai pagrįstas nerimas, kad galbūt kažko trūksta, kad kažkas gali būti praleista.
O gal tiesiog Nemuno salos projektui skiriama tiek pat laiko kaip ir eiliniams kotedžams..?
Prieš pristatymą kilusios abejonės dėl projekto buvo menkai išsklaidytos renginio metu. Paaiškėjo, kad niekas dar nežino kaip atrodys ir kas bus su nauju rimtu žmonių traukos tašku saloje – planuojamu baseinu šalia Žalgirio arenos, kurį paslapčia, vėl be jokio viešo konkurso, projektuoja Eugenijaus Miliūno studija. Todėl visiškai neaišku, ar pasiūlyta srautų strategija yra darni su baseino pastatu.
Nebūtinų sprendinių nebūtina sistema
Taip pat Nemuno salos projekte numatyti visiškai kitokie pėsčiųjų tiltai, nei šių tiltų konkurso laimėtojų pasiūlyme. Be to, salos smaigalyje G.Natkevičiaus biuro projekte įpieštas apžvalgos tiltas pristatymo metu buvo pateiktas lyg laisvai pasirenkama detalė, dėl kurios būtinumo viešai suabejojo ir pats projekto autorius.
Taip pat nelabai aišku ir dėl projekte numatytos trikampės aikštės, kurioje pasak architekto, kažkas (nelabai aišku kas) galėtų atsirasti. Galbūt fontanas, bet nebūtinai…
Apskritai, susidarė įspūdis, kad didžioji dalis pasiūlymų yra nebūtini – galėtų būti, bet galėtų ir nebūti. Iš esmės – kaip gausis, taip ir bus su ta sala. Ir su tuo jos parku.
Želdynų buvo siūloma neliesti ir viską palikti. Galbūt sutvarkant krūmynus. Želdynų sprendiniai apskritai nebuvo konkretizuoti. Tai lyg ir turėtų būti suprantama – jeigu nieko nedarai, tai nėra ir ką labai pristatyti.
Tačiau prisimenant Ąžuolyno parko pristatymą, kuriame taip pat buvo siūloma iš esmės nieko nekirsti, tik pravalyti mažareikšmius krūmus ir medelius, šio, nieko nedarymo, detalus paaiškinimas truko gerą pusvalandį ir užėmė gal pusšimtį skaidrių. Po Ąžuolyno pristatymo bent buvo aišku kokiais metodais ir argumentais siūloma kažką valyti ir kažką palikti.
Kvartalinis takų tinklas unikaliai salai
Kai nėra įtikinamų atsakymų į esminius projekto sprendinius ir nėra tvirto bendro vaizdo, nebėra reikalo labai analizuoti ir nagrinėti detalių. Nei takų kryptys, nei šviestuvų ar takų sprendimai nebeatrodė svarbūs.
Projektą pristatęs architektas taip pat buvo linkęs per daug nesivelti į detales ir jas bandė pristatyti žodžiais, net nerodydamas brėžinių, nors jie tarsi ir buvo įsegti į projekto bylą.
Turbūt kontraversiškiausia projekto dalis – parko sudalinimas griežtu, kas 50 metrų pasikartojančiu takų tinklu, buvo pristatyta kaip noras įvesti tvarką chaose…
Tai iškart priminė Parc de la Villette projektą Paryžiuje, kuriame tvarka į parko chaosą įvesta griežtu pagalbinių pastatų tinklu. Tačiau priešingai nei Paryžiuje, Kaune griežtas tinklas neturi jokio funkcinio pagrindimo.
Nei kuria naują srautų sistemą, nei kažkur veda.
Šiaip, žavu būtų jeigu tas griežtas tinklas pilnai sudalintų salą ir tie takai tęstųsi nuo kranto iki kranto, taip sukurdami skirtingus priėjimo prie vandens scenarijus. Galbūt jie užsibaigtų prišvartuotu laiveliu, liepteliu, o gal tiesiog panirtų į Nemuną.
Nemuno saloje galėtų atsirasti visi įmanomi santykiai su vandeniu. Būtų bent tvirta aiški mintis, dėl kurios būtų galima rimtai pakovoti.
Ar galėjo būti dar blogiau? Taip!
Bet gi ne aš gavau teisę be konkurso projektuoti Kauno centrinį parką, tai galbūt pasilaikysiu sau savo niekam neįdomius projektinius siūlymus…
Manote, kad projektas yra visiškai blogas ir blogiau jau būti negali? Oi, ne.
Tik pabandykit įsivaizduoti, kas būtų jeigu „Kauno planas“ (oficialus projekto rengėjas) nebūtų pasikvietęs G.Natkevičiaus studijos ir patys vieni imtų dusinti penktą Kauno parką iš eilės…
Taip pat galima lengviau atsikvėpti, kad G.Natkevičius nesuprojektavo naujo gyvenamojo kvartalo Nemuno saloje, ką darė 2009-aisiais vykusiame konkurse.
Ir vis dėl to žinojimas, kad Nemuno saloje besivystantis urbanistinis sąvartynas nėra absoliučiai blogiausias įmanomas scenarijus, kažkodėl guodžia mažai…