Sausio 19 d., Lietuvos Respublikos Seime Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė surengė spaudos konferenciją: „Dvasingumas – švietimo pertvarkos pagrindas“. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Jonas Kievišas, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos katedros vedėja docentė dr. Rimantė Kondratienė.
Buvo kalbama apie dvasingumo svarbą švietimo sistemoje ir šios temos atspindį pristatomoje kolektyvinėje monografijoje „Ugdymo dvasingumo raida“, kurią parengė prof. Jonas Kievišas remdamasis Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų tyrimais.
Atkreiptinas dėmesys, kad tai jau ir anksčiau Seime rengiamų dvasingumo tema konferencijų tęsinys. Spaudos konferencijoje R. Baškiene akcentavo, kad ugdymo dvasingumo raidos problema išryškėja remiantis požiūriu, kad kiekviena karta tarsi iš naujo žvelgia į ugdymo dvasingumą, visuomenės kultūrą, nustato savitus tarpasmeninius santykius. Tai priklauso ir nuo visuomenėje vyraujančių dvasinių vertybių, paveldėto kultūros dvasingumo, ir nuo jo įgyvendinimo ugdant jaunimą. Tai reiškia, kad dvasingumas vertinamas kaip neatskiriama švietimo dalis. R. Baškienė citavo ukrainiečio akademiko Viktoro Oleiniko mintis, „kad švietimo socialinį vaidmenį lemia misija kurti Žmogų žmoguje, formuoti visavertę Asmenybę, kuri pasižymėtų intelektinės ir dvasinės sferų neskaidoma vienove ir darnia raida“. Stebint pokyčius visuomenėje ir mokykloje labai svarbu, kad dvasingumo sričiai būtų skirtas kuo didesnis dėmesys. Svarbus akcentas, kad asmenybės dvasinė prigimtis ir ugdymas šeimoje yra pagrindas žmogui grįsti savo gyvenimą meilės ir tarnystės dvasia, kad ugdymo procese mokiniui svarbu perimti (o ne tik sužinoti) gimtosios kultūros vertybes, įprasti jas gerbti ir gebėti jomis pasinaudoti.
Profesorius Jonas Kievišas pabrėžė, kad sparti pasaulinė globalizacija yra iššūkis Europos kultūrai ir net tapatybei. Kitų pasaulio kultūrų įtaka verčia jų kontekste vertinti savo dvasinius pamatus, vertybes, žmogaus gyvenimo principus, verčia vertinti savo pranašumus ir trūkumus bei tolesnės raidos perspektyvą. Europos kultūros pamatas yra krikščioniškos vertybės. Jų devalvavimas ar net praradimas paskatintų savęs susinaikinimą. Todėl taip svarbu vertinti savo dvasinių pamatų tvirtumą, jų stiprybę ir pripažinti, kad šiandien jie yra gerokai apleisti. Tokia situacija verčia naujai vertinti įvairių institucijų, tarp jų ir švietimo, paskirtį, veiklos efektyvumą ir vaidmenį visuomenėje. Švietimui iškyla sudėtingi ypač vertybinės srities uždaviniai. Jie iš esmės koreguoja švietimo pertvarką ir asmenybės ugdymą europietiškos kultūros paveldo ir šiuolaikinės epochos dvasia.
Išsamiau analizuojant situaciją aiškėja, kad veikiami krizinių reiškinių švietime pamažu prarandame tradicinius asmenybės ugdymo orientyrus, kitaip tariant asmenybės kaip dvasinės būtybės ugdymą bandome pakeisti žinių perteikimu, gebėjimų ar įgūdžių lavinimu, kompetencijų tobulinimu ir pan. Tai rodo, kad švietimas stokoja metodologiškai pagrįstos asmenybės ugdymo koncepcijos, neaiškūs ugdymo dvasiniai pagrindai ir kad juos bandoma pakeisti dvasingumo ugdymo proceso teorija.
Monografijų serijoje siekiama formuluoti asmenybės brandai skirto švietimo, ne tik ugdymo proceso dvasinius pagrindus. Tyrimais patvirtinta, kad ugdymo dvasingumo raida neatsiejama nuo šiuolaikinės socialinės aplinkos dvasingumo ir globalizacijos iššūkių. Tokia raidos samprata gali pasitarnauti kaip instrumentas peržengiant tarpkultūrines ribas ir atveriant galimybės tobulinti bendrą Europos švietimą, remiantis tautos kultūra šiuolaikine globalizacija pasižyminčiame pasaulyje. Visa tai atskleidžia ugdymo dvasingumo raidos konceptualumą ir patvirtina jos reikšmę šiuolaikiškam švietimui.
Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos katedros vedėja docentė dr. Rimantė Kondratienė detaliau pristatydama kolektyvinę monografiją akcentavo, kad monografijos pagrindiniam turiniui išdėstyti skirtos trys dalys. Pirmoje dalyje (Žmogus – ugdymo dvasingumo raidos subjektas) apibūdinama asmenybės dvasinė prigimtis ir sklaida kultūroje, taip pat aptariamas prigimties pasireiškimo kūrybinis pobūdis socialinėje aplinkoje ir žmogaus brandos procese. Tai modelis, kuriuo remiantis skatinama asmenybės branda ugdymo procese. Antroje dalyje (Ugdymo dvasingumo raida – žmogaus brandos kelias) ugdymo dvasingumo raida atskleidžiama nagrinėjant mokinio amžiaus tarpsnių ypatybes ir jo kuriamos aplinkos įprasminimą. Išskirtas vaikystės dvasingumas, visuotinis dvasingumas ir jo raiškos būdai ir profesinis dvasingumas. Trečioje dalyje (Visuomenės koreguojama ugdymo dvasingumo raida) nagrinėjamas žmogaus dvasinis egzistavimas ir ugdymo dvasingumo raida įvairiose aplinkose. Nustatyta, kad ugdymo dvasingumo raidai ypač svarbus yra žmogaus dvasinis ugdymas. Jis išlieka aktualus studijuojant ir pavienius dalykus, ir koreguojant visuomenės dvasingumo pokyčius. Tai pamatas, kuriuo remiantis tenkinamas žmogaus dvasinio egzistavimo poreikis bet kokioje socialinėje aplinkoje.
Monografijoje apibūdintas mokinio dvasinis egzistavimas yra pagrindas įtvirtinti jį kaip asmenybę proceso centre.
Ši monografija aktuali švietimo strategams, ugdytojams, studentams, tėvams ir visiems, kurie rūpinasi žmogaus ir visuomenės kultūra atsižvelgdami į tautos dvasinį paveldą ir pasaulio globalizaciją.
Monografijoje tarptautinių tyrimų visuma apibendrinta ukrainiečių ir anglų kalba.
Pasak Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkės A. Širinskienės, šiomis dienomis, kai atsisveikiname su šviesios atminties edukologu Leonu Jovaiša, yra prasminga prisiminti jo „Edukologijos pradmenyse“ išsakytą teiginį „Dvasingumas – „tai vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius, tai praktinis gyvenimas tiesos, gėrio, grožio šventumu, tai prasmingo sąlyčio su pasauliu išgyvenimas.“ Iš esmės, kalbėjimas apie ugdymo dvasingumą švietimo pertvarkos kontekste aiškiai parodo, kad puikiai suvokiame, jog nepakanka, kad augantis ateities visuomenės žmogus tik žinotų matematiką, fiziką ar chemiją. Ugdymo dvasingumas švietimo pertvarkos kontekste kalba apie siekį, kad matematiką, fiziką ar chemiją žinantis žmogus savo žinias gebėtų panaudoti prasmingai, tarnaudamas tiesai, ir humaniškai, bendram gėriui puoselėti. Būtent ugdymo dvasingumo pabrėžimas mokslo žinių perteikimui suteikia vertybinę dimensiją, be kurios mokslas ir žinios rizikuoja tapti aklais ir atsigręžti prieš patį žmogų. Juk tas pačias, mokykloje ar vėliau universitete įgytas chemijos žinias, prasmingai ir su atsakomybe įmanoma paskirti vaistų kūrimui ir žmogaus gyvybės puoselėjimui, t.y. bendram visuomenės labui, bet lygiai taip pat tas, tik jau aklas ir vertybėms kurčias žinias, įmanoma panaudoti koncentracijos stovyklose naudotų dujų sukūrimui. Tas pačias teisės žinias įmanoma panaudoti slepiant nusikaltimą ir tos pačios žinios gali būti panaudotos tam, kad žmonėms padėtume puoselėti jų gerovę, apgimtume žmogaus gyvybės vertę. Šie keli pavyzdžiai iš esmės iliustruoja tai, kad ugdymo dvasingumas, tapęs švietimo pertvarkos pagrindu, tarnautų visuomenei, jos darnai, mažintų vartotojišką požiūrį į kitą žmogų.
Konferencijos organizatoriai atsakė į gausius konferencijos dalyvių klausimus.
Rima Baškienė akcentavo, kad tokias diskusijas tikslinga rengti ne tik Seime, bet ir mokyklose ir išreiškė viltį, kad ši monografija turėtų pasiekti ugdymo įstaigas.
