Tęsinys. Pradžia ČIA , ČIA bei ČIA.
Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ ir pan.
Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui iš ES fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis. Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo mokomi lietuvių kalbos, o tik pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo“.
Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų. 2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad surusinus Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Tačiau Kovo 11 – osios Lietuvoje atrodo nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs „tarptautiškumą“, kam jis labiausiai naudingas“ ir ar nepražūtingas lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai Lietuvos valstybei.
TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau kadangi ES „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 mepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).
ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta stengsis plėtoti savo mokslą, ūkį, kultūrą. O taip bus, jei žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais, jei visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba. Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes kartu su tuo pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.
„Zimagoriškas“ atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas, tuomet minioms kvailinti ir sukuriami tokie rodikliai, kaip „tarptautiškumas“, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis. O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“.
Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė fondų finansinė parama, jei ir galėtų padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios ir tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES. Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų klausimų sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai į nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių šalimi. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.
Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardavinėti svetimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvių šeimoms, be abejonės sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 – osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams išdalino didelę dalį bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“. Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos. Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“ jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramonininkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – užuot sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius. Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus galėtų daugiausiai uždirbti. Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.
Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir vis mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.
Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais darbais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.
Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją. Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito. Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba.
Tad ir 1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai. Tačiau Lietuvos mokslo, studijų valdininkai dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais vykdytojais, griebėsi ir minėtojo “tarptautiškumo“, teigdami, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, ar, kad koks ten mokslas jei lietuviškai parašytas ir, įsivaizduodami, kad „vieningoje“ Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Lietuvai atsiveriant durims į ES, mokslo ir studijų valdininkai iš viso „moksliniais“ ėmė pripažinti daugiausia tik anglų kalba parašytus ir „tarptautiniuose leidiniuose“ išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų „tarptautinį“ lygmenį, jų atitikimą “tarptautiniams standartams“. Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas.
Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių “standartinius“ straipsnius paskelbtus spaudoje. Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams nustatyti, įvesti „tarptautškumo“ ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių „duomenų bazių“ leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime, žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą. Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia anglišakai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Pagrįstai rimti mokslininkai – kūrėjai tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams.
Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai „prestižinėse tarptautinėse leidyklose“. Gal ir būtų galima sutikti, jei kalba eitų apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama. Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono „uabo“ leidinių „duomenų bazėje“, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkia susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais jos gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4 iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – „siekti didesnio mokslingumo“, skelbiant mokslo darbus jos „duomenų bazėse“. Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramonininkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.
Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais“, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.
Betgi kas suteikė teisę tokioms, kad ir JAV minėtoms biznio firmoms kaip ISI, „Thomson Reuter“ ir daugeliui kitų vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas. Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo“ metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio“ studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus. Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.
Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų pasinaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai“ – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas „bazes“. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais „daugiau“ ar „mažiau“ akivaizdžiais skaičiais.
Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą, smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“. Be to, ten „tarptautiškumą“ garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir ES šalyje, siekiant geresnių „tarptautiškumo“ rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų“ bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“. Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose mokslą ir studijas vertinimo instrukcijose.
Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ – citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir patys save ar draugus cituoja. Kita vertus, pats citavimo dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo, originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant — ypač diktatūros šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų. Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.
„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse „duomenų bazėse“, „citavimo indeksus“ iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų išmislas. Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui. Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose, moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje – vokiečių kalbas.
Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių Tauta jau pati eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais valdininkais, nors tarsi apakintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tauta išnyks, išsiblaškydama po pasaulį ar įsiliedama į „vieningos Europos“ tautų šeimą – suanglėjusi ar sugermanėjusi, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei susitaikys su stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmeniu. Ir jos, kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.
Maža paguoda ėriukui, jeigu jis sužino, kad jį suės ne meška, bet liūtas ar sudraskys erelis.
Pabaiga
Straipsnis puikus, o Lietuvos vadžia yra Lietuvos IŠDAVIKAI, koloborantai, vagys, banditai ir dvasiniai iškrypeliai. Čia tokia išvada yra padaryta ne vien iš šito straipsnio, tačiau iš bendrų Lietuvos politikos tendencijų.
Ačiū Gerb.Algimantui už prasmingas ir gilumines įžvaųgas apie nūdienos Lietuvos mokslą.Vis dėlto kaip teisiškai dera Lietuvos mokslo ,,angliškumas” su konstituciniu valstybinės lietuvių kalbos statusu? Kodėl tyli VLKK su jos vadove Vaišniene?
Teisingas straipsnis,daugiau tokių. Nuoga tiesa. Įvyko baisi metamorfozė: tai, kas buvo rusinimas lietuviams buvo neigiamas dalykas,dabar anglėjimas tapo prioritetu kiekvienam lietuviui ir nieko tu čia nebepakeisi.Užtat anais laikais branginome tai,ką turime.Dabar?????