[youtube]Insert video URL or ID here[/youtube]
Selja Ahava – suomių rašytoja, dramaturgė ir scenarijų autorė, 2016 m. apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija, o jos į lietuvių kalbą išversta knyga „Iš dangaus krentantys dalykai“ bus pristatoma ir Vilniaus knygų mugėje. Rašytoja sakosi nekantriai laukianti galimybės susitikti su skaitytojais Lietuvoje ir tuo pačiu pripažįsta viską planuojanti atsargiai, nes niekada nežinai, kas gali nutikti.
Apie tai, kaip gyventi pasaulyje, kuriame vis kas nors „nukrenta iš dangaus“, apie besikeičiančius skaitymo įpročius ir tai, kodėl kai kurie autoriai mėgsta susitikimus su skaitytojais, buvo kalbamasi su autore.– Mergaitė, kurios mama žūva nuo ledo luito, nukritusio iš dangaus, moteris, kuri du kartus laimi pagrindinį loterijos prizą, vyras, kurį penkis kartus trenkia žaibas, – tai jūsų knygos veikėjai. Knyga „Iš dangaus krentantys dalykai“ (leidykla „Homo liber“) dar tik atras savo skaitytojus Lietuvoje. Kaip jūs pati sakytumėte – apie ką ši knyga, kokia pagrindinė jos žinutė.
– Man atrodo, kad tai knyga apie visiškai nenuspėjamą ir nepaaiškinamą kiekvieno iš mūsų gyvenimo prigimtį. Pasakoju apie žmones, kurie susiduria su gyvenimo įvykiais, kurių jokia logika ar sveiku protu nepaaiškinsi, kalbu apie tai, kas nutinka, kai iš po kojų ištraukiamas tas minkštas aiškumą ir rišlumą pasauliui teikiantis kilimėlis. Kaip gyventi su tokiomis patirtimis ir po tokių įvykių? Kaip po to pasakoti savo gyvenimo istoriją taip, kad ne tik kiti, bet ir tu pats ja patikėtum? Tai klausimai, kuriuos keliu savo knygoje.
– O kaip jums atrodo, kaip dažnai gyvenime mes iš tiesų atsiduriam situacijose, galbūt ne tokios radikaliose kaip aprašytos knygoje, kuomet žiūrime į tai, kas mums nutiko ir niekaip negalime paaiškinti nei tų įvykių prasmės, nei tikslo, nei nujaučiame, kodėl viskas taip susiklostė?
– Tokių situacijų tikrai būna – žiūrim į gyvenimą ir nesuprantam, kaip čia taip galėjo įvykti. Tiesa pasakius, manau, kad nesvarbu, kaip labai stipriai norime tikėti, kad mūsų gyvenimas turi tikslą, norime galvoti, kad net neigiamos patirtys turi prasmę, kad sėkmė yra kažkaip pateisinama ar nusipelnyta, kad galime kontroliuoti savo gyvenimus, išvengti rizikos ar kliautis sėkme – visgi visada yra ta kita medalio pusė. Tas tylus suvokimas, kad galbūt mes klystame.
Dalykai gyvenime kartais tiesiog nutinka, be jokios priežasties, prasmės ar pateisinimo. Mes nesame nuo to apsaugoti, nesame saugūs, nepaisant to, kokie saugūs jaučiamės ar apsimetame besijaučiantys. Man be galo patinka prancūzų teatro režisieriaus Antonino Artaud mintis: „Mums visiems gresia pavojus. Dangus gali nukristi. Ir meno pareiga mums apie tai priminti“.
– Šių metų Vilniaus knygų mugė visus lankytojus ir svečius pasitinka šūkiu „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“. Tad daug kalbėsime, diskutuosime ne tik apie rašymą, bet ir apie skaitymą kaip kūrybą. Kaip jūs manote – ar skaitymas šiuolaikiniam žmogui yra iššūkis? Kokia skaitymo situacija jūsų gimtojoje Suomijoje?
– Pokyčių ir iššūkių, su kuriais susiduria skaitymas, nepastebėti neįmanoma. Nedaug naujo pasakysiu, teigdama, kad tai susiję su skaitmeninėmis medijomis. Mes skaitome mažiau knygų, dėmesio sutelkimas silpsta, mes šokčiojam nuo vieno prietaiso prie kito ar net naršome keliuose prietaisuose vienu metu ir, ko gero, tokį blaškymąsi vadiname skaitymu. Daugiau triukšmo, daugiau pagundų, mažiau kompleksiškumo ir susitelkimo. Man atrodo, kad skaitymo ir knygų grožis, o drauge ir didžiausias iššūkis, yra tai, kad tai veiksmas, reikalaujantis lėtumo. Tai lėtas malonumas.
Suomija – viena tų šalių, kurios, kalbant apie skaitymą, visada pateikiamos kaip labai geras pavyzdys. Taip, mes iš tiesų skaitome daugiau, nei kitos Europos tautos. Mano galva, čia nėra jokios paslapties ir priežastis paprasta – puikiai veikianti bibliotekų sistema ir nuoseklus bei patrauklus literatūros mokymas bei įtraukimas į mokyklines programas. Džiaugiuosi matydama, kaip mano vaikai, kartu su visa klase jau per pirmą savo pusmetį mokykloje keliavo į vietos biblioteką, gavo skaitytojo pažymėjimus ir buvo išmokyti, kaip naudotis biblioteka, sužinojo, ką ten galima veikti. Ir tai nuostabu. Jei vaikai nemato skaitančių savo tėvų, jei šeimoje nėra įpročio skaityti, tuomet atėję į biblioteką jie susipažįsta su knygų pasauliu, prisijaukina knygas, skaitymą. Ir ilgainiui tai tampa patraukliu užsiėmimu.
– Knygų mugėje susitiksite su skaitytojais – kartais rašytojai sako, kad nemėgsta tokių susitikimų, kad jiems sunku kalbėti apie savo kūrybą, nes kūryba kalba pati už save. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu – mėgstate susitikti su savo skaitytojais?
– Man susitikimas su skaitytojais visada yra jaudinantis dalykas. Rašymas be galo vienišas procesas, o rezultatas visada regisi kažkoks „nekonkretus“ ar „neapčiuopiamas“. Ir jaučiu, kad būtent skaitytojas knygą prikelia, įpučia jai gyvybės. Ir man visada gera, kai išgirstu, kad kažkas mano knygą perskaitė. Kita vertus, nežinau, ir manau nėra būtina žinoti, kas tie mano skaitytojai. Man atrodo, kad literatūra mums leidžia pasidalyti savo patirtimis, kad taip gimsta bendro supratimo ir pasidalinimo tuo supratimu akimirka. Tai tarsi pasidalinimas pačiu savo buvimu su kitais. Knygos leidžia tai pajusti. Ir tikrai ypatingas jausmas dalintis šia patirtimi su žmonėmis iš skirtingų šalių ar net kultūrų.
– Lietuvoje viešėsite pirmą kartą. Kaip įsivaizduojate mūsų šalį, ko tikitės iš apsilankymo?
– Taip, tai bus pirmas mano apsilankymas. Ir tiesa pasakius, esu labai laiminga, nes svajojau, kad mano knygos vertimai mane nuvestų būtent į Baltijos šalis – į Lietuvą arba Latviją. Taip ir nutiko. Nežinau, gal tai irgi vienas iš tų iš dangaus krintančių dalykų.
Žinau, kad Vilnius – be galo gražus miestas su nuostabiu senamiesčiu. Taip pat žinau, kad Lietuvoje yra įspūdingų girių ir miškų. Bet tam, kad juos gerai ištyrinėčiau, ko gero teks sugrįžti šiltuoju metų laiku.
