Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorijos studijų programos III kurso studentė Simona Laurinavičiūtė pasirinko būti mokytoja kaip ir jos mama, močiutė. Mergina, pirmiausia, planuoja baigti universitetą, o vėliau – jaunąją kartą mokyti istorijos. „Sunkiai galėčiau save įsivaizduoti kitur. Mano ateitis – mokytojo darbas“, – prisipažįsta būsima mokytoja.
Mergina įsitikinusi, kad vaikas, kuris auga pedagogų šeimoje, labiau supranta mokyklos duodamą naudą, ankščiau susipažįsta su mokyklos gyvenimu. „Pamenu, kai dar nėjau į pirmą klasę, kartu su mama eidavau į mokyklą. Būdama 5 metų aš jau žinojau, kas yra pamoka, kas yra namų darbai ir kam viso to reikia.
Tokių metų būdama aš jau supratau mokyklos svarbą žmogaus gyvenime“, – sako ji.
Įdomu tai, kad tėvai dukters niekada nevertė stoti į universitetą ar kitur. Tačiau visada skatindavo daryti tai, ko pati trokšta. „Kai pasirinkau pedagogines studijas, mano tėvai ir šeima palaikė mane ir sakė, jeigu tu to nori – pirmyn. Nors praėjo beveik trys metai nuo mano pasirinkimo, iš savo artimos aplinkos – šeimos, draugų – jaučiu didelį palaikymą“, – sako studentė.
Istorija merginą patraukė dar 8-oje klasėje, kai mokykloje pradėjo dirbti istorijos mokytoja Laima Baltutienė. „Mokytoja sugebėjo istoriją perteikti įdomiai ir šmaikščiai. Nors kaip pedagogė ji būdavo labai griežta, aš visada laukdavau jos pamokų. Mokytojos Laimos pamokos mane paskatino daugiau domėtis istorija. Kai ėmė nebeužtekti pamokose gaunamos informacijos, pradėjau skaityti kitas istorines knygas, žiūrėdavau istorinius filmus, kol galiausiai nusprendžiau studijuoti istoriją. Sprendimą priėmiau 10-oje klasėje, bet niekam to garsiai dar nesakiau, tačiau 11-oje klasėje jau buvau tvirtai apsisprendusi – savo ateitį siesiu su LEU“, – prisimena S. Laurinavičiūtė. – Tad po mokyklos baigimo rinktis studijas man nebuvo keblu, nes jau ankščiau buvau apsisprendusi. Bendrojo priėmimo prašyme 1-oje vietoje buvo LEU istorijos specialybė.“
Mokydamasi Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje S. Laurinavičiūtė buvo aktyvi moksleivė. Ji dalyvavo mokyklos savivaldos, ateitininkų, policijos rėmėjų veiklose. Taip pat buvo profesijos konsultantės patarėja. „Apie LEU sužinojau iš pusseserės, kuri studijavo čia biologiją. Šis universitetas yra vienintelis, kuris ruošia kvalifikuotus mokytojus. Kadangi mokytojo darbas mane visada žavėjo, kito pasirinkimo net ir nebuvo“, – prisimena studentė, kuri ne tik mokykloje buvo aktyvi, tačiau visuomeninę veiklą tęsia ir universitete, dalyvauja LEU Istorijos fakulteto (IF) studentų atstovybės veikloje.
Mergina prisipažįsta, kad studijos IF jai suteikė galimybę pažinti daug naujų, įdomių žmonių. „Kadangi esu Studentų atstovybės narė, universitetas man suteikia galimybę išbandyti save įvairiose srityse: akademinėje, renginių organizavimo, studentų laisvalaikio planavimo ir kt. Studijos LEU IF formuoja kritinį mąstymą, kuris šiandieninėje visuomenėje yra labai svarbus“, – atrastais dalykai universitete dalijasi S. Laurinavičiūtė.
Mergina ateityje planuoja dirbti mokytoja. Jos nuomone, mokytojas – šiandieninės visuomenės pagrindas. Iš asmeninės patirties ji žino, kad mokykloje žmogus nusprendžia dėl savo tolesnio likimo. „Man asmeniškai mokykla asocijuojasi su ta vieta, kurioje aš susiformavau kaip asmenybė. Mokytojai padėjo pasirinkti, kuriuo keliu eiti, o kuriuos palikt nuošaly. Mano nuomone, mokytojo rankose – visuomenės ateitis“, – sako ji.
Studentė įsitikinusi, geras mokytojas pirmiausia turi būti geras savo dalyko žinovas. „Mokytojas turi tikėti tuo, ką pasakoja, visada turi būti pasiruošęs atsakyti į netikėčiausią klausimą. Mokytojas – ne tik geras pedagogas, bet ir geras psichologas. Jis turi mokėti bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais, žinoti jų poreikius ir galimybes. Mokytojas turi tikėti savo mokiniais, visada juos skatinti siekti savo tikslų, aukščiausių rezultatų. Jis turi nuolat ieškoti naujų būdų, kaip perteikti savo dėstomą dalyką dar įdomiau. Ir svarbiausia savybė, kuria turi pasižymėti geras mokytojas, šypsena ir humoro jausmas“, – šypsosi būsima mokytoja, LEU IF trečiakursė S. Laurinavičiūtė.
na ir šaunu