G. Statinis. Baltoskandija’16 keliauja aplink Baltijos jūrą (IV)

Tęsinys, pradžia ČIA.

Esu iš kolegų žurnalistų ne kartą girdėjęs: „Turistaujate jūs už svetimus pinigus po tolimus kraštus ir garsiai viešinatės, jokios ten jūsų ne ekspedicijos“.

Enciklopedija pateikia tokį ekspedicijos apibrėžimą – lot. expeditio – išdėstymas, žygis: mokslinė, tiriamoji ar kitokia išvyka į kokią nors vietovę. Nuo savęs pridursiu  – niekas šiais laikais nieko neremia. Tai galbūt  buvo anksčiau, kuomet už straipsnius buvo mokami honorarai, dabar tai zuikio daina: „Pats keliauju, pats rašau, pats sau moku ir skaitau…“ Jeigu matote kažkokius rėmėjų logotipus, tai žinokite, tai galbūt barteriu gauti marškinėliai, gal kojinės ar pakabukai, tik ne pinigai, kurių keliautojui reikia kaip oro.

Prie keliautojo sąvokos dar grįšiu, tačiau norėčiau pratęsti trijų savaičių „Baltoscandia 2016” ekspedicijos apžvalgą. Kuomet kelionė jau praeityje ir namie į dienoraštį sugulė paskutinės mintys, prieš akis šmėsteli daug, tuo metu rodos, nesvarbių dalykų.

Mūsų gidas Arūnas pasakojo, kad skandinavai, ypač šiauriniai, šventai tiki trolių egzistavimu, tai kaip duoklė jiems ir suvenyrų pramonė, kuri sėkmingai panaudojama turizmo versle. Pasakojo, kad troliai yra piktieji – kalnų, gerieji – miškų ir pievų ir neutralieji – vandenų troliai. Kadangi teko važiuoti „Trolių keliu“, o nakvynė buvo „Trolių slėnyje“, vakare pasiūliau kelionės draugams atlikti simbolišką apeigą – paaukoti troliams po lašelį lietuviškos trauktinės: geriesiems, neutraliesiems ir blogiukams. Kažkas paprieštaravo, o kam pikčiurnas dar paikinti? Patikslinau, kad su paskutiniais reikia būti itin nuolankiems.

Kitą dieną nusileidus nuo kalnų, mūsų automobilio padangoje ėmė trūkti oro. Servise, nuėmę ratą meistrai net išsižiojo, o vienas net lenkiškai nusikeikė, taip mane suklaidindamas, dėl tautybės tapatumo. Tuomet paklausiau ar jūs lenkas? Ne sako, bet jūsų padangai buvo likusi valanda iki sprogimo… Vidinėje rato pusėje tiesiogine prasme žiojėjo plyšiai – kaip mes su ja galėjome važiuoti? Antrasis galinis ratas buvo taip pat „sudrožtas“ ir būtų neužilgo pasekęs pirmosios pavyzdžiu. Tuomet prisiminiau vakarykštę trolių pagerbimo apeigą, galbūt piktasis trolis, vakar pamalonintas, mums ir neiškrėtė šunybės…

Ekspedicija yra tikslinė, o kartu ir pažintinė kelionė, turinti labai konkrečias užduotis ir tikslus, kurios metu siekiama pačiais efektyviausiais būdais juos įgyvendinti. Ekspedicija turi mokslinį, kultūrinį ar istorinį pagrindą ir visuomet būna įamžinama, todėl turi išliekamąją vertę, tuo ji skiriasi nuo kitų kelionės rūšių. Viską filmuojame, fotografuojame, o aš, visą laiką lakstau su dienoraščiu. Einu į muziejų – užsidedu spaudą, sėdžiu konferencijoje – susikonspektuoju ir apibendrinu ją, lankant įdomų objektą, net nusipiešiu jį – tai jausmingesnis akimirkos fiksavimas negu fotografija. Visi užsienio universitetų konferencijų dalyviai, paprašyti, brūkšteli į knygelę palinkėjimus ir savo kontaktus. Dabar sėdžiu ir juos šifruoju. Vieni užrašę lietuviškai, antri savo gimtąja kalba, o treti angliškai.

„Linkiu apmąstyti aplankytas vietas, galvoti apie šią misiją ir sekti prof. K.Pakšto pėdsakais ne tik keliaujant, bet ir visuomeniniame gyvenime“; „Smagu, kad ir po daugelio metų prisimenamas Matas Šalčius ir jo kelionės, tai parodo, kad žymusis keliautojas paliko ryškius pėdsakus plačiajame pasaulyje. Dėkoju už unikalų projektą ir linkiu, kad „Misija Lietuva 100” taip pat paliktų pėdsakus keliaujant per pasaulį ateinančioms kartoms”; „Šiaurietiški linkėjimai iš Lofoteno!“; „Linkiu sutikti kuo daugiu lietuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį ir paskleisti apie Lietuvą žinią“; „Sėkmės, pašėlę lietuviai!“; „Linkiu Jums saugios kelionės aplink pasaulį. Tai geografo svajonė, tačiau yra beveik neįmanoma įvykdyti ją šiame intensyvios veiklos pasaulyje. Ji reikalauja drąsos ir šiek tiek beprotybės, kaip nurodyta pirmiau Nico“; „Mes nustebinti jūsų idėja ir drąsa…“; „Skleiskite Baltijos vardą visame pasaulyje tarp visų rasių ir tautų, tegul žmonės  prisimena stiprią Skandinavijos ir Baltijos šalių vienybę.“

Išties, Stokholme, stovint vienoje centrinėje aikštėje ir žvelgiant į paminklą trims Baltijos šalims, prisimenu, kuomet čia su pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ 1990 – aisiais čia grojau… Aikštė, tuomet, buvo pilna švedų su mūsų vėliavomis – jie palaikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės siekimą ir buvo kartu su mumis solidarūs. Sužinojęs tai, Stokholmo universiteto profesorius Tomas Lundenas man spaudžia ranką ir sako – ir aš čia tuomet buvau.

Estijoje, viename iš seniausių Europos – Tartu universitete, įkurtame XVII a. konferencijoje kalbama apie šio universiteto profesorių Edgarą Kantą ir jo Baltoskandijos idėją, kurią toliau išvystė prof. Kazys Pakštas. Estai taip pat turėjo savo idealistų ir keliautojų. Neseniai jie surengėekspediciją į Rusiją, Novosibirsko salas, kurioje perlaidojo savo garsų poliarinį tyrinėtoją Hermaną Valterį, mirusį 1901 m. Jis kartu su kitu, iš Estijos kilusiu, keliautoju Eduardu fon Toliu tyrinėjo Arktį ir ieškojo legendinės Sanikovo žemės.

Rygos universitete paskutinioji „Baltoscandia 2016” ekspedicijos konferencija. Latviai galbūt labiausiai supranta šią bendrą geopolitinės idėjos svarbą, tačiau jie atsargiai vertina šiandienos galimybes, netgi skeptiškai vertina XVII a. Kuršo turėtą koloniją Tobago Karibų jūroje ir Andrėjaus salą Afrikoje. Mes bandome jiems prieštarauti – juk tai įdomu, kodėl nenupūtus istorijos dulkių ir nenukeliavus ten paieškoti pėdsakų, juk kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

Kviečiu estus ir latvius, švęsiančius savo nepriklausomybės šimtmetį, prisijungti prie kelionės per pasaulį. Jie teiraujasi, iš kur gauti lėšų? Kaip įveikti geopolitinę Rusijos krizę ir pravažiuoti per šią šalį? Atsakau, kad nieko neįmanomo nėra, jeigu yra didelė vidinė motyvacija. Entuziazmas ir pasitikėjimas yra didelė jėga. Visuomet laimi tas, kas veikia ir nesėdi sudėjęs rankų, juk ir Biblijoje sakoma: „Belskite ir bus atidaryta“.

Keliautojas – tai žmogus, dalyvaujantis kelionėje – judantis tam tikru maršrutu, su tam tikra tikslu, rekreaciniais, sportiniais ar pažintiniais tikslais. Tai filosofinė sąvoka, apibūdinanti tam tikrą žmonių kategoriją, kurie keliauja daugiau negu įprasta. Keliautojams dažnai kelionės tikslas – pats judėjimas, keliavimas, o ne būtinai atvykimas į galutinį tašką. Kelionė – tai jūsų asmeninė istorija, į kurią jūs įdedate ne tik kūniškas, tačiau ir dvasines pastangas. Suderinti tikslinę ir pažintinę ekspedicijos dalis nėra paprasta dėl laiko stokos. Dienotvarkė visuomet įsprausta į laiko rėmus. Estijoje aplankome Paidės ir Viljandžio pilis. Tai labai įdomūs istoriniai paminklai, Livonijos pilys, kuriose daugelis lankėmės pirmą kartą. Tartu „AHHAA“ Mokslo centras – viena iš įdomesnių lankytinų vietų šioje ekspedicijoje, kur galima patirti laiko ir istorijos tėkmę.

Matas Šalčius štai kaip apibūdina keliautoją: „Keliautojais daugiau vadinami nuolatiniai klajūnai – bastuokliai, vykstą iš šalies į šalį, o turistai yra sėslieji žmonės su nuolatiniu užsiėmimu, tik kartas nuo karto atitrūkstą nuo savo darbo ir išvykstą pakeliauti po savo ar svetimą šalį. Keliautojai dažnai yra naujų vietų ir įvykių ieškotojai, ilgesni tautų ir kraštų tyrėjai – mokslininkai ar menininkai. O turistai – sveikatos pataisymo, aplinkos pakeitimo, trumpalaikio pasimokymo ir susipažinimo su įstaigomis, žymiomis vietomis, žmonėmis, malonumo, „prasivėdinimo“ ieškotojai. Būtinas turisto pažymys yra, kad jis už visus teikiamus jam patarnavimus, patogumus ir daiktus moka, tuo tarpu kai šiaip keliautojai ieško nemokamo vaišingumo, vietos žmonių pagalbos, arba net uždarbio iš jų. Keliautojas yra „ėmėjas“ iš krašto, dėl to dažnai nemėgstamas, o turistas yra „davėjas“ kraštui, dėl to visur mėgiamas ir pageidaujamas.“ (Matas Šalčius. Ką kiekvienas privalo žinoti apie turizmą. – K.: Lietuvos Turizmo sąjungos leidinys Nr. 3., 1935. – 32 p).

Šioje kelionėje visur prisimindavome mūsų tris pagrindinius tarpukario keliautojus: prof. Kazį Pakštą, dr. Antaną Pošką ir Matą Šalčių, jie buvo mūsų pasaulio pažinimo mokytojai, atvėrę lietuviams duris į pasaulį ir leidę kitaip į jį pažvelgti. Jų dėka pasaulis daugiau sužinojo apie Lietuvą ir lietuvių norą ieškoti savo kilmės šaknų. „Baltoscandia 2016“ ekspedicijos dalyviai po Rygos patraukė namo. Vilniuje užfiksavome 9950 km nuvažiuotą atstumą aplink Baltijos jūrą, aplankėme 8 šalis, surengėme 10 konferencijų, sutikome pusšimtį lietuvių, o ekspedicijoje, atskirais etapais, dalyvavo net 56 dalyviai. Ekspediciją rengė net keturios visuomeninės bendrijos: „Klajūnų“ klubas, Lietuvos geografų draugija, „Baltoskandijos akademija“ ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas. Dar kartą įsitikinau, kuomet sujungiamos bendros intelektinės pajėgos, o juos vienija viena idėja, pasiekiamas geras rezultatas.

Prabudęs namie naktį, nesuvokiu kur esu, tik iš kabančio ant sienos paveikslo prietemoje suprantu, kad jau parvykau namo… Matyt kūniškai esu grįžęs, tačiau mano siela dar keliauja pėsčiomis namo, todėl ir pasiklydau erdvėje ir laike…

Pirmasis „Misija Lietuva 100” žygio per pasaulį tarpsnis – „Baltoscandia 2016” baigtas. Lauksime kitų metų liepos 6 dienos, kuomet žygio dalyviai, vėl pasiilgę nuotykių, leisis į trijų metų kelionę aplink pasaulį.

Pabaiga