Gegužės 26 d. Varėnoje vyksiančiame folkloro šventėje „Dzūkų godos“ bus pristatytas „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas“. Varėniškiai ir miesto svečiai su jų gimtajai tarmei skirtu žodynu galės susipažinti Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje (J. Basanavičiaus g. 17) vyksiančioje konferencijoje, į kurią registracija prasidės nuo 9:30.
Dzūkų šnektos žodyną 2017 m. sausio mėnesį išleido Lietuvių kalbos institutas. Varėnoje vyksiančiame festivalyje, skirtame Lietuvos šimtmečiui paminėti, dalyvaus ir žodyno sudarytojos – dr. Asta Leskauskaitė ir dr. Vilija Ragaišienė. Žodyno sudarytojos tvirtina, kad „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas“ skirtas ne tik kalbininkams. Vertingos medžiagos žodyne ras kultūros darbuotojai, mokytojai, istorikai ir visi tie, kam svarbi gimtojo krašto kalba ir žmonės.
Tarminio žodyno išleidimas – svarbus įvykis tautos gyvenime, o ypač reikšmingas mokslui ir kultūrai. Lietuvoje iki šiol yra išleista 15 tarminių žodynų. Iš jų tik 2 skirti pietų aukštaičių šnektoms: 1988 m. išleistas Gertrūdos Naktinienės, Aldonos Paulauskienės, Vytauto Vitkausko „Druskininkų tarmės žodynas“ ir jau minėtas 2017 m. leidybos A. Leskauskaitės ir V. Ragaišienės „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno pirmasis tomas (A–M)“.
Svarbu pabrėžti, kad tokio masto leksikografinių darbų, kaip minėtieji žodynai, Pietų aukštaičių šnektoms tyrinėti labai trūko. Prieš tris dešimtmečius išleistame „Druskininkų tarmės žodyne“ pateikiama nedidelės geografinės teritorijos, t. y. vietovių apie Druskininkus, senoji baltiškoji leksika bei iš kontaktų su gretimais slavais įgytieji žodžiai. Šiemet išleistame žodyne kalbininkės A. Leskauskaitė ir V. Ragaišienė praplėtė lietuvių tarminių žodynų geografines ribas ir į „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyną“ įtraukė Varėnos rajono – Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijos vakarinės dalies šnektų medžiagą.
Abu minėtieji leksikografiniai darbai priklauso išsamiųjų tarminių žodynų tipui, t. y. žodynuose teikiama tam tikro ploto leksikos sistema, atskleidžiami šnektų savitumai visuose kalbos lygmenyse. Nors žodynų leidimą skiria kelios dešimtys metų, bet jie puikiai papildo vienas kitą, iliustruodami pietų aukštaičių patarmės raidą ir pokyčius. „Druskininkų tarmės žodynas“, kuriam medžiaga rinkta XX a. viduryje, rodo to laikmečio Druskininkų šnektų padėtį, išlaikytą morfologinę sistemą, leksikos ir fonetikos įvairumą. Bene didžiausias „Druskininkų tarmės žodynas“ trūkumas – negausus iliustracinių sakinių užrašymas supaprastinta fonetine transkripcija, minimali kirčiavimo variantų apžvalga. Tokių trūkumų „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“ išvengta.
Naujojo dzūkų tarmės žodyno sudarytojos brangina kiekvieną žodį, todėl iliustracinius pavyzdžius pateikia išsamia fonetine transkripcija, nurodo kirčiavimo variantus, žymi net kiekvieną kaimą, kur žodis užrašytas, nustato šnektos skirtybes ir t. t. Medžiagos tikrumas, autentiškumas, kalbos gyvumas nekelia abejonių. Tyrinėjant bet kokią fonetinės sistemos, lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, istorinės gramatikos problemą, be žodyno išsiversti būtų keblu.
„Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“ skelbiama gausi medžiaga, surinkta šio amžiaus pradžioje dialektologinėse ekspedicijose, taip pat pateikiama pavyzdžių iš 1964–1972, 1984, 2011, 2012, 2014 metų garso įrašų ir senųjų rankraštinių tekstų, „Lietuvių kalbos žodyno“ papildymų kartotekos. Taigi, dialektologinę medžiagą rinko gausus būrys kalbininkų, bet tikrieji žodyno kūrėjai – Varėnos rajono gyventojai, autentiškos medžiagos pateikėjai beveik iš 30 kaimų: Marcinkonių, Grybaulios, Kabelių, Ašašninkų, Musteikos, Šklėrių, Dubičių, Mardasavo, Panočių, Rudnios, Žiūrų, Bižų, Piesčių, Šilinių ir kt.
Nykstant kaimams, senstant bendruomenėms, prarandama dalis krašto istorijos ir kultūros. Remiantis kalbininkų atlikto geolingvistinio ir sociolingvistinio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad pietinių pietų aukštaičių šnektos paklūsta bendrai nykimo tendencijai, nes skiriant vietoves, kurių tolesnio tarminio gyvybingumo perspektyvos pesimistinės, išsiskiria nykstanti pietų aukštaičių patarmė. Kai kur (Bižuose, Piesčiuose, Šiliniuose ir kt.) vietinių gyventojų nebėra arba yra vos vienas ar keli. „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“ pateikiama ne tik didžiųjų, bet ir išnykusių ar baigiančių sunykti kaimų kalbos duomenys. Tai tarsi paminklas išnykusiems kaimams.
Kalbant apie minėto leksikografinio darbo svarbą būtina paminėti, kad „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“, kalbininko Antano Balašaičio teigimu, pateikta žodžių, kurie neįtraukti į „Lietuvių kalbos žodyną“ (A. Balašaitis – vienas iš „Lietuvių kalbos žodyno“ rengėjų ir redaktorių). Tai tik įrodo regiono turtingumą ir savitą kalbos sistemą, išsaugojusią ir archajiškų, ir naujų kalbos ypatybių. Kita vertus, netylančios kalbininkų diskusijos dėl jotvingių kalbos rekonstrukcijos ir vadinamųjų jotvingių kalbos reliktų, fiksuojamų pietinėse pietų aukštaičių šnektose, kelia daugybę klausimų dėl buvusio kalbos sluoksnio ir kalbos vidinių pokyčių.
