Birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Etninės kultūros globos tarybos ir Seimo Kultūros komiteto organizuota konferencija-forumas „Vietovardžių (išnykusių kaimų vardų) išsaugojimo, įpaminklinimo sprendimai, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį“.
Konferencijoje pasisakė Stasys Tumėnas (Seimo Kultūros komiteto narys), Virginijus Jocys (Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas), Gintautas Gegužinskas (Pasvalio savivaldybės meras), dr. Filomena Kavoliutė (Vilniaus universiteto docentė), prof. dr. Rimantas Kanapėnas (Pasvalio kraštiečių draugijos pirmininkas), dr. Juozas Pabrėža, (Šiaulių universiteto docentas), dr. Daiva Vaišnienė (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė), dr. Dalia Kiseliūnaitė (Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros profesorė), Rita Palčiauskaitė (Valstybės įmonės „Valstybės žemės fondas“ Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus vadovė), Agnė Jasinavičiūtė (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotoja), Vitas Girdauskas (VšĮ „Sintautų akademija“ vadovas), Audronė Vyšniauskienė (Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė), Dr. Artūras Judžentis (Vilniaus dailės akademijos docentas), Dr. Laimutis Bilkis (Lietuvių kalbos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas), Dr. Dalia Kiseliūnaitė (Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros profesorė), Zenonas Lapėnas ir Jekaterina Dotienė (VĮ „Registrų centras“ atstovai).
Konferencijos pranešėjai pabrėžė, kad tradiciniuose vietovardžiuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita informacija yra saugotina kaip svarbi Lietuvos ir pasaulio kultūrinio palikimo dalis, tad kaimų ir viensėdžių senųjų pavadinimų išsaugojimu privalo rūpintis valstybė.
Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad 1959-1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 kaimų pavadinimų (tradicinių vietovardžių). Šiuo metu, pagal dabar galiojančią įstatyminę bazę, neapibrėžtoje būsenoje yra 4 000 kaimų ir viensėdžių vardų. Atskirose savivaldybėse iš juridinės vartosenos ir toliau išbraukiami istoriniai kaimų pavadinimai. Kaimui likus be gyventojų ir trobesių jo teritorijai suteikiamas gretimos gyvenamosios vietovės pavadinimas.
Konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį į tai, kad vietovardžių išsaugojimo klausimą nagrinėjusios valstybinės įstaigos – Kultūros ministerija, Žemės ministerija, Vidaus reikalų ministerija – 2015-2017 m. atsakymuose į raštiškus paklausimus ir svarstymų protokolinėse nutartyse besąlygiškai pripažino, jog senųjų kaimų (ir viensėdžių) vardai yra nenuginčijama Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė. Tačiau jau kelinti metai Seimo, Vyriausybės narių, mokslininkų ir visuomenininkų pasitarimuose nerandama reikiamų sprendimų, kaip išspręsti vietovardžių (konkrečiai – išnykusių kaimų vardų) naikinimo problemą. Būtent dėl to dar kartą svarstytas šis Lietuvos kultūrai, istorijai, lietuviškai tapatybei ir pilietiškumui svarbus klausimas ir priimtas konferencijos nutarimas siūlantis šio klausimo sprendimo būdus.
Konferencijos pabaigoje jos dalyviai priėmė pareiškimą raginantį Lietuvos vadovybė priimti reikiamas įstatymų pataisas leidžiančias vietovardžius oficialiai pripažinti Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe ir sustabdyti jų išbraukimą išjuridinių dokumentų. Pareiškime rašoma:
„1. Raginame Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę sustabdyti kaimų ir viensėdžių vardų išbraukimą iš juridinių dokumentų, priimant atitinkamas įstatymo pataisas;
2. Siūlome oficialiai pripažinti vietovardžius Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe;
3. Kviečiame vietovardžių – kaimų ir viensėdžių vardų – išsaugojimo ir įpaminklinimo darbą priskirti prie svarbiausių ir visuotiniausių Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo sukakties minėjimo programos darbų, numatant tų darbų tąsą ilgalaikėse Letuvos Vyriausybės fiksavimo, mokslinių tyrimų, sklaidos darbų programose;
4. Raginame Lietuvos savivaldybių asociaciją ir atskiras savivaldybes pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus lydinčius aktus neatidėliojant sudaryti vietovardžių (išnykusių ir esamų kaimų bei viensėdžių vardų) išsaugojimo ir įpaminklinimo komisijas, taip pagerbiant ten gyvenusių bendruomenių atminimą.
5. Vertiname VĮ Registrų centro kuriamą „Istorinių gyvenamųjų vietovių“ sluoksnį Lietuvos Respublikos adresų registro objektų interaktyviame žemėlapyje REGIA ir pritariame, kad jame būtų pažymėtos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvusių istorinių gyvenamųjų vietovių teritorijų ribos, tai laikant pirmuoju etapu sovietmečiu panaikintų kaimų ir viensėdžių vardų atstatyme de jure.
6. Raginame valstybines mokslo ir žinybines bei visuomenines institucijas, kuriant ir tvarkant interaktyvias rašytinių duomenų ir grafinės informacijos duomenų bazes bei svetaines, formuoti integralią sistemą ir siekti teisingo vietovardžių vartojimo bei tikslaus jų vietos pažymėjimo.
7. Kviečiame savivaldybių, seniūnijų, bendruomenių atstovus dalyvauti vietovardžių įpaminklinimo darbe, laikinais ar ilgalaikiais informaciniais ženklais pažymint esančio ar panaikinto kaimo pavadinimą kaimų vietovėse, prie kaimų senkapių ar kitose su kaimais susijusiose vietose.
8. Skatiname bendruomenes įpaminklinant vietovardžius meninėmis priemonėmis, parodyti tinkamą pagarbą vietos tarmei, tokiu būdu praturtinant bendrinę kalbą ir išsaugojant etnografinių regionų savitumą ir patrauklumą.
9. Kviečiame į kaimų vietovardžių įpaminklinimo darbą įsitraukti rajonų mokyklų bendruomenes, vietos tautodailininkus, kūrybingai išnaudojant technologijų, pilietinio ir neformalaus ugdymo pamokas, o vietovardžių daugialypę vertę ir prasmę pasitelkti, rengiant pažintines krašto keliones.“
***
Konferencijos nutarimą su visais dokumentais rasite ČIA [pdf].
Seniai apie tai galvojau. Kad bent po paminklą pastatytų mirusio kaimo vietoje su jo vardu, žūties data, ir trumpu aprašu – kiek kiemų buvo, kiek gyventojų ir t.t.
Gaila, kad šnekama tik apie kaimus ir viensėdžius. Tragiška padėtis yra ir su kitų objektų (miškų, pelkių, upelių, kalvų) pavadinimais. Dauguma smulkesnių objektų pavadinimų oficialiai iki šiol niekur nėra dokumentuoti. Ypač skubiai (kol vietiniai gyventojai dar nepamiršo) derėtų aprašyti nykstančius smulkius hidronimus: po melioracijos daugelis upelių ir pelkučių pakeitė savo formą, bet pavadinimai žmonių atmintyje dar išsaugoti. Reikia pasistengti juos bent jau katalogizuoti, nes ateityje niekas nežinos ne tik vietos, bet ir pavadinimo.
Ar dar veikia mokyklose kraštotyros būreliai? Tai būtų jų vasaros stovyklų darbo tema – susipažinti su gimtųjų apylinkių istorija, geografija, kol dar yra gyvų pr. a. pirmosios pusės paskutinį dešimtmetį menančių… O KM ir ŠMM turėtų tokį stovyklavimą paremti – kad vaikai ten nemokamai patektų, gal ir maistą apmokėtų – juk jie ne tik sau, bet ir Lietuvos ateičiai pasidarbuotų…