Ramų ir gražų vasario 2-osios vakarą didelis Panevėžio romuvių būrys susirinko Perkūno šventvietėje, Žaliosios girios medžių apsuptyje, paminėti ir pašlovinti dievaitį Perkūną, paskatinti gamtos prabudimą. Vaidila Laimutis Vasilevičius pakvietė susirinkusiuosius prie aukuro ugnies atlikti apeigą, paaukoti dievams už praėjusius ir ateisiančius metus.
„Padėkojome deivei Gabijai, kad globoja mūsų šeimas, išsakėme jai savo troškimus, o vienas kitam palinkėjimus. Dievui Perkūnui paaukojome akmeninį kirvelį, prieš tai „sudėję“ į jį savo šilumą, dėkingumą. Paprašėme Perkūno stiprybės ir apsaugos. Deivei Žemynai aukojome duonos, dėkojome jai už gausą ir skalsą. Visi dalijomės duonos kepalėliu, džiuginome vienas kito širdį apeigine gira. Paklausėme žolininkės Dalės Petraitienės gražių maldos žodžių ir užmigdėme ugnelę iki kito susibūrimo,“ – pasakojo šventėje dalyvavusi Panevėžio romuvietė Linutė Blužaitė.
Po apeigos visi pabiro aplink pasidžiaugti naktine miško gamta. Vaikai išbandė sūpuokles, nuo šaltuko slėpėsi pasakų namelyje, o drąsesni įsiropštė ir į namelį medyje. Suaugusieji vaišinosi atsivežtomis vaišėmis, jėgas išbandė įvairiose rungtyse. Daug tikslumo pareikalavo pasagų mėtymo varžybos. Tikrai ne kiekvienam pavyko užmesti pasagą ant taikinio. Vyrai jėgas bandė kirvio svaidymo rungtyje, kol nusprendė, kad taikinys per mažas…
Tačiau daugiausiai jėgų ir ištvermės pareikalavo žirgų lenktynės. Nors nuspręsta buvo, kad žirgai barzdoti, o raitėliai bebarzdžiai, įpusėjus varžyboms atsirado ir bebarzdžių žirgų, ir viena kita kumelė raitėlį užsisodino. Mažiesiems ši rungtis pasirodė smagiausia, tad tęsė ją net ir vyresniems nuėjus košės ragauti.
„O jau tos košės gardumas! Nei vienas alkanas neliko, pilnus pilvus prikišo. O kad košė pilvo neužkištų, karšta vaisine arbata ją užgėrėme. Gurgšnodami šventinę arbatą sustojome ratu aplink visus šildantį laužą ir klausėme eilių apie protėvių kovas už laisvę, žemę, garbę. Bendraminčius apgaubė ramybė, šiluma ir jaukumas. Jautėme, kad su mumis kartu protėvių vėlės, gamtos dvaselės, o gal ir pats Perkūnas,“ – švente džiaugėsi L. Blužaitė.
Pernai prasidėjusi Perkūno dienos minėjimo šventė Druciškių kaime, Žaliojoje girioje, jau tampa papročiu Panevėžio Romuvos bendruomenei.
