Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas tautinių drabužių, kaip tautos ir valstybės simbolio, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos pavidalo svarbą, 2017 metus paskelbė Tautinio drabužio metais. Ta proga Lietuvos centrinis valstybės archyvas kviečia visus susipažinti su lietuvių tautinių drabužių savitumu ir istorija, kurias atskleidžia daugybė archyve saugomų nuotraukų.
Dažniausiai lietuvių moterų tautinį drabužį sudaro: marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdangalas ir apavas, vyrų – marškiniai, kelnės, liemenė, rudinė, diržas ar juosta, galvos apdangalas ir apavas. Skirtingų Lietuvos regionų tautiniai drabužiai turi išskirtinių bruožų.
Aukštaičių tautiniams drabužiams būdingas kuklumas, saikingas dryžuotumas, languoti raštai. Moterų marškinių rankogaliai, perpetės ir krūtinė puošiami žičkų (specialūs neblunkantys siūlai) raštais. Žalia, raudona, violetinė, geltona – dominuojančios sijonų spalvos. Prijuostės – viena seniausių moterų drabužio dalių. Aukštaičių moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, o merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Aukštaičių vyrų drabužiai buvo šviesesni, languoti arba dryžuoti.
Dzūkių tautiniai drabužiai pasižymi margumu. Dzūkų moterys gobėjo baltas, gijelėmis palanguotas skepetaites, merginos galvas perrišdavo juostų raiščiu. Dzūkių prijuostės buvo žymiai trumpesnės, languotos arba skersai dryžuotos. Sijonai taip pat trumpesni ir languoti. Dzūkų vyriški drabužiai buvo spalvoti, kuklūs. Dzūkai dėvėjo šiaudines skrybėles arba siūtines kepures. Jų drobinių marškinių rankogaliai, krūtinė ir perpetės buvo puošiamos raudonais raštais. Kelnės dažniausiai buvo drobinės, įvairių atspalvių, smulkiai languotos, apačios užaustos tamsesniais siūlais ir sukištos į margas kojines.
Suvalkiečių drabužiai savo raštais, spalvomis ir pasiuvimu yra vieni puošniausių. Moterų drobinių marškinių rankogaliai labai platūs, net iki alkūnių papuošti siuvinėtais mėlynų ar raudonų gijų raštais, o moterų liemenės labai trumpos, priekyje susagstomos puošniomis metalo segėmis. Margumu išsiskiria tulpių prijuostės. Mergaitės plaukus juosė sidabro ar aukso galionais. Vyrų suvalkiečių drabužiai, kaip ir moterų, yra puošnūs. Galvas jie dengdavo velto milo skrybėlėmis arba ausinėmis kepurėmis, o vasarą – plačiabrylėmis šiaudinėmis skrybėlėmis.
Žemaičių drabužiai išsiskiria spalvų ryškumu. Būdingiausios spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta. Prijuostės dažniausiai yra baltos lininės su įaustais raudonų ir mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių ar katpėdėlių raštais. Žemaitės moterys galvas dengė net keletu baltų, dryžuotų ar languotų skepetaičių. Mergaitės plaukus juosė pynikais, o kaklus puošė natūralaus nešlifuoto gintaro karoliais. Žemaičių vyriški drabužiai – tamsesnių spalvų, dažniausiai pilkšvi arba samanų žalsvumo. Medinės klumpės buvo mėgstamiausias žemaičių apavas.
Klaipėdos krašto moterys galvas puošė įvairiais apdangalais: skepetaitėmis, raiščiais, kepuraitėmis. Jų marškiniams buvo būdinga didelė kaklo iškirptė. Klaipėdos krašto tautiniai sijonai, vadinamieji kedeliai, yra platūs, tamsūs ir klostyti. Per pečius moterims patikdavo persimesti plačią dviejų palų drobulę. Klaipėdos krašto vyrai dėvėjo kepures su atverčiamais kraštais. Jie mėgo ryšėti spalvotas skepetaites.
Prie tautinio rūbo sukūrimo bene daugiausia prisidėjo etnografė ir pedagogė Mikalina Glemžaitė (1891–1985). Medžiagą apie tautinę aprangą ji rinko tuose kraštuose, kurių bendruomenės dėl gamtinių ar religinių priežasčių gyveno savotiškai atsiskyrusios. M. Glemžaitė siekė kuo didesnio autentiškumo ir vengė pagražinimų. Kaip teigia menotyrininkė Teresė Jurkuvienė, daug žalos tautiniam rūbui buvo padaryta sovietmečiu, kai organizuojant Dainų šventes reikėdavo aprengti kelis šimtus dainininkų ir šokėjų. Dailės kombinatams ėmus masiškai gaminti tautinius drabužius jie neteko autentiškumo, pats rūbo vaizdas buvo iškreiptas, jis tapo sceninis, karnavalinis.
Lietuvos centriniame valstybės archyve yra saugoma nemažai su lietuvių tautiniu drabužiu susijusių nuotraukų. Nemažos dalies fotografijų autorius yra pedagogas, fotografas, etnografas Balys Buračas. Jo fotografijose daugiausia įamžinti tautiniais drabužiais vilkintys Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojai. Archyve saugomos fotografijos, atspindinčios lietuvių tautinius drabužius, daugiausia yra iš įvairių privačių ir viešų švenčių, minėjimų. Tarpukariu stilizuotais tautiniais drabužiais iškilmių metu mėgo puoštis Kauno ponios ir panelės, pavyzdžiui, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės draugijos narės. Archyve taip pat yra saugomos tautinių drabužių konkursų, kuriuos rengdavo Lietuvos Šaulių draugija, nuotraukos. Fotografijos atskleidžia ypatingą simbolinę tautinio drabužio reikšmę už Atlanto gyvenantiems lietuviams, kur tautinis drabužis buvo neatskiriama įvairių švenčių ir minėjimų dalis. Nedidelė dalis fotografijų yra iš lietuvių gyvenimo tremtyje. Nuotraukose įamžintos tautiniais drabužiais vilkinčios moterys Krasnojarsko srityje liudija, kad lietuviai į tremtį neretai pasiimdavo tautinius drabužius, o ne praktiškesnius, pravartesnius daiktus. Daugiausia archyve saugomose fotografijose yra įamžintos tautiniais drabužiais apsirengusios moterys ir merginos, rečiau – vyrai ir vaikai.
