Pirmadienį, birželio 13 dieną, Vilniuje prasidėjo jau trečia LGBT* šventė, žadanti šiemet būti itin triukšminga, gausi „normaliems“ žmonėms pavydėtinų renginių. Tas festivalis mums vėl primena, kad bent jau kartą per trejus metus atsiranda tokia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transvestitų problema (ženklas „*“, berods, turėtų reikšti „ir visokių kitokių“). Ši problema yra lyg žiaurus ir Lietuvoje vis dar nenykstantis žmogaus teisių pažeidimas.
Ta proga prieš keletą dienų, globojant liberalų sąraše išrinktai Daliai Kuodytei, Seime buvo surengta spaudos konferencija „Mes esame žmonės, ne propaganda“. Joje dalyvavo iškilūs LGBT lyderiai ir garbingiausias svetys – Švedijos karalystės ambasadorė Cecilija Rūfstriom-Rūn (Cecilia Ruthström-Ruin – atsiprašau ambasadorės, kad, nemokėdamas švediškai, jos pavardę lietuviškai užrašiau spėtinai – spaudoje, kaip ir ambasados tinklalapyje, neradau nė vieno! transkripcijos varianto). Iš nepakeičiamo Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonkos homofobai negalėjo tikėtis nė vieno gero žodžio, tik negailestingos kritikos: „Esame vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje galioja homoseksualumo propagandą draudžiantis įstatymas,.. siekiama cenzūruoti pozityvią su LGBT asmenimis susijusią informaciją.“
Keista, bet juk festivalio renginiai jau vyksta, o mūsų žiniasklaida tik ir gaudo asmenis bei įžymybes, skelbdama jų pozityvų apsisprendimą jungtis prie LGBT*. Be to, ir lyginantis su kitomis šalimis, ne viskas taip blogai, nes, pasak ambasadorės, nepaisant daug didesnės tolerancijos, nepaisant pernai vykusių 50 stambių renginių, net Švedijoje dar yra daug diskriminacijos, ir šalies vyriausybė pripažįsta, kad reikia labiau rūpintis padėtimi mažesnėse gyvenvietėse, „skirti dėmesį problemoms, su kuriomis susiduria LGBT* bendruomenė, ypač sveikatos srityje“…
Taip, ypač sveikatos. Bet reikia pripažinti, kad šioje srityje Lietuvos padėtis pakankamai gera. Gana aktyviuose specializuotuose LGBT portaluose (atrodo, jų gerokai padaugėjo) visada galima rasti informacijos sveikatos klausimais. Pavyzdžiui, kokie susirgimai pavojingiausi taip vadinamai bendruomenei. Grėsmingiausi ir nesantarvę tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių galinčios sukelti ligos (ir būdai nuo jų apsisaugoti) išvardijamos interneto puslapyje atsimink.lt. Tai „ŽIV ir AIDS, herpesas, genitalijų karpos, hepatitas B, sifilis, chlamidiozė, gonorėja, trichomonozė, kandidamikozė, niežai, kirkšninė utėlė“. Tuo tarpu homofobai dažniausiai serga kvėpavimo, kraujotakos ir virškinimo sistemų ligomis.
„Baltic Pride“ reklama Seime baigėsi renginių pristatymu. Jų iš tiesų gana daug (galima rasti Lietuvos gėjų lygos portale): konferencijos, filmai, koncertai ir, žinoma, LGBT* paradas „Už lygybę“ artimiausią šeštadienį. Ypač pabrėžiama, kad eisenoje dalyvaus buvusi Islandijos premjerė „su žmona“, Švedijos kultūros ir demokratijos ministrė, Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja. Neseniai toks paradas Kijeve sutraukė 700 žmonių, Simonko prognozuoja, kad Vilniuje dalyvaus 1000.
Tačiau iš dalyvavusių gayline.lt internetinėje apklausoje (balsuoti galima kartą per dieną) ketina žingsniuoti Gedimino prospektu tik apie 5 proc., visuose renginiuose lankysis apie 14 proc., o niekur nedalyvaus apie 60 proc. LGBT*. Per tuos trejus metus ne kažin kas pasikeitė. Kodėl nedalyvaus tokia didelė dalis? Paprasčiausias paaiškinimas būtų, kad šie žmonės jaučia ir žino, jog LGBT* nėra norma. Ne itin patikima statistika sako, kad net labai labai norint tokių žmonių tėra 1, daugiausia – 3 visuomenės procentai. Tie, kam lytinė orientacija iš tiesų yra asmeninė problema (arba laimė), nelaksto gatvėmis ir nerėkia apie tai visam pasauliui. Nes skausmas yra tylus, asmenine laime viešai džiaugtis kiek egoistiška. Ir. Jeigu staiga nutrūktų valstybės ir giminingų bei prijaučiančių užsienio organizacijų finansinė parama Lietuvos gėjų lygai ir panašiems sambūriams, problema neabejotinai sumenktų. Todėl demonstruojant pasauliui Lietuvos seksualinių mažumų jėgą ir gausą, renginiai ir eitynės Gedimino prospektu turėtų ne tik džiuginti minėtus 5 proc. LGBT, bet ir pavilioti nieko blogo neįtariančius homofobus. Kartu ta renginių kaskada gera proga pakiršinti tą homofobinių bičių avilį, kad būtų galima bent kas treji metai parodyti kovotojų egzistavimo už visas žmogaus teises ir lygybę prasmę.
Ir šioje kovoje labiausiai tolerantiškieji toli gražu nepasižymi pakantumu kitai nuomonei. Tragedija, 49 žmonių sušaudymas Orlande, anaiptol nereiškia visuomenės priešiškumo gėjams, lesbietėms ir kitiems. Toje šalyje, kur net nestabilios psichikos ir bjauriausių pažiūrų žmogus savo „nuomonę“ gali pareikšti laisvai įsigytu ginklu, kasmet nužudoma keliolika tūkstančių įvairios lyties, rasės, tautybės ir seksualinės orientacijos piliečių. Tačiau žiniasklaidoje pirmiausia buvo akcentuojama, kad šaudyta į gėjų klubo lankytojus. Todėl iškart pasitvirtino nepadorūs spėjimai, kad ši tragedija bus panaudota LGBT kankinystės propagandai (nors jau dabar skelbiama, kad žudikas ir pats galėjo būti homoseksualus).
Tačiau puolimas prieš „homofobus“ Lietuvoje prasidėjo vos paskelbus „Kreipimąsi dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių“ . Šiuo požiūriu standartiškai tipinė yra nuolatinio „Lietuvos ryto“ komentarų rašytojo Arkadijaus Vinokuro (kurio nė iš veido neįtartum tendencingumu ar artimesniais santykiais su LGBT) nuomonė. Komentuodamas Kreipimąsi jis teigia, jog taip parodoma, kad „vieša neapykanta homoseksualumui yra galima“, kad „tekstas pritrenkia visiška scholastika, elementarių istorijos, moksliniu žinių trūkumu“, kad tekstą pasirašiusių neapykanta lygintina su baisiausiais neapykantos pasireiškimais „pramoniniu „kitokių“ naikinimu dujų kamerose Europoje, 200 Lietuvos gražiausių miestelių grioviuose ir miškuose, žudymo laukuose Kambodžoje, Ruandoje, Armėnijoje, Ukrainoje ir Katynėje“. Ir tuo pat metu autorius nemato reikalo bent parodyti kryptį, kur tą Vilniaus forumo kreipimosi tekstą galima rasti (skaitykite čia), nes Kreipimąsi pasirašiusiems rūpi šiandien Lietuvai svarbi problema kaip tautos ir valstybės išlikimo dalis. Kaip vieno kertinių valstybės akmenų – tradicinės šeimos apsaugojimo dalis (pasitaisau: tradicinės ar netradicinės šeimos nėra, yra tiktai Šeima, ir kiekvienas puikiai žino, kas tai yra). O juk šalia daugelio tokių šviesuolių ponas Vinokuras būtų net neįžiūrimas…
Lygiai taip pat nesąžininga pirštu badyti į bjaurius antigėjiškus, antilesbietiškus (ir t.t.) komentarus internetinėje spaudoje. Ne jie atspindi absoliučios daugumos požiūrį į LGBT*. Be to, nepamirškim: Konstitucija leidžia eiti Gedimino prospektu visiems – bedieviams ir tikintiesiems, alkoholikams ir bastūnams, turčiams ir benamiams… Tiesą sakant, nežinau, ar taip pat ir nekrofilams bei zoofilams, nebent nepažeidžiant antrosios pusės teisių… Bet gėjams ir lesbietėms – tikrai. Tegul eina „žmonės, ne propaganda“ – tolerantiškai ir be patyčių – praeis.
***
Paskutinėmis žiniomis Vilniaus forumas žada kreiptis į Lietuvos politines partijas, prašydamas viešai pareikšti savo pozicijas šiuo lyčių lygybės ir nelygybės klausimu. Be abejo, tai savaip įkaitins ir nuskaidrins „Baltic Pride 2016“.
Mano patarimas vilniečiams: visiškai ignoruokite tą jų paradą ir organizuokite viską taip, kad jiems aplink nebūtų nei vieno žmogaus.
Tuomet galėsime drąsiai tai įvardinti kaip beždžionių cirką.
Tikram vatniku. Tai ko čia pats reklamuoji tą paradą? 🙂