Miela prosenele,
Rašau tau laišką. O, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau! Jau tiek daug laiko nemačiau… Labiausiai ilgiuosi tavęs, būdama kaime, Biliakiemyje. Tebėra ten tavo austi rankšluoščiai, lovatiesės. Dar vis nešioju tavo megztas kumštines pirštines. Bet kaip trūksta tavo paguodžiančios rankų šilumos, tavo supratingos šypsenos ir to šilto apkabinimo, kuriuo galėdavau džiaugtis kasdien. Ypač ilgiuosi tavo pasakojimų ir istorijų. Nors tada, kai pasakodavai man, daug konesuprasdavau ir juokdavausi iš keistų žodžių (tu sakydavai „undarokas“, „zasupka“, „padlaga“ ), tačiau dabar nebejuokinga, o ilgu…
Daugiausiai pasakodavai apie Biliakiemį. Geriausiai prisimenu legendą apie jo vardo kilmę. Esą kadaise elgeta ieškojo „bile kiemo“ nakvynei. Nuo tų žodžių ir kilo Biliakiemio pavadinimas.
Prisiminus tave ir tavo istorijas, man pasidaro liūdna… Tavo veidas po truputį blėsta iš mano atminties… Visa laimė, kad turiu tą nuotrauką, kurioje tu stovi prie didžiulio akmens ir šypsaisi tokia protinga šypsena, tarsi mane matytum. Ji padeda prisiminti tavo veido bruožus ir atgaivina šilčiausius prisiminimus, kai buvome kartu. Ar prisimeni, kokia buvau laiminga, kai nusivedei mane prie to akmens?
Tada bridome per šlapią nuo rytinės rasos pievą… Tikindavai, kad ta vieta gražiausiai atrodo per saulėtekį. Ir aš pamačiau milžinišką, rytinės saulės nutviekstą kauburį, kyšantį iš žemės. Tai buvo didžiulis akmuo, vadinamas Biliakiemio Puntuku. Sakei, kad jo ilgis 6,4m, plotis 4,3m, o aukštis nežinomas. Aš klausiau tavęs, kodėl jis nežinomas? O tu man atsakei:
– Tas akmuo tarsi įaugęs į žemę. Niekas nežino, kiek metrų jo guli po žeme. Kai žmonės norėjo iškasti, pakasus 2 metrus gilyn, dar nesimatė akmens pabaigos. Jis net gi gali būti didesnis už Puntuko akmenį Anykščių rajone!
Tą rytą labai gražiai kilo saulė… Ir pieva atrodė tokia sodriai žalia, kaip niekada. O akmuo man buvo panašus į gulintį didelį žvėrį, kuriame slypi viso pasaulio galia, išmintis. Jaučiausi tokia mažytė prie jo…
O kai dabar nueinu į tą vietą, žolė, dangus atrodo tokie svetimi! Tik tas vienintelis apkerpėjęs akmuo man primena tave. Ir dar švytinti rasa… Kartais, nusiskinu raskilą – tą vieną lašelį, parsinešu į seną kaimo trobą, prabėgusi pro galiūnus beržus, po kuriais abi mėgdavome sėdėti, ir atrodo, kad namai prisipildo tavęs.
O kaip mes uogaudavome! Ar pameni, kai nusivesdavai mane į pelkę Raistinių kaime? Na į tą, kurioje spanguoliaudavome! Puikiai prisimenu pirmą kartą, kai ėjome ten. Pirmiausiai bridome per pievą. Žolės buvo tokios aukštos, gerokai man virš galvos. Priekyje matėsi pakankamai jaunas beržynėlis, lengvai siūruojantis besibaigiančios vasaros vėjyje. Perėjusios pievą, nėrėme gilyn į beržynėlį. Aplink maloniai šnareno lapai. Tu ėjai pirma, palaikydama medžių šakas, kad nesubraižytų man veido. Turbūt tik tu žinojai čia visus takelius. Netrukus priėjome upę, prie kurios buvo puikiai pasidarbavę bebrai, statydami užtvanką. Kadangi nebuvo kito kelio, turėjome eiti per ją. Pamenu, kaip griežtai tu mane perspėjai, kad eičiau atsargiai ir neišardyčiau jos, nes tai yra begalybės valandų, dienų, net savaičių darbas, kurį netingėdami dirbo bebrai. Tą kartą juk mums pavyko pereiti ją, nieko nesugadinus.
Kai išėjome iš beržynėlio, žemė po kojomis ėmė žliugsėti, liūliuoti ir išvydau pelkę, iš kurios išteka Krašuonos upė. Aplinkui buvo tylu. Girdėjosi tik čiulbančių paukščių balsai. Taigi padavei man kibirėlį, parodei į didelį kupstą, o jų čia buvo daugybė, švelniai praskleidei samanas ir parodei į raudonas uogas, kurios atrodė lyg išbarstyti karoliukai. Rinkau jas tol, kol ant kupsto neliko nė vienos uogos. Ėmiausi ieškoti naujo. Apžvelgiau visą plotą. Aplinkui augo truputį parudavusi žolė, kur nekur iš jos stūksojo išlindęs kelmas. Ir mano akys staiga užkliuvo už daugybės mažų berželių, augančių netoliese. Tą kart tu man sakei, kad tai berželiai keružiai – tundros augalai. Jie neauga didesni.
Paskui radau dar vieną labai įdomų augalėlį. Tai buvo lyg kokia gėlė, kurios lapeliai su ilgokais ūseliais, plaukeliais, prie kurių buvo prilipę daug vabzdžių. Paklausiau tavęs, kas tai per augalas.
– Saulašare vadinamas. Kai prie jos lapelių priskrenda ir prilimpa kokia muselė, ši gėlė kuo ramiausiai ją praryja, – atsakei.
Gera buvo tada… Linksmos, nors ir pavargusios grįžome namo su pilnais kibirėliais. Turbūt prisimeni…
Neseniai buvome ten uogauti su mama. Praėjome pro tą pačią užtvanką, uogavome toje pačioje pelkėje. Atsilikau nuo mamos, nes norėjau pabūti viena, o gal su tavimi… man pasirodė, kad eini už manęs, drąsiai brisdama su savo senais guminiais batais. Užsimerkusi sustojau ir mintimis perbėgau visas tas akimirkas, kai buvome kartu. Atsimerkiau ir žvilgtelėjau į kamuolinius debesis, kuriose išvydau tavo veidą. Bet ten kaupėsi lietus…
Kai su mama, grįždamos namo, ėjome link užtvankos, širdis ėmė plakti greičiau, nes išgirdau stiprų vandens šniokštimą. Ėmiau bėgti nepaisydama skaudžiai braižančių šakų. Pribėgusi pamačiau putojantį vandenį, kuris veržėsi iš pradraskytos užtvankos. Kažkas išardė ją… Kažkas taip negailestingai ir skaudžiai ją išdraskė! Akyse ėmė kauptis ašaros prisiminus, kaip tu liepei eiti atsargiai, kad nesugriaučiau jos. Stovėjau lyg įkasta į žemę. Negalėjau priversti kojų eiti. Norėjau likti ir kaip nors atstatyti užtvanką. Tačiau mama pasakė, kad bebrai jau išsikraustė gyventi kitur…
Labai tavęs pasiilgau, tik nežinau, kaip tau perduoti šį laišką. Gal įduoti vėjui į šaltus jo delnus? Ne. Jis savo vėsiu alsavimu tik užpūs Vėlinių žvakutes, spindinčias lyg tavo akys, rūpestingai pastatytas ant tavo kapo…
