Rapolas Slizienis ir jo kūryba yra nederamai užmiršti. Siekdami kompensuoti mūsų ir praėjusių tyrėjų kartų dėmesio svarbiai mūsų XIX a. kultūros asmenybei stoką, norime dabar pabandyti iš atminties likučių atkurti atminties mozaiką.
Ypatingo dėmesio pats menininkas nesiekė – kaip jo nesiekia talentingos asmenybės, dangaus ir Dievo apdovanotos nepaprastais talentais. O ir pati menininko kūryba, taip pat kūrybinio rezultato fiksavimo ir skaidos principai nesitelkė viename ar kitame pavidale bei erdvėje. Slizienis kūrė medalius, biustus, grafikos darbus, liejo akvareles, projektavo dvaro sodybų pastatus ir formavo meninį kraštovaizdį – dvarų sodus ir parkus.
Kurti meninį kraštovaizdį gali tik ypač jautriai aplinką jaučiantys menininkai. XIX a. įprastą formalizuotą sodų ir parkų struktūrą išstūmė angliškojo tipo laisvos kompozicijos kraštovaizdžio planavimas. Landšafto architektas turėjo labiau įsiklausyti į aplinką ir savo sprendimais ją paryškinti, neprimesdamas renesansinių ar barokinių geometrinių erdvės valdymo principų. Tokiose romantinę aurą įgavusiose, o kartu gamtinį pradą išlaikiusiose erdvėse kartais sunku ar net neįmanoma atskirti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus kūryba. Ypač tai būdinga politinių priežasčių nulemtoms ir sovietų Rusijos okupuotoms teritorijoms, kuriuose parkas asocijavosi su priešiška liaudžiai buržuazine, vadinasi, neskatintina ir nereikalinga priežiūros, atgyvenusia savo funkciją erdve. Dvarų parkai ir sodai Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje, kur gyveno ir kūrė R. Slizienis, vėliau buvo apleisti ir vėl virto mišku. Dabar vieninteliais menininko kraštovaizdžio kūrybos liudininkais gali būti tik amžininkų atsiminimai.
Perstatant už miesto esančius senų dvarų sodybų pastatus, dažniausiai nereikėdavo derinti projektinės dokumentacijos. Tokie, pasak amžininko, Slizienio projektuoti statiniai ir buvo Naugarduko apylinkėse. Gerai patyrinėję, manau, galėtume ir čia surasti daugiau išlikusių statinių. Pagaliau ateis laikas atstatyti ir Liubavo dvaro istoristinės romantinės neogotikinės stilistikos koplyčią ir paviljoną, kurio perstatymo autorius greičiausiai buvo R. Slizienis. Čia yra likę tiek koplyčios pastato išmatavimai, tiek informatyvios abiejų išskirtinių pastatų (vienintelis tokios stilistikos nebažnytinis pastatas, vienintelis dvaro paviljonas Lietuvoje) 1940 m. fotografijos (fotogr. A. Macutkevičius). Taip pat pavyko aptikti S. Slizienio autorystei priskirtinus keleto pastatų vaizdus Baltarusijoje, kurie, panašu, buvo ganėtinai pakeisti perstatant ir pritaikant sovietinės pramonės reikmėms. Taigi, nors architektūrinis menininko palikimas negausus ir iki galo neatskleistas, tie objektai, kuriuos turėdami gerą ikonografinę medžiagą galime atstatyti Liubavo dvaro sodyboje, yra svarbūs mūsų šalies ir regiono dvarų architektūros raidos pažinimui.
R. Slizienio portretiniai biustai, medaliai ir medalionai parodo menininko talento gylį. Tikslus piešinys, iki idealo mažosios plastikos darbuose ištobulintas formų žaismas, skambanti ir padedanti atskleisti portreto pobūdį kompozicija. Esant bet kokiam apšvietimui darbai nepraranda erdvinės apimties, nesuplokštėja, bet tarsi žaismingai mėgaujasi besikeičiančiu šviesos srautu. Būdamas pats skulptorius, galiu drąsiai teigti: Rapolas Slizienis buvo išskirtinis ir pats ar bent vienas talentingiausių tarp savo epochos skulptorių ir medalininkų.
Kas išliko iki mūsų dienų? Kaip žinome iš menininko amžininkų liudijimų, R. Slizienis buvo sukūręs keliasdešimt medalių ir portretinių biustų. Iki šiol buvo žinomi filomatų ir filaretų draugijų steigėjo, rašytojo Tomo Zano, istoriko, archeologo, Vilniaus senienų muziejaus steigėjo Eustachijaus Tiškevičiaus, prelato Aleksandro Važinskio, Klementinos Hofmanovos iš Tanskių portretiniai medaliai (juos rinkiniuose saugo Lietuvos dailės muziejus), medalionas tėvų, Jono ir Anelės Slizienių, auksinių vestuvių proga (iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių). Visai neseniai kartu su Rokiškio muziejaus kolegomis pas juos aptikome identiškos kaip ir medaliai plastikos R. Slizienio kūrybai priskirtinus Lietuvos astronomo, matematiko ir filosofo Jono Sniadeckio, mokslininko filosofo, geologo ir botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, dramaturgo, poeto ir istoriko Julijaus Ursyno Nemcevičiaus ir mūsų garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus skulptūrinius biustus.
Taigi, kaip matome, R. Slizienį supo iškiliausi XIX a. Lietuvos kultūros žmonės. Jis lipdė jų portretus, kad įamžintų kertines dramatiško laikotarpio asmenybes, bandančias remtis į tautos praeitį, kad atgautų prarastą valstybę. O meno kūrinius skulptorius dovanojo, nesiekdamas iš meno kūrinių gauti materialios naudos. Man toks R. Slizienio pasirinktas principas atrodo logiškas ir dar labiau paryškinantis šio didžio menininko romantiko kūrybos ir gyvenimo būdo vientisumą. Jam tikriausiai atrodė, kad lygiai taip pat, kaip negalima užmiršti savo tautos istorijos, išduoti tėvynės ar papročių, nebus kilnu parduoti ir tautos didvyrių portretus.
Pranešimas skaitytas konferencijoje „Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų“ (2016 09 08, Europos parke)
