B. Rastenytė. Moteriškasis Nijolės Miliauskaitės kūrybos pasaulis

Anotacija. Šiame darbe nagrinėjama Nijolės Miliauskaitės kūryba – poezijos rinktinė „Sielos labirintas“. Tyrinėjimo aspektas – N. Miliauskaitės kūrybos moteriškumo raiška. Remtasi fenomenologiniu ir teksto analizės metodais, V. Kavolio, S. Daugirdaitės, V. Daujotytės teorinėmis prielaidomis apie moterų kūrybos specifiškumą. Daromos išvados: Nijolės Miliauskaitės poezijos pasaulio moteriškumą nulemia jos autentiškumas ir autobiografiškumas. Aktualizuojami pabrėžtinai moteriai reikšmingi patyrimai ir troškimai. Poezijoje naudojami archetipai labiau siejami su moteriškumu, moterimi: liepa, blindė, gėlės, mėnuo, ugnis, vanduo, žaltys, rupūžė, antis, namai ir kt.

Semantinės atramos: namai, kambarys,  vieta, labirintas,  mergytė, vaikas, moteris, praeitis, vaikystė, gamta, kultūra, siela, dvasinis tobulėjimas.

Kūryboje gausu moteriškų archetipų, darbų, daiktų,  būdingų moterims, aprašinėjimas, tačiau už  moteriškojo reikšmių „apvalkalo“ slypi bendražmogiškos vertės: sielos, dvasios pasaulis, tobulėjimas, ryšys su gamta ir kultūra.

MOTERŲ KŪRYBOS SPECIFIŠKUMO KLAUSIMU

Ar egzistuoja skirtumas tarp vyrų ir moterų kūrybos? Kaip atsispindi vyriškumo ir moteriškumo samprata kultūroje, kuo ypatinga moteriškoji lietuvių rašytojų kūryba – apie tai kalba V. Kavolis knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, V. Daujotytė knygoje „Parašyta moterų“, S. Daugirdaitė knygoje „Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai“ ir kiti.

Kavolis išskiria penkis pagrindinius modusus, galvojimo būdus, kuriais suvokiami vyrai ir moterys: folklorinį, teologinį, sociologinį, psichologinį, metafizinį. Skyriuje „Socialinė ir psichologinė analizė Lietuvoje“ V. Kavolis prieina išvadą, kad, sociologiniu požiūriu, vyrų ir moterų skirtumai yra laikino pobūdžio. Bet, psichologiniu požiūriu, iškeliama hipotezė – klausimas: „Kad ir kaip bekistų visuomeniniai santykiai, gal išlieka tam tikras psichologinis sluoksnis žmoguje, kuris skiria vyrų ir moterų patirties modelį?“ Taip pat minima, kad moteriškumas ir vyriškumas nėra skirtingos sistemos, o tik tos pačios sistemos variantai.

Kokius modelius būtų galima įžvelgti N. Miliauskaitės lyrikoje, kurie atsispindi jos kūryboje?

Anot V. Kavolio, pagal folklorinį modusą nagrinėjant liaudies dainą  matyti, kad brolužėlis gretinamas su putinėliu, dobilėliu, mergužėlė – su lelijėle. Tarp žmogaus, tiek tarp vyro, tiek tarp moters, ir gamtos jaučiama paralelė. Tai paneigia antropologijos teoriją, kad vyrai susiję su kultūra, o moterys – su gamta. (M. Gimbutienė knygoje „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ išskiria  moteriškuosius ir vyriškuosius augalus.) „Pradedant nuo moters deivės laikų, kai moteris buvo tapatinama su deive, ir vėlesniais laikais, krikščionybėje, matyti, kad vyriškų dievų apibūdinimas augalu yra neįmanomas, o moteriškų – įmanomas. Taigi gamtos sfera jau priskiriama moteriai“, – rašo V. Kavolis. Ar įmanoma šiais laikais tiesiog ne turėti vyrišką ar moterišką mąstymą, o priskirti dieviškumo apraiškų moteriai? Sakoma, kad vyrai kartais jaučiasi taip, lyg moterys „pagrobtų“ jų sferas, jeigu manysim, kad laikai, kai moteris negalėjo rašyti ir pasirašyti savo pavarde, dar išliko. Jeigu įdomu, ką mąsto vyrai, kodėl turi būti neįdomu, ką mąsto moteris?

Pagal dabar pateikiamas simbolines reikšmes, gėlės,  kai kurie kiti augalai priskiriami moteriškajai sferai, jie asocijuojasi su moteriškumu. N. Miliauskaitės poezijoje gėlių, apskritai augalų įvaizdžių labai gausu. Dažnai minima liepa (moteriškasis medis). Neteko skaityti vyriškos poezijos, kurioje taip vyrautų gėlių įvaizdžiai. Tai galbūt rodytų, kad šiais laikais glaudus ryšys su gamta, gėlių įvaizdžių, archetipų vartojimas yra labiau moteriškumo apraiška.

Kavolis, analizuodamas pasaką „Eglė žalčių karalienė“, iškelia moters tarpininkės tarp žemiškosios ir sakraliosios sferų idėją. Kalbėdamas apie metafiziką ir istoriją V. Kavolis mini G. Cieškaitės mąstyseną, kuri, jo nuomone, yra senesnė netgi ir už „Eglę žalčių karalienę“. Palyginamos G. Cieškaitė ir N. Miliauskaitė. Pirmoji apibūdinama kaip šamanė, antroji – kaip gailestingoji sesuo, saugojanti viską, kas jai sava, surandanti autentišką kalbos paprastumą, įtikinanti ir netikinčiuosius.

Krikščionybėje (baroko epochoje) Marija buvo suvokta kaip tarpininkė tarp žmogaus ir Dievo. V. Kavolis rašo, kad taip neretai suvokiama moteriškojo principo funkcija; moteris – tarpininkė tarp gamtos ir kultūros, ji augina vaikus, gimstančius natūraliomis būtybėmis, įveda juos į kultūros sferą, išmokydama juos kalbėti, sekdama jiems pasakas.

Taigi tiek archajiškajame laikotarpyje, tiek krikščionybėje  moteriai priskiriamas tarpininkės vaidmuo. Archajiniame laikotarpyje – tarp žemiškosios ir sakraliosios erdvių, krikščioniškajame – tarp gamtos ir kultūros. Manyčiau, kad N. Miliauskaitės kūryboje atsispindi abi šios „tarpininkės“. Ji iškyla ne vien kaip „gailestingoji sesuo“, tik saugojanti viską, – eilėraščiuose matyti magiški raganų ritualų, apeigų motyvai, anapusybė, chaotiškos chtoniškosios erdvės ir pan. Ji yra ir saugotoja, kultūros gynėja: jos kūryboje yra gelbėjimo motyvų (miesto išgelbėjimo), kartais eilėraštis iškeliamas kaip iššūkis, opozicija gerovei, džiaugsmui, lyrinis „aš“ ant savo pečių neša varguomenės bėdas, prisiima negandas sau –  ryškus krikščioniškasis motyvas: nenusigręžimas, bet priėmimas, tačiau jaučiama žemiškoji – motiniškumo stygiaus –  tuštuma. (Vaikas yra laukiamybė, bet ne esamybė.)

Kavolio knygoje minima, kad XVII a. moters įvaizdis suskaidomas į dangišką idealybę ir raganišką neklusnumą. Mano nuomone, galima šiuos du polius įžvelgti ir N. Miliauskaitės kūryboje: krikščioniškąjį ir magiškąjį-raganiškąjį. Pastarasis yra pasakiškas, archetipinis.

Kalbėdamas apie apšvietos amžių V. Kavolis sako, kad moterys – pastovesnio charakterio, nes jos labiau įsišaknijusios tradicinėje liaudies kultūroje. Moterys vaizduojamos sekančios pasakas audimo metu, net kaltinamos tuo, kad užmiršta savo darbą, paskendusios vaizduotėje. O pasakos priklausančios tradicinės kultūros sferai.

Skyrelyje  „Socialinė ir psichologinė analizė pokario Lietuvoje“ sakoma, kad vyrus apibūdina jų problemiškumas jiems patiems, moteris – jų reikalingumas vyrams. J. Degutytės poezijoje vyras suvokiamas kaip linijinio laiko atstovas, moteris –  kaip cikliško. Manyčiau, N. Miliauskaitės lyrikoje vyras dažnai atitinka pasakos modelį, kartais turi istoriškumo atspalvį, tačiau jis labai dažnai yra išgelbėtojas – princas, atsvara ieškojimuose.

Moteriai priskiriamas ne analitiškumas, o patirtis (V. Kavolis lygina, kaip vaizduoja vaikystės miestą T. Venclova ir J. Vaičiūnaitė). Patirtis, ypač vaikystės, labai ryški ir N. Miliauskaitės lyrikoje.

Skyrelyje „Metafizika ir istorija“ sakoma, kad amerikiečių antropologė Šeri Ortner (Sherry Ortner) yra tvirtinusi, jog moterys visose visuomenėse tapatinamos su gamta, vyrai – su kultūra. Tačiau, V. Kavolio nuomone, to tikrai nebūtų galima teigti. Dažnai  moteris yra tarpininkė.

Galima skirti tik vyriškąją ir moteriškąją vaizduotes. Mokslininkų nuomone, egzistuoja du skirtingi mąstymo tipai – moteriškas ir vyriškas. Vyrai siekia pirmauti, jie konkuruoja tarpusavyje, tačiau jiems priskiriamas ir vyriškas solidarumas, jie siejami su karjera. Moterys irgi konkuruoja tarpusavyje, jos susirūpinusios turėti globėjų, kad jas gintų, kadangi yra silpnesnės, tačiau ar tikrai tas mąstymas toks skirtingas? Ar tikrai moteriai nerūpi karjera? Dauguma šiuolaikinių moterų nustemba, kai yra įvardijamos kaip moterys, o ne kaip tiesiog žmonės – jos turi darbus, jos gali save išlaikyti. Taigi apie vyriško ir moteriško mąstymo skirtumus. Kiek jis ryškus kūryboje?

Žvelgdamas istorijos aspektu, V. Kavolis sako, kad N. Miliauskaitė yra tarytum saugotoja. Saugojimo, fiksavimo, kaupimo, stebėjimo, įžvelgimo motyvai tikrai labai ryškūs jos kūryboje. N. Miliauskaitė dažnai mini veidrodžius, fotografijas, atspindžius. Veidrodėlis, rastas kapininėse, – tai tarytum praeities ir dabarties sąsaja, praeities laikymas dabartyje, jos atspindėjimas, savotiška jų abiejų  sintezė. (Plg. A. Tarkovskio retrospektyvaus, į vaikystę ir praeitį nukeliančio filmo pavadinimą – „Veidrodis“.) Tai, kad poetei buvo svarbu istorijos saugojimas ir atgaminimas, liudija jos pačios žodžiai: „Traukia, kas tikra, neišgalvota, pergyventa, iškentėta – širdim ir kailiu. Todėl ir skaitome „Raštų“ paskutiniuosius tomus: laiškus, dienoraščius (F. Dostojevskio, R. M. Rilkės, F. Kafkos, M. Prusto), kuičiamės po mokslines biografijas, ieškome prototipų, įsižiūrime į senoviškas fotografijas, lyginame išlikusius veidus“ (cit. iš: Daugirdaitė 2000, p. 69).

Solveigos Daugirdaitės knygoje “Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai” nagrinėjami moterų tekstai, jiems perskaityti pasirinkta feministinė literatūros kritika, bandoma išryškinti moterų kūrybos savitumą.  Skyriuje „Moteriškumas: nuo Kas jis? iki Kokie jie?“ kalbama apie graikų deivių archetipus, kurie siūlo nepalyginti platesnes pasirinkimo galimybes nei krikščionybė. Jie yra paplitę tiek psichologijoje, tiek literatūros analizėje, kaip ir pasakų herojų archetipai, tačiau, priešingai nei graikų deivės, Pelenė, Raudonkepuraitė, Miegančioji gražuolė ir kt. yra laikomos veikiau patriarchijos sukurto idealaus moteriškumo reprezentantėmis. Užguitos, nuolankios, pasyvios, gražios, aukos, laukiančios išgelbstinčių princų, jos reprezentuoja idealus, lūkesčius, ko iš moterų tikisi visuomenė: veikliosios paprastai būna blogos raganos, pamotės, kurios nubaudžiamos ir sunaikinamos (Daugirdaitė 2000, p. 20).

Miliauskaitės lyrinę heroję (pirmojo rinkinio) galima prilyginti šių pasakų archetipams. Ji – tarytum Miegančioji gražuolė, laukianti išgelbėtojo – princo. Vyras suvokiamas kaip atsvara, išgelbėtojas.

S. Daugirdaitės knygoje svarstoma, kaip buvo ir yra traktuojama moteriškumo sąvoka. Dažnai moteriškumas traktuojamas neigiamai. Ryškiai skiriamas vyriškas rašymas nuo moteriško. Getė (Goethe) teigęs, kad svarbiausia, jog vyrai nerašytų kaip moterys. O jo pašnekovas gydytojas Rehbeinas (Rehbein) samprotavęs, kad moteris rašo dėl to, jog laiku neišteka. XIX a. prancūzų rašytojui Alfonsui Dodė (Alphonse Daudet) amžinasis moteriškumas buvo prastos vaidybos sinonimas: „kaip visuos mažuos provincijos teatruos, taip ir čia – amžinas moteriškumas: viskas pretenzinga, perdėta, nenatūralu“.

„Tradiciškai Vakarų kultūroje moteriškumas turi gausią neigiamą konotaciją – paklusnumo, silpnumo, priklausomybės; dažnai jis siejamas su vaikiškumu kaip suaugusiojo galimybių priešprieša; jis net gali būti susijęs su kvailumu ir perdėtu lengvabūdiškumu. Dailėje su „moteriškumu“ siejamas dekoratyvumas, manieringumas, miniatiūriškumas, sentimentalumas, mėgėjiškumas“ (Daugirdaitė 2000, p. 16–17). Moterims priskiriamas jausmingumas.

Daugirdaitė remiasi prielaida, kad vis dėlto egzistuoja tam tikras psichinių, socialinių savybių rinkinys, kurį, kad ir labai atsargiai, sąlygiškai, galėtume vadinti „moteriškumu“, tačiau nesistengiama rasti universalaus apibrėžimo, kas yra „moteriškumas“, koks jis. Kiekviena aptariama autorė jį supranta vis kitaip, pateikdama savąjį moteriškumo, moteriškojo subjektyvumo variantą. Moteriškumas apima moters galimybes ir būdus kurti ir veikti pasaulyje kaip moteriai (Daugirdaitė 2000, p. 17).

„Carlas Gustavas Jungas Erosą nusako kaip „psichinį ryšį“, o Logosą – kaip „objektinį ar faktinį domėjimąsi“. Erosas laikomas moteriškąja funkcija, Logosas – vyriškąja. Jungo ir jo pasekėjų psichoanalizėje įtvirtintas archetipo konceptas plačiai paplito kaip kultūros terminas. Jungo išskiriamos archetipinės psichikos struktūros anima ir animus suponavo moteriškojo ir vyriškojo prado egalitariškumą. Tačiau feministinės Jungo pasekėjos teigia, kad, nors Jungas ir stengėsi įtvirtinti moteriškumo vertę, dichotomiškas jo požiūris iš tiesų ir toliau pasitarnauja tradiciniams lyties stereotipams ir kultūrinei vyriškumo bei moteriškumo hierarchizacijai, nutolinančiai moterį nuo „sielos“ rūpesčių.  Jungo pasekėjos feministės sutiko, kad egzistuoja vyriškumo ir moteriškumo archetipai, tačiau teigė, jog jų esama daugybė variantų. Graikų mitų deivės išpopuliarėjo kaip moteriškieji archetipai, kuriais feministės psichoterapeutės naudojasi gydydamos gilią moterų neapykantą sau, savęs atmetimą, susiformuojantį patriarchalinėje kultūroje gyvenančių moterų sąmonėje, kai moterys jaučiasi verčiamos identifikuotis su tuo, kas laikoma moteriška, kai tuo pat metu „geresnės“ žmogaus savybės siejamos su vyriškumu. Graikų deivės leidžia identifikuotis ne tik su dukra, motina ir žmona, bet ir su vieniša medžiotoja, dvasine vadove, tikslo siekiančia tyrinėtoja, amatininke, menininke, kare ir karvede, užsisvajojusia mergele ir t.t.“ (Daugirdaitė 2000, p. 20). Nebūtinai privalome turėti omenyje graikų mitologijos deives bei archetipus, – apskritai mitologijos.

Daugirdaitė teigia, kad moteriškumo sąvoka dažnai iškyla lietuvių svarstymuose apie literatūrą. Neretai moteriškumas siejamas su jausmingumu ir pasyviu susitaikymu. V. Daujotytė moteriškumą įvardijanti kaip grožį. Julija Kristeva (Julia Kristeva) teigianti, kad „grynojo proto“ era baigėsi, į kategoriškąjį klausimą „arba gamta, arba kultūra“ atsakoma: ir gamta, ir kultūra.

Virginijos Vulf (Virginia Woolf) nuomone, „kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška“, geras rašytojas turįs būti androginiškos sielos (toks buvo Šekspyras (Shakespeare), kuri yra harmoninga, kūrybinga, „įkaitusi iki baltumo ir vientisa“ (Daugirdaitė 2000, p. 40–41).

Daugirdaitė rašo: „Literatūrologė Elaine Showalter išskiria du feministinės kritikos tipus. Pirmoji domisi moterimi kaip vyrų sukurtos literatūros vartotoja. Showalter vadina ją feministine kritika. Antrąjį kritikos tipą, kuris domisi moterimi rašytoja, ji pavadina ginokritika. Ginokritika, Showalter apibūdinimu, nusikala moterišką moterų tekstų analizės būdą, kuria modelius, pagrįstus moters patirties studijomis. Ginokritika prasideda, kai „išsilaisviname iš linijinio vyriškosios literatūros absoliuto, liaujamės mėginę įsprausti moteris tarp vyriškosios tradicijos eilučių ir vietoj to susitelkiame ties naujai matomu moteriškosios kultūros pasauliu“ (Daugirdaitė 2000, p. 43).

Daugirdaitės nuomone, svarbu tai, kad moteriškumas išsiskleistų, nebūtų imituojamas vyriškumas (kaip XIX amžiuje).

Skyrelyje apie tarybinę rašytoją autorė cituoja Lietuvos TSR rašytojų VIII suvažiavime Alfonso Maldonio pasakytus žodžius apie moterų poeziją: „Poečių kūryba bendromis tendencijomis niekuo neišsiskiria iš dabartinės lyrikos konteksto, tačiau yra ir  savaip žavi, ir savaip ribota. Jų sukurtas pasaulis nuoširdesnis, natūraliai išreiškia moterišką švelnumą, jausmingą reagavimą į gyvenimo disonansus, moterišką būtį, namų pasaulį“ (Daugirdaitė 2000, p. 74). Su šiais žodžiais būtų galima  ginčytis, galima jiems ir pritarti. Tyrinėdami konkrečiai N. Miliauskaitės kūrybą pastebime moteriškąją būtį, vyraujantį, nors komplikuotą namų pasaulį, tiksliau tariant, namų vaizdinio, archetipo figūravimą. Mąstymas archetipais suteikia poezijai papildomo gilumo ir reikšmių, kurios formavosi tūkstančius metų. Taigi šia prasme (turint omeny N. Miliauskaitę)  dėl ribotumo tikrai negalima būtų sutikti. S. Daugirdaitė pastebi: „Maldonis poečių kūrybai priskyrė tuos bruožus, kuriuos patriarchalinė visuomenė priskiria „tikrai“ moteriai: žavi, bet ribota, „natūraliai“ švelnesnė nei vyras, jausminga, gyvenanti namų rūpesčiais“ (Daugirdaitė 2000, p. 76 ). Žodis „moteriška“ turi neigiamą konotaciją. V. Kukulas yra pasakęs: „Esame įpratę iš moterų poezijos laukti vangaus aprašinėjimo, dūsavimo dėl nukritusių lapų ir išskrendančių paukščių“ (Daugirdaitė 2000, p. 73–74).

„Gera literatūra, net ir parašyta moterų, pabrėžtinai nevadinta „moteriška“ poezija”, – rašo S. Daugirdaitė.

Pati N. Miliauskaitė apie moterų kūrybą pasisakė taip (įvardydama ją kaip nevyrišką): „Ir dar – norėtųsi, kad būtų įteisinta (nežinau net kaip pavadinti) „nevyriškoji“ poezija. Ji nutylima, neįvertinama, lyg brūkštelėta referatų paraštėse (tie amžini – neteisingi! – „panelė baltom pirštinaitėm“). Prozoje klasikinis tokios literatūros pavyzdys galėtų būti Š. Brontės (Sharlotte Bronte) „Džeinė Eir“ (pas mus – Šatrijos Raganos „Viktutė“). „Džeinė Eir“ visai ne šedevras, bet tokios krypties literatūra būtina mūsų psichikai“ (Daugirdaitė 2000, p. 70).

Moterų kūrybą N. Miliauskaitė įvardijo kaip nevyrišką, bijodama pasakyti „moteriška“, nes moteriškumas turėjo prasto skonio atspalvį,  komentuoja S. Daugirdaitė.

„Nusižeminimas“ yra jos (N. Miliauskaitės) literatūrinio įvaizdžio dalis” (Daugirdaitė 2000, p. 77).

Iš tikrųjų N. Miliauskaitės lyrikoje pastebime tam tikro apsiribojimo, tam tikro asketizmo, atsisakymo.

„Moteris moterų prozoje, moteris moterų poezijoje, moterų paveikslai, – maždaug tokios temos pradėjo rodytis mūsų literatūroje prieš gerą dešimtmetį. Bet jos nesusiklostė į moteriškų kultūros reikšmių tyrinėjimą, liko epizodiškos, – teigė 1992 metais V. Daujotytė“ (Daugirdaitė 2000, p.78).

„Lietuvoje 80 proc. moterų dirbo už namų ribų, namų ruošos bei stovėjimo eilėse našta gulė daugiausia ant moterų pečių, mažai turėta buitinės technikos ir savos erdvės mažuose butuose“ (Daugirdaitė 2000, p.81).  To meto sunki kasdienybė atsispindi ir N. Miliauskaitės lyrikoje: stovėjimas eilėse, darbo moterų vaizdiniai ir pan.

„Moteris – prarastų tautinių vertybių įkūnytoja, moralumo įsikūnijimas, auka ir aktorė istorijos scenoje, kenčianti ir stipri, raudanti ir rodanti išeitį; chaoso ir sudėtingumų laikais į „moteriškumo principą“ atsigręžia kaip į išsigelbėjimą iš tautos nelaimių“ (Daugirdaitė 2000, p. 91).

Anot S. Daugirdaitės, egzistuoja nuomonė, kad moterų kūryboje palaikoma tradicija (B. Baltrušaitytė, I. Simonaitytė),  tos nuomonės laikosi ir kai kurie vyrai – pavyzdžiui, Romualdas Granauskas (Daugirdaitė 2000, p. 94).  Tradicijų išlaikymą, permąstymą galėtume priskirti ir N. Miliauskaitės kūrybai.

Daugirdaitė persako Elenos Bukelienės mintis, kad su moteriškumu nesuderinamas ir intelektualus (mokslininkės), ir sunkus fizinis (juodadarbės) darbas (Daugirdaitė 2000, p. 98). B. Baltrušaitytės novelėse nuskamba mintis, kad „laimingiausia moteris tada, kai turi namus, vyrą ir vaiką“ (Daugirdaitė 2000, p. 99). Tos mintys tiktų pritaikyti ir N. Miliauskaitės kūrybai: vaizduojamos darbo nualintos moterys, nuolat ieškoma namų, minimas vaikas arba jo pasigendama.

Moteris, save suvokianti kaip rašančiąją (V. Jasukaitytė, B. Baltrušaitytė) (Daugirdaitė 2000, p. 110). Šis suvokimas ryškus N. Miliauskaitės poezijoje (pavyzdžiui, jos pabrėžtina pagarba hieroglifui), tačiau gyvenime netikėtai ji pareiškia: „Jaučiu, kad privalau rašyti. Ir kartu bijau: o jeigu klystu? Argi neužtektų tiesiog gyventi? Juk galėčiau būti paprasčiausiai savo vyro žmona. Padėjėja, sekretorė. Neturiu kokių nors didelių ambicijų. Kodėl turėčiau tai daryti? Ar tai mano kelias?“ (Tai, kas… p. 23).

Apie D. Urnevičiūtės „Leoną“ Liudvikas Gadeikis yra pasakęs taip: „(…) nesinori aiškintis, ar yra moteriška literatūra, – ji prieš mūsų akis. Drįstu manyti, kad vyras, koks subtilus ir įžvalgus būtų, nepajėgs praskleisti tokių moters sielos paslapčių. Beveik esu įsitikinęs, kad vyras apskritai nepajėgus suprasti moterį“  (Daugirdaitė 2000, p. 117).

Analizuodama V. Juknaitės kūrybą, S. Daugirdaitė pastebi, kad moteris yra artima gamtai, aplinkai, tiek biologiniam, tiek ekologiniam matriarchijos principui.

Daujotytė savo knygoje „Parašyta moterų“ taip pat atkreipia dėmesį į V. Vulf mintį: kad įvyktų kūrybos aktas, sieloje turi bendradarbiauti ir vyras, ir moteris. V. Daujotytė rašo, kad turi egzistuoti moteriškos kūrybos specifika, ir prieina išvadą, kad ta specifika tikriausiai dar tebesiformuoja, nes dar nepasiektas tas kūrybai būtinas laipsnis, kai moterim užtenka atvirai, ramiai būti, to nei pabrėžiant, nei akcentuojant (Daujotytė 2001, p. 7). (Man atrodytų, kad būtent  N. Miliauskaitės kūryboje matyti ramus, atviras moteriškas buvimas.)

Lenkų prozininkė Olga Tokarčuk (Olga Tokarczuk) mananti, kad „gera literatūra neturi lyties. Žmogaus prigimtis sujungia savyje abu pradus: ir vyriškąjį, ir moteriškąjį“. Tačiau moteris gali matyti pasaulį tik kaip moteris. V. Daujotytė apibendrina šią mintį ir konstatuoja, kad „gera literatūra neturi lyties, vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad moters ar vyro kūrinyje vyriškasis ir moteriškasis pradas derinami ir jungiami kitaip. Gera literatūra yra gera ir vienodai, ir skirtingai“ (Daujotytė 2001, p. 10).

Daujotytė cituoja A. Nykos-Niliūno dienoraštyje įrašytus žodžius: „Moterų poezija. Aš vis labiau linkęs galvoti, kad tokia kategorija yra mūsų kartais tiesiog liguisto polinkio metodologiškai skirstyti, klasifikuoti, uniformuoti. Bet esama šiokio tokio pagrindo sakyti, kad vis dėlto yra moterų poezija. Ji skiriasi nuo vyriškosios savo neapsirinkamai kitokia dikcija, vidiniu (dvasios) ritmu, specifine atmosfera, betarpiškumu, esimu arčiau būties, antiformalizmu“ (Daujotytė 2001, p. 12). V. Daujotytė pastebi, kad moteriška poezija gretinama su vyriška, o juk moterišką ir vyrišką kūrybą būtų galima sugretinti su miške augančiais medžiais: vieni jų vyriški (ąžuolai, beržai, uosiai, šermukšniai), kiti moteriški (eglė, liepa, drebulė, ieva). (Liepos įvaizdis labai ryškus ir N. Miliauskaitės poezijoje.)

Daujotytė kalba apie tai, kad skiriasi ir poetinė moterų kalba: „Kitoks arba kitas yra ir moterų rašymas – vienais atvejais jis skiriasi iš esmės, kitais – ornamentika, konfigūracijomis, kurias labiausiai realizuoja metafora, sintaksė ir intonacija“ (Daujotytė 2001).

Taip pat pastebima, kad „svarstant moterų literatūros istorijos galimybę, jau pirminėse minties prieigose turi būti specialių siekimų atskleisti moterų kūrybos savitumą, kitoniškumą“. „Literatūra, sukurta moterų, atskleidžia tą patį žmogaus kosmosą, bet atskleidžia kitaip, kitaip suklosto prasmes ir reikšmes, atkreipia dėmesį į tai, kas vyrų apeinama, nepastebima, neakcentuojama. Vienos lyties žmogus (be nedidelių išimčių) nėra visas, jis reikalauja kito, kitos.“  Toliau kalbama apie tai, kad žmogui būdingas bendrumas, bet nepaneigiamai yra ir skirtumai, kurie išreiškiami sąmoningajame lygmenyje ir pasireiškia pasąmonės lygmeny. Literatūra sugretinama su žvilgsniu veidrodyje. Moterų literatūra – „moteris savo pačios veidrodyje žiūrinti ir į save ir save pačią matanti“. Pavyzdžiui, čia galima būtų pacituoti Silviją Pliaf (Sylvia Plath): „I am silver and exact. I have no preconceptions. / Whatever I see I swallow immediately / Just as it is, unmisted by love or dislike.“ A woman gazes intro this glass (…) „In me she has drowned a young girl, and in me and old woman / Rises toward her day after day, like a terrible fish“ (Aš esu sidabrinė ir tiksli. Aš neturiu išankstinių nuomonių. / Ką aš tik pamatau, tą praryju bematant / Taip, kaip jis yra neaprasojęs iš meilės ar neapykantos.“ Moteris žiūri į save veidrodyje (…). „Manyje ji nuskandino jauną mergaitę, ir manyje seną moterį / Veržiasi link jos diena po dienos, kaip baisi žuvis“) (Mullan 2010) Čia matome, kaip lyrinė veikėja susitapatina su veidrodžiu. Aš esu veidrodis. Žiūrėdama į save veidrodyje, ji mato ir jauną mergaitę, ir seną moterį. Veidrodis yra skaidrus ir tikslus. Veidrodis yra galimybė pamatyti save, jis atspindi sielos būseną. Nes kitu atveju veidrodžiai yra žmonių akys, žmonių, kurie niekada nebus tokie besąlygiškai tikslūs kaip veidrodis. Žmogus turi prašnekti, jei nori būti pažinus, be to, jis gali meluoti, be abejo, yra ir meluojančio veidrodžio vaizdinys – kreivas veidrodis. Jauna mergaitė ir sena moteris pavirsta žuvimi taip atskleisdama pirminį veidrodį – vandenį, kuris atspindi ir pirminį veidrodžio archetipą. Vanduo gali panaikinti atspindimą pavidalą, tačiau jis turi gylį. Moteris žiūrėdama į save veidrodyje ir yra veidrodis, su juo susitapatina, ir atspindi, ir yra atspindima, ir į jį panyra, virsta žuvimi, taip nustumdama sąmonę ir panirdama į pasąmonę. Veidrodis kaip ir sąmonė yra priverstas viską matyti, suvokti, jis negali nusukti akių, „nepagauti“. Veidrodis yra ir sąmonė, ir pasąmonė, vadinamasis, pagal rusų semiotiko J. Levino klasifikaciją, „užveidrodis“. Kaip vanduo turi atspindinti paviršių ir turi gelmę su visa savo hierarchija, sudėliojančia viską į  savo vietas.

Literatūros skyrimas į moterų ir vyrų yra galimas dėl požiūrio, problematikos, tyrinėjimo rakurso pasirinkimo, konstatuoja V. Daujotytė.

NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS KŪRYBA KRITIKŲ AKIMIS 

(…) mano senoji rasė
baigia išnykt,
ir tu negalėsi suprast
mano kalbos. 

Šios eilutės iš Nijolės Miliauskaitės eilėraščio „Svetimšalis“ gali asocijuotis ir su poetine kalba. Poetas yra savotiškas svetimšalis.  Kad ir kaip nagrinėtum eilėraštį, jame visada lieka paslaptis. Eilėraštį  kiekvienas gali perskaityti kitaip, surasti jame kažką  nauja, ko kiti nesugebėjo įžvelgti, visi kartu gali pastebėti pirmiausia į akis krintančius bruožus, vis truputį kitaip juos interpretuoti. Tačiau poezijoje  taip ir lieka  tai, ko neįmanoma „paliesti rankomis“, apčiuopti  ir išsakyti žodžiais. Tačiau šią citatą galima suvokti ir visiškai tiesiogiai, kad paprasčiausiai lietuvių kalba gali išnykti, ir sielos, suprantančios poeziją, gali išnykti.

Įdomi N. Miliauskaitės poezijos kritika. Ne itin gausi, tačiau pagarbi. Paulina Žemgulytė, „Literatūroje ir mene” labai trumpai aptarusi poetės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“, rašo P. S.: „Šios mano pastabos yra fonas Arno Ališausko žodžiams, kurie rado raktą ir įėjo į Kambarį. Manieji – į vidų nėjo, pavaikščiojo aplinkui, pažiūrėjo pro langą, pravėrė duris – ten labai švaru. Nepripėduokim” (Žemgulytė 1966).  Net kritika kartais sunku būtų pavadinti N. Miliauskaitės poezijos rinkinių recenzijas. Jos panašesnės į trumputes studijas, bandymus suprasti sudėtingą vidinį poetės pasaulį.

Dažnoje recenzijoje neapsieinama nepaminėjus N. Miliauskaitės poezijos moteriškumo. Taip pat dažnai recenzija kaip visuma skiriama apskritai poetės kūrybai aptarti būtent moteriškumo raiškai specialaus dėmesio neskiriant. Šiam tyrinėjimo aspektui šiek tiek daugiau dėmesio skiria A. Peluritytė. Ji  rašo: „Brandūs moteriški balsai lietuvių literatūroje – vis dar egzotiška retenybė. Senesnėse ir naujausiose literatūros istorijose tai aiškiai matyti: plačioje vyriškosios kūrybos panoramoje moteriškoji kūryba lyg pabiri fragmentai, su bendra istorine kultūros problematika atsitiktinai susiję ar net nesusiję. Svarbiausių išsakomų vertybių kontekste lietuvių literatūroje, kaip ir kultūroje, sėkmingai vyrauja vyriškosios pasaulėžiūros ir saviraiškos pozicija, moteriškąją, ne visada sąmoningai, nustumdama į periferiją. Naujoji Nijolės Miliauskaitės lyrikos knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (…) yra įdomus iššūkis tokiai pozicijai. Tradiciškai ir teoriškai neapgintų prasmių ir lyrikos formų teritorijoje ši autorė sukuria visiškai savitą bendražmogišką verčių sistemą“ (Peluritytė 1996).

Atkreipusi dėmesį į N. Miliauskaitės kūryboje ryškų atminties ir  sapno, būdravimo ir kitų panašių tarpinių būsenų fenomeną, kritikė konstatuoja, kad  „sapno įvaizdis N. Miliauskaitės kūryboje yra ontologinio lygmens, tam tikra vaizdinė-filosofinė kategorema“ (Peluritytė 1996). Iš moteriškosios patirties patenkama į filosofines aukštumas. Šis klausimas plačiau nenagrinėjamas, tačiau labai vertingas  toks pastebėjimas: „Nostalgiška tyla, nors tai ir labai neįprastai skamba, yra N. Miliauskaitės lyrikos potekstė, arba – estetinė forma, kurią įgyvendina tobulas eilėraštis (…). Žodžio tyla. Kai kalba vien mintys. Beveik neįmanomas eilėraštis, lyginant su stipria žodžio pozicija vyriškojoje lietuvių lyrikos tradicijoje“ (Peluritytė 1996).

Šiuo klausimu, atsakydama į  tos pačios kritikės klausimus, yra pasisakiusi pati poetė: „Norėtųsi dar grįžti prie nutylėjimo, t. y. praleidimo to, kas ir taip žinoma arba suprantama (vienoj ar kitoj eilėraštuko situacijoj), arba nujaučiama, kas ten galėtų būti, ar net įspėjama kaip mįslė – grįžtant ir skaitant dar kartą, panyrant į poezijos tėkmę. O už tylą svarbesnė man atrodo ramybė“ (Tai, kas… 2000, p. 25–26).

Apie moteriškumą užsimena ir V. Daujotytė, šiaip jau daugiausia dėmesio sutelkusi į paskutiniojo poetės rinkinio „Širdies labirintas“ problematiką ir estetiką, susijusią su Rytų kultūros išgyvenimu. Ji rašo: „Svarbus šilko įvaizdis. (…) Taktilinės jausenos viršūnė. Šilkas „skaitomas“ pirštais, uosle, visu kūnu. (…) Kas dar galėtų atitikti šį myluojantį kalbėjimą – „švelnų, minkštą, vilnijantį…“. Šilkas, šilkas jungiantis Rytų šalį, lytėjimo atpažįstantį džiaugsmą, eilėraščio toną, garsinių sąskambių dominantę, slepiamą ir kartu raiškų moteriškumą (…)“ (Daujotytė 2000). Ir apie rankas: „Moteriškumo raiška N. Miliauskaitės naujojoje lyrikoje gal ir nėra įgavusi kitų spalvų, bet išlaikiusi jau anksčiau pasirodžiusį gyvybingumą. Dirbančios, tad ir mąslios moterų rankos: tvarkančios, gaminančios valgį, adančios, siuvančios, laikančios knygą ar plunksną, lytinčios šilką, „juodą kinišką suknią“, bandančios prisijaukinti obsidiano karolius… Rankos – kūniškos ir kartu sudvasintos, tarsi iškeltos (pakeltų prieš saukę rankų vaizdinys). Kaip iš pasaulio traukiasi ir meną paskutine priebėga renkasi tyla, taip nyksta ir mąstančios, darbu didžiulę patirtį sukaupiančios rankos. Mūsų rankos nebėra mokančios – net moterų. Nebėra tokios jautrios, kad pažintų pasaulį lytėdamos, kad lytėjimu jį skaitytų“ (Daujotytė 2000). Ir dar, kaip reziumė: „Nesunku numatyti svarbiausias kryptis, kuriomis naujieji N. Miliauskaitės eilėraščiai liesis prie dabar aktualios problematikos: moters pasaulis, tyla, mitas“ (Daujotytė 2000).

Įdomi vyrų pozicija moterų kūrybos atžvilgiu. Pavyzdžiui, Julius Keleras, kad ir entuziastingai pripažindamas N. Miliauskaitės kūrybą, nepraleidžia progos pastebėti: „Kalbančioji byloja klausantiesiems savo balsu, atskleisdama savo išgyvenimus, prigimtį, sielą itin rafinuota menine forma, ką retokai tegali pastebėti ašarose ar klišėse įklimpusioje daugelio Lietuvos moterų poezijoje“  (cituojant išskirta mano – B. R.) (Keleras 1989, p. 175).

Labiausiai su kūrybos ir rašančiojo lyties santykiu susijęs Dalios Satkauskytės straipsnis „Komunikacinės strategijos moterų poezijoje (Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Birutė Pukelevičiūtė, Liūnė Sutema)“. Ir šis straipsnis pradedamas klausimu: „Ar kalba atspindi skirtingus socialinius, kultūrinius ir kitokius vyrų ir moterų vaidmenis, ar esama priklausomybės tarp kalbėjimo pobūdžio ir kalbančiojo lyties, kokiu būdu lytis palieka savo „atspaudą“ diskurse, – tai klausimai, turbūt tokie pat seni kaip ir pati lingvistinė, socialinė ar filosofinė refleksija. XX amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje feminizmas šią problematiką užaštrino, susitelkdamas prie vadinamųjų diskriminacinių pačios kalbos sistemos ypatybių, įsikūnijusių, pavyzdžiui, dominuojančiu vyriškos giminės įvardžių vartojimu. Tačiau lygia greta feministiškai neangažuotuose tyrimuose taip pat mėginta suprasti vyriško ir moteriško kalbėjimo savitumą“ (Satkauskytė 2001, p. 50). Pateikusi įdomų pavyzdį iš žymaus etnolingvisto E. Sapiro tyrinėjimų, autorė  daro išvadą: „…pačios gramatinės formos ar atskiri  kalbos vienetai, ištraukti iš konteksto ir tyrinėjami tik kaip kalbos sistemos dalis, apie lyties savitumą ir vietą visuomenėje ne kažin ką tegali pasakyti. Jų vertė pasirodo tik pačiame kalbėjime ir yra priklausoma nuo konteksto – ne tik kalbinio, bet ir socialinio, istorinio. Tai galioja ir ne taip ryškiai komunikacinei situacijai angažuotose kalbose. Galbūt vaisingiausia ir būtų aprašyti kalbos bei lyties santykį atsižvelgiant visų pirma į nuo įvairių faktorių priklausomas skirtingas komunikacines strategijas ir jų nulemtus stilius. Žinoma, nei komunikacinė strategija, nei stilius negali būti sutapatinti su kalbančiojo ar rašančiojo lytimi, tačiau vargu ar galima paneigti, kad vyrų ir moterų kalbėjimas skiriasi. Pavyzdžiui, pastebėta, kad vyrai kalbėdami visų pirma apibrėžia savo hierarchinę poziciją tarp pokalbio dalyvių, o moterys labiau linkusios ieškoti ryšio, siejančio jas su pokalbio partneriais arba pokalbio partnerius tarpusavyje“ (autorė remiasi Z. Klocho (Z. Kloch) tyrinėjimais –  B. R.) (Satkauskytė 2001, p. 50). Tačiau, – toliau rašo autorė, – panašiu būdu sakymo akte ar pasakytame sakyme, t.y. tekste „įsirašo“ ne tik lytis, bet ir asmeninė kalbančiojo ar rašančiojo tapatybė, kitaip tariant, tai, kas sudaro aš šerdį (Satkauskytė 2001, p. 51).

Tačiau autorės tikslas nėra lyginti vyriškąjį kalbėjimo būdą su moteriškuoju. Remdamasi poetiniame tekste išreikštomis komunikacinėmis strategijomis, ji lygina būtent moterų poečių skirtingus asmens tapatybės raiškos būdus. Pavyzdžiui, autorės nuomone, Vaičiūnaitė pasaulį suvokianti kaip intymią erdvę, kurioje nėra nieko nekomunikuojančio, kurioje viskas susiję ir kurioje subjektas jaučiasi esąs greta to, į kurį kreipiasi, subjektas atsisako dominuojančio vaidmens ir akcentuoja patį kontaktą; Pukelevičiūtės „aš“ agresyviai aktyvus, plėšrus ir primeta savo valią kitiems; Miliauskaitės giliausia komunikacija vykstanti apskritai anapus kalbos, jos esminė buvimo pasaulyje forma yra juslinis santykis su kitu, tad komunikuoti jos poezijoje įmanoma net su daiktais, tiksliau, su daiktų išlaikytais prisilietimo ar pan. potyriais, tačiau neverbalinė komunikacija pasireiškia ir kaip atvirumas kito būčiai, kitas pastebimas, išplėšiamas iš anoniminės aplinkos ir užfiksuojamas jo unikalumas (Satkauskytė 2001, p. 57).  Komunikacija ir autokomunikacija N. Miliauskaitės poezijoje yra glaudžiai susijusios, atrandant kitą, mėginama rekonstruoti ar sukurti savąjį pasaulį ir savąją tapatybę. Tačiau keliai, kuriais ateinama į panašią situaciją, yra nevienodi, teigia autorė (Satkauskytė 2001, p. 58).

MOTERIŠKASIS NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS KŪRYBOS PASAULIS

Uršulės S. portretas   (~ 1974 – 1983)

Pats pavadinimas rodo, kad rinkinio centras – moteris, kažkokios moters (Uršulės S.) portretas. Ta moteris – tai lyrinis subjektas „aš“, maža, išsigandusi, nelaiminga, vieniša mergytė, prieglaudos vaikas; skurstanti, vargo naštą nešanti moteris; moteris, kuri myli; kenčianti, jaučianti skausmą, išgyvenanti neviltį; šios moters akiraty – „bevardės moterys prie staklių manufaktūroje“, kurių amžių sunku nuspėti, paskendusios sunkioje kasdienybės, darbo rutinoje, vis dėlto jų širdyse – meilė, meilė vaikams, pasauliui; tai ir „moteris iš archyvo“, kurios niekas nemyli; rinkinyje dažnas močiutės, motinos vaizdinys  (jos esmė – pasiaukojimas, o gyvenimas jos varganas, ji atstovauja visų tokių motinų „kastai“); moteris, valanti sniegą, jos paltas toks pat apgailėtinas kaip ir lyrinio „aš“; storos, senyvos moteriškės, kartais „bobos“, besistumdančios eilėse dėl marškinėlių (to meto kasdienybė)…

Šiame rinkinyje vartojami tokie vaizdiniai: mergaitės, vaiko, našlaičių, ugnies, veidrodžio, upės, sapno, jūros, smėlio, vėjo, dangaus, pievų, laukų, gėlių, varnos, sraigės, salamandros, sodo, namo, koridoriaus, kapų, labirinto, peteliškės, kriauklių, durų, baltos spalvos ir kt. Tais vaizdiniais suformuojamas simbolinių reikšmių laukas. Visi vaizdiniai atitinka universalią simboliką, archetipus.

Dažnas mergaitės vaizdinys. Joje slepiasi

visos vaikystės baimės
visi siaubo sapnai
slogutis, vaiko vienatvė
kaltės jausmas. 

(„visos vaikystės baimės“)

Ta mergytė slepiasi suaugusios moters „sielos užkaboriuose“, kaimiškose varnalėšose, kurios visada veši, veidrodžiuose, kurie atspindi vaizdą, o simbolizuoja tiesą, išmintį, kūrybą, dievišką protą, aiškumą, savęs pažinimą, ateities spėjimą bei tuštumą, vėjy – neapčiuopiamumo, lakumo, nepastovumo ir tuštumo simbolyje, kartais dieviškos dvasios išraiškoje, dagerotipuose – visa tai sielos būsenos atspindžiai, atošvaitai nematerialiuose ir materialiuose dalykuose. Ji yra nebyli – „bet ji nemoka nieko pasakyti“, pasislėpusi, sielos būsenos atspindys, šešėlis, gal dalis tikrojo savojo „aš“… („Visos vaikystės baimės“).

Mergaitės ateina iš sapno, užmaršties:

jų vardai
paprasti kaip pievų gėlės
švelnia ranka užmarštis
nuskynė juos.

(„tie pirštai, liauni ir lankstūs“)

Jos yra tarytum amatininkės, vargo mergaitės – siuvėjos, „kur tylūs veidai palinkę virš pilko milo“, kalbama apie pirštus, kuriems tinka antpirštis: „tie pirštai liauni ir lankstūs, jiems tinka antpirštis, ne žiedai“, tačiau tas antpirštis yra sidabrinis, „kur parveš sužieduotinis iš tolimų kraštų“. Suteikiama tarytum simbolinė mitinė reikšmė, prasmė –siuvimas, lyg audimas juostos – žodžio. Siuvimas, vijimas – mitologinis archetipas. Nuvejama likimo juosta, dažnai siuvimas siejamas su raganavimu, jam suteikiama maginių prasmių. „Mezgimas, siuvinėjimas, audimas yra atskira moters kultūros dalis, susijusi ir su raštu, reikšmių ornamentika ir simbolika“ (Daujotytė 2001). Pabrėžiama opozicija: dulkėta siuvykla, pilkas milas ir sidabrinis antpirštis. Vargas ir paslėptas gebėjimas, kūryba, mergaitė ir moterystė.

Nuolat grįžtama į vaikystę:

nori būti viena
matuojas motinos rūbus
persirenginėja
karštligiškai
renka sau vardą
ieško knygose sau biografijos. 

(„ji nieko nežino“)

Vaikystės projekcijos tiesiamos į ateitį, atmosferai suteikiama mistiškumo, magišku būdu siekiama sužinoti ateitį:

užsižiūrėjus į stiklinį rutulį
į  plūdę, jūros išskalautą
į veidrodį
pamatyti trokšta
savo paskirtį
savo likimą
tavo
veidą
tai paslaptis. 

(„ji nieko nežino“)

Vėl matyti atspindžio motyvas: jūros išskalauta plūdė, veidrodis. Veidrodžio magija. Atspėti ateitį, pažiūrėjus į jį.

Mergaitės vaizdinys – tai aliuzija į Šarlotės Brontės Džeinę Eir. Atskleidžiami prieglaudos, vienatvės motyvai, mergaitė pasiklysta klaidžiuose koridoriuose, laiptuose, tamsoje, šaltyje, sutikusi misterį Ročesterį lyg viziją, ji teturi tik „sapnus ir save“.

Kituose eilėraščiuose vėlgi – vienuolyno mokykla, kurioje mergaitė augo. Vienatvė, baikštumas ir tuo pat išdidumas, pasitikėjimas savimi ir būsimu gyvenimu.

Mergaitės vaizdinys iškyla nuolat:

ji vis tebesėdi tenai, mergaitė
kietai supintom kasom

(„tu, kuris atėmei“)

Tarp varnalėšų, su purvina skudurine lėle ant kelių. Kreipiamasi į lyrinį „tu“, mergaitė paslėpta viduje ir nematoma.

Vėlgi mergaitė vaizduojama mieganti rausvoj kriauklėj, taip pat nepažinta, užslėpta.

Moteriškai vaizduojamas apsirengimo motyvas, rūbai:  mergaitė matuojasi motinos rūbus, mergaitė nuotraukoje su išeigine suknele balta apykakle, siuvama juoda suknia su giliom klostėm, kalbama apie prieglaudos suknią:

iš velnio odos, velveto, tvirčiausio
varguomenės audeklo
dėvėtą daugybės mergaičių
dar prieš mane, 

Nors  ta suknia asocijuojasi su vargu, netgi sakoma, kad ji iš velnio odos – magiška, pragaištinga, „sunki“, tačiau ir savotiškai brangi, nes mena jaunystės, gyvenimo džiaugsmo pajautimą:

senų drevėtų liepų
alėjoj
pilna galva, pilna sterblė
gelsvų žiedų, kaip man patinka
ši vasara
kurios seniai nėra, šie mūrai –
vėsus didžiulis trauklapis
karščiuojančiai
augančiai sielai. 

(„paraudusi nuleidi akis“)

Mergaitė yra iš varguomenės, iš prieglaudos, tačiau ir ypatinga – mieganti rausvoje kriauklėje. Juk žinoma, kad perlas gali užaugti tik vienoje iš 15.000 kriauklių, deivė Venera gimsta iš kriauklės. Po neišvaizdžia prieglaudos suknia gyvena, auga siela.

Liepa – tai džiaugsmo, grožio ir moteriškumo simbolis. Senovės lietuvių garbintas Gyvybės medis, sietas su moterų gimine, dangumi, vėju. Liepos, vasara sudaro opoziciją vėsioms mūro sienoms.

Vėliau jau suaugusios moters emocijos:

man gėda
mano seno žieminio palto
pirkto vaikų parduotuvėj
nutriušęs, beformis, mačiau tokiu apsivilkus
apysenę moterį, kuri gramdė nuo tako sniegą
man liūdna.

(„iki traukinio buvo dar laiko“)

Plg.: Ana Achmatova rašo:

Я надела узкую юбку,
Чтоб казаться еще стройней

(Aš apsirengiau siaurą sijoną,
Kad atrodyčiau dar grakščiau) 

(„Все мы бражники здесь, блудницы“) (Ахматова 1989, p. 47)

Achmatovos kita pasaulėjauta, didesnės galimybės, ekstravertiškas moters polėkis. Paskutiniame N. Miliauskaitės rinkinyje „Širdies labirintas“ materialioji moteriškumo raiška (šilkas, obsidiano karoliai, saris, kiniška suknia, šaliai ir kt.) išsiskleidžia, nors jaučiamas tam tikras kuklumas. Vis dėlto randame ir lengvesnių, šviesesnių, romantiškų motyvų:

dėvėjo šviesias
ilgas plačias suknias
vėjas nešdavo
gatvėm ir parkais
lengvai, lyg per sapną
su žydinčiom liepom.

(„dėvėjo šviesias ilgas plačias suknias“)

Vėlgi vasaros, liepų įvaizdis, kitame kontekste, bet, atrodytų, neišvengiamai lydintis lyrinės herojės buvimą. Sapno realybėje siuvama juoda suknia:

krintančią
sunkiom giliom klostėm
pro juodus
perregimus nėrinius
žvelgia vėjuota naktis
ir garsiai
ošiantys medžiai.

(„sapne siuvau juodą suknią“)

Eilėraštyje matyti ritualo, magiškumo motyvai:

be gailesčio
nusikirpau ilgus plaukus
į ugnį sumečiau, tegul sudega
tegul. 

(„sapne siuvau juodą suknią“)

Bijomasi rupūžių, pelių, pelėdų, gyvačių, vorų, šikšnosparnių (krikščioniškoji tradicija, nes baltų religijoje ropliai buvo laikomi šventais ir gerbtinais, antrajame rinkinyje pasikeičia požiūris, galima sakyti, kad čia pasireiškia baimė, atėjusi dar iš vaikystės), nors ir pasidrąsinama, kad tai mieli sutvėrimai. Piešiamas pelkių vaizdas, verdamas viralas – formuojamas tarytum raganos įvaizdis.

Ryškūs praeities reflektavimo, atgaminimo, atspindžio motyvai: ji atsispindi veidrodžiuose, fotografijose, upėse. Kartais pats lyrinis „aš“ yra kaip veidrodis, plg. aukščiau minėtą Silviją Pliaf:

esi tik veidrodis, kuriame
atsispindi dienos
ir gėlės
parvežtos dviračiu iš laukų ir lankų. 

(„esi tik veidrodis“)

Miliauskaitės eilėraščiuose daug vargo, skurdo, ligos motyvų, vienatvės, nuoskaudos. Moterys vaizduojamos darbų ir nepriteklių nualintos, atsidavusios, besiaukojančios. Lyrinis „aš“ stebi vargstančiąsias ir atsistoja jų pusėje.

štai, pažiūrėk: koks didžiulis
maišas, ant mano nugaros
čia surinktos visos
varguomenės ligos

(„štai, pažiūrėk: koks didžiulis“)

Sudaroma opozicija tarp vargo bei skurdo ir besidžiaugiančių prie žėrinčios eglutės žmonių, bet tikroji tiesa, tikėjimo šventės simbolis – tai danguje pasirodanti pirmoji žvaigždė, Kristaus gimimas:

kai dainuodami šokat prie žėrinčios
eglutės
didžiulėj gaudžiančioj skliautuotoj
salėj 

kai pirmutinė žvaigždė
skamba tamsiam danguje
kaip sidabro varpelis 

(„štai, pažiūrėk: koks didžiulis“)

Skurdo matymas, neignoravimas –  tai dalis katalikiško tikėjimo esmės.

Moteriškai aptariamos gėlės, pajaučiama vasara, vyšnių uogienės, sausų gėlių, „šermukšnių narkotiškas kvapas“.

Močiutės gėlės – mirtos ir pelargonijos, motinos – fikusai ir filodendrai, smidrai, nežinoma lieka, ką augino ant lango prosenelė. Eilėraščiuose naudojamas šilkmedžio, hiacinto, erškėtrožės, lelijos, lauko gėlių, liepos žiedų, našlaitės žiedų, smulkių lauko gėlių, glėbio ievų, rožės, baltų žiedų, nematytos gėlės,  jazmino, alyvų, vijoklių, lelijų, žibučių ir kiti įvaizdžiai. Augalų N. Miliauskaitės poezijoje  labai gausu. Gėlės – gyvybės ir žemės jėgos, viską vainikuojančios baigties, tikrosios esmės, grožio, moteriškumo simbolis. Gėlių dualizmas atsispindi ir viename eilėraštyje:

žydėjo baltos kalijos
žiedai
nuotakos puokštei
eglišakių vainikui
tuštumai. 

(„po pamokų kieta ranka“)

Akivaizdūs ir panteizmo motyvai:

kadaise buvom viena siela
mes
pasakė šilkmedis
apglėbęs, 

(„kadaise buvom viena siela“)

kai žydėjau baltu hiacintu
senovės Graikijoj.

(„kai žydėjau baltu hiacintu“)

Iš eilėraščių tarsi iškyla veidas, patiklus, vaikiškas ir laukiantis žvilgsnis, patikli siela. Tai „šviesaus kraštovaizdžio“, tėviškės ieškojimas. Apskritai vaikas Nijolės Miliauskaitės pirmajame rinkinyje „Uršulės S. portretas“ – tai ieškojimas, laukimas, kartais nuoskauda, skausmas. Veido motyvas taip pat susijęs su noru žinoti, pažinti, jis – tarytum likimas ir paslaptis.

Eilėraščiuose greta mergaitės įvaizdžių figūruoja ir našlaičių, prieglaudos vaikų įvaizdis. Ciklo „Prieglaudos vaikai“ eilėraštyje „Vilkiūkštis“ kalbama apie pamestinukus, jie sugretinami su vilkiukais (vienišumo, atskalūniškumo motyvas). Nelaimingų vaikų pasivaikščiojimas primena H. Radausko eilėraštį „Sesuo Angelika“.

Eilėraštyje „Sraigė“ našlaičius migdo, jiems pakloja lovą, pabučiuoja kaktą žiema. Kaip opozicija žiemai naudojamas sraigės vaizdinys (sraigė laikoma laimės ženklu, simbolizuoja gimimą ir atgimimą, daugelyje kultūrų tai – mėnulio simbolis, reiškiantis nuolatinį atsinaujinimą, kadangi pavasarį suskaldo savo kriauklę, krikščionybėje yra prisikėlimo simbolis). Sraigė nusimes kiautą, atgims – virs mergaite (vėlgi mergaitės įvaizdis, aliuzija į nelaimingą, skriaudžiamą vaiką). Šiame eilėraštyje galima įžvelgti pasakos modelį: krikštamotė – sraigė mergaitė – jis – princas.  Jos veidas išsiskleis kaip tamsus našlaitės žiedas. Našlaitė siejama su mintimis, susimąstymu, atminimu, meile, mergaitiškumu, ištikimybe.

Eilėraštyje „Choras“ vėlgi našlaičių, pamestinukų motyvas. Jų šauksmas trapus, skaidrus ir permatomas kaip stiklas. Perfrazuota boružės „maldelė“: kreipimasis į Dievą, pabrėžtas ryšio tarp vaiko ir motinos būtinumas, reikiamybė.

Eilėraštyje „Randas“ nusakytas pagrindinis, vyraujantis rinkinio motyvas – vaikystės nuoskauda, randas. Baimė, vienatvė, namų trūkumas, namų ieškojimas – į juos parvesti gali tik „vienatinis“. Viename iš eilėraščių siela apibūdinama kaip vaikas: „laiba, silpnutė“.

Rinkinyje gausu miesto, namų, sodo, pelkės, kapų, magiško stiklinio rutulio motyvų.

Namai – seno namo įvaizdis, su vaiduokliais, vizijomis. Žvelgiant į tokius namus išgyvenamas laikinumas:

ir tu pati kada nors
tebūsi tiktai vaiduoklis
sename name. 

(„norėtum gyventi sename name“)

Namas simbolizuoja kosminės tvarkos atitikmenį, vietą, kur žmogus jaučiasi saugus. Amžinas namas – kapas.

Poetė aprašydama namą ieško jame savo patirties atgarsių (ant lango turi augti mirtos, pelargonijos), tai namas, „turintis sielą“, energiją žmonių, kurie ten gyvena, gyveno. Tą namą nuvertė ir stato kitą – aktualizuojamas nepatvarumas, –  nieko nėra amžina, gyvenimas „gyvena“ ciklais. Išreiškiamas noras „įeiti ten“, galbūt ir simboliškai, į namą, atskleisti paslaptį, pažinti, pajusti „kosminę tvarką“. Prie namų įvaizdžio galima priskirti prieglaudos įvaizdį – tai nejaukumas, vienatvė. Eilėraštyje „Pabėgimas“ dieviškoji balta spalva įgauna tuštumo, nepilnumo atspalvį – ligoninės baltumas, kazarmų tvarka.   „Kelt! Ilgon eilėn rikiuojas baltos durys“ – tai anga, pro kurią įeinama ar išeinama. Tai namų ženklas, taip pat riba tarp dviejų pasaulių: tarp šventumo ir bedieviškumo, tarp saugumo ir pavojaus. Uždaros durys reiškia kažką slepiama, paslaptį, draudimą ir neprieinamumą. Eilėraštyje jos simbolizuoja nejaukumą, vienio nebuvimą. Tai nesaugumas, baimė, motiniškos apsaugos nebuvimas:

Vakarais
patamsy tykodavęs baubas –
šalti ir kaulėti jo pirštai
lipant laiptais stvers
tau už kasos. 

(„Pabėgimas“)

Tuštumo, neapčiuopiamumo nuotaiką sustiprina vėjų įvaizdis, kurie „nuneša“ į vaizduotės, pasąmonės pasaulį, į sodą (estetinė vertybė, reiškianti ypatingą dvasinę būseną. Sielos prieglobstis. Kartais reiškia vienatvę, slaptumą, idealumą  (rojaus sodas), kuriame matyti jaukių namų, harmonijos įvaizdis ir moters figūra:

Bet vėjai
ateidavo į sapną, didžiaakiai,
jų balsuos
žydėjo sodas, pilnas bičių,
niūniavo, siūdama prie lango, moteriškė.

(„Pabėgimas“)

Ugnis „išveda“ iš šio eilėraščio, pabėgama. Ugnis – namų, moteriškumo ir apsivalymo simbolis.

Kartais namai iškyla kaip tamsi erdvė, tamsa:

Tamsūs tamsūs namai
tamsus tavo langas 

(„Paveikslas“)

Šiame rinkinyje ryškus namų ieškojimas, vaikystės, senelių namų prisiminimas. Dažnas kapų įvaizdis. Gal jį būtų iš dalies galima „statyti“ greta veidrodžio motyvo – anapusybės vaizdinys.

Miliauskaitės kūryboje gausu magiškų, ritualinių įvaizdžių, archetipinių poteksčių. Vienas jų – stiklinis magiškas rutulys, taip pat veidrodis. Iš jo bandoma spėti ateitis (pasakos įvaizdis), stikliniame rutulyje, veidrodyje matoma dabartis, ateitis. (Veidrodžiuose atsispindi praeitis, siela.)

Esi stikliniame magiškam rutuly
kurį kažkas varto rankose
ir stebi
ligonio vienatvė. 

(„net kai slaugės kantrūs delnai“)

Stiklinis magiškas rutulys – tarytum likimas Dievo rankose, žemės rutulys, kuriame yra žmogus.  Magiškas rutulys – ir pasaulio, žemės bei įsčių įvaizdis, jame užgimsta nauja gyvybė. Apskritai N. Miliauskaitės eilėraščius gaubia magiškumo šydas.

Dar vienas labai dažnas vaizdinys – veidas: „išbalęs veidas prietemoj“, „kur tylūs veidai palinkę virš pilko milo“, „negražaus veido“, „pamatyti trokšta / savo paskirtį / savo likimą / tavo /veidą / tai paslaptis“, „tavo veidas / išsiskleis jo akiai kaip tamsus / našlaitės žiedas“,/ „ir veidą tu slepi, / šnabždėdama: mes sergam / nepagydomai“, „kieno veidas atsimuša veidrodžiuos / iš kur ta šviesa“, „esi tik veidrodis, kuriame / atsispindi (…) / jaunos / mergaitės svajonės / veidas, balsas / balta vienaragio galva / besiilsinti ant kelių“, „Ir kokie švelnūs / sparnai, / ir veidas tavo, kai lenkias / artyn ir artyn“, „kaip liūdna / prisiglausti, kaip skaudu / paliesti veidą – sūrų, nesuprantamą / ir šlapią nuo lietaus“, „veidai išblyškę“, „iškankintas veidas“, „sunku suprasti / kiek kančios / laukiamuosiuose, operacinėse, kryžkelėse / veide“ ir kt.

Veidas eilėraščiuose simbolizuoja sielą, sielos būseną ir meilę (mylimo asmens veidas). Tie veidai dažniausiai liūdni, kenčiantys. Kartais sielos būseną atskleidžia akys, netgi vėjai turi akis. Mylimojo veidas – atsvara, išeitis, pozityvi erdvė.

Eilėraščiuose kartais tradiciškai išryškinama opozicija miestas, namai – pelkė. Chtoniškoji, profaniškoji erdvė ir kultūra, svetimas pasaulis ir savas pasaulis. Nejaukus, paslaptingas pasaulis ir saugus pasaulis. Savo saugųjį pasaulį reikia nuolat saugoti, kartais gelbėti. Kultūriniai klodai iškyla kaip atsvara, prieglobstis. Beje, kultūrą plačiąja prasme kitoms kartoms dažniausiai perteikia moterys, ne vyrai. Tačiau meną iki dabartinių laikų daugiau kurdavo vyrai, bent jau vyrų meno yra daugiau išlikę.

Pirmasis N. Miliauskaitės poezijos rinkinys padėjo pamatus visiems likusiesiems ir pagrindinėmis temomis, ir kalbėjimo būdu, ir vartojamais įvaizdžiais. Jos asmeninė patirtis ir būdas lėmė, kad esminiu kūrybos šaltiniu tapo nuskriausta vaikystė, namų, kokie įsivaizduoti ir kokių siekta, neturėjimas. Suprantama, apie tai kalbama atskleidžiant mergaitišką ir moterišką patyrimą ir egzistenciją, apsuptą moterų dažniausiai kuriamais ir liečiamais, jų dažniausiai naudojamais daiktais. Sielos troškimai iš pirmo žvilgsnio irgi atrodo tradiciški – ateities, kokios gali trokšti apskritai moteris, spėjimas, namų, kuriuose būtų jauku ir saugu gyventi, ilgesys. Tačiau tik taip suprastas Miliauskaitės poezijos moteriškumas būtų lėkštas ir neįdomus. Iš pirmo žvilgsnio paprastus egzistencinius (tiek dabarties, tiek iš praeities sugrįžtančius)  išgyvenimus poetė perteikia taip autentiškai ir tokiomis priemonėmis, kad jie tampa tam tikra filosofija. Viena iš tų priemonių – ypač dėsningai besikartojantis senųjų baltiškų ir apskritai bendražmogiškų archetipų vartojimas ir naudojimasis jų kuriamais daugiaprasmiais laukais. Sąmoningai ar ne, pasirenkami būtent su moterimis ir moteriškumu susiję archetipai, kurie nuveda skaitytoją labai giliai į labai senų kultūrinių prasmių ir reikšmių klodus.

Namai, kuriuose negyvensim (1973–1987)

Šiame rinkinyje vyrauja namų vaizdinys. Namų – ieškomų, projektuojamų, tačiau nerealių. Tie nerasti, ieškomi namai, kuriais galėtų būti vieni iš vaizduojamų namų, simbolizuoja šeimyninę laimę, ramią būtį. Mergytės vaizdinys išblėsta. Nors dar yra naudojamas, grįžtama į praeitį, bet tie prisiminimai nebėra tokie skaudūs, jie melancholiškai poetiški,  apgaubti nostalgijos šydu, idiliški. Atkuriami realūs ir įsivaizduojami istorijos įvykiai.

Eilėraštyje „Tai nebuvo Alisa“ ryški užuomina į L. Kerolo (Luis Kerol) knygos „Alisa stebuklų šalyje“ prototipą. Ji yra sugretinama su mergyte, aprengta skarmalais. Alisa – „auksinės vaikystės“ įvaizdis, jai sukuriama knyga, ji – tos knygos įkvėpėja. Vėlgi (kaip ankstesniame rinkinyje) naudojamas atspindžio motyvas: mergytė pozuoja fotografijai, fotografija geba užfiksuoti praeitį.

Eilėraščio „kai valydavo paveldėtą stalo sidabrą“ mergytė stebi namų ruošos darbus, stalo sidabro valymą. Šis įspūdis ilgai išlieka jau suaugusios moters atmintyje. Tas sidabras – tarsi gija tarp praeities ir dabarties,  šildantis ir skleidžiantis švytėjimą prisiminimas:

nieko
neliko, nė vieno
šaukštelio, nė vieno
prisiminimo
nė vieno

kur tauriu mėnesienos švytėjimu
tau nušvistų
tamsią vėjuotą lapkričio pavakarę
geriant arbatą 

(„kai valydavo paveldėtą stalo sidabrą“)

Praeitis ryški gintaro vaizdinyje, neužmirštuolių – jos gretinamos su močiutės akių spalva, paveldėta nertine staltiese:

esi vienintelė vertybė, kurios mums niekas
negali atimt, praeitie 

( „Esi kaip gintaro gabalas, netikėtai rastas“)

Minimi įvairūs pastatai, trobos, apsuptos liepų, klevų ir gluosnių, kupinos atminties, daiktų, prisigėrusios  praeities energijos, ja persismelkusios.

Ryškūs vaikystės prisiminimai – savotiška idilė: šviesus vaiko miegas, močiutės,         kedenančios vilnas, užsiimančios namų ruoša, tėvuko, vejančio virvę, vaizdiniai, taip pat visokie įvykiai, įsirėžę į atmintį (manevrai, kareiviai).

Apskritai labai ryški močiutės figūra, jos buities elementai. Prisiminimai susiję su  išsaugojimu: su močiute žiūrimos nuotraukos, jos aptariamos, perpasakojama  močiutės kalba, piešiamas kaimo gyvenimas – kvepiantis darželis, žmonės, jų apsirengimas, gailimasi nykstančių barbarizmų ir norima visa tai išsaugoti kaip fotografijas. Viename eilėraštyje prisimenami „tolimi namai“, padėtas obuolys ant palangės, kaip jaunutei motinai, istorija tarytum kartojasi iš naujo.

Taigi apibendrintai galima sakyti, kad šitame rinkinyje labai ryškūs gražūs, nostalgiški vaikystės prisiminimai. Nebelieka internato vaizdavimo. Mintimis keliaujama po senelių namus, tėvo namus; atsigręžiama į tradiciją, prisiminimus, norima tai išsaugoti, išgyvenamas stiprus buvimo vaiku prisiminimas, perpasakojama vaikystėje įsirėžę įspūdžiai. Nuolat atsigręžiama į praeitį. Praeitis dominuoja. Išlieka vaikystės prisiminimas, tačiau jau nebelieka tokio mergaitės įvaizdžio ryškumo. Galima justi dabartį, suaugusios moters balsą.

Toliau plėtojamas magiškasis motyvas. Iškyla paslaptingo juodo limuzino įvaizdis, juodo šuns. Matyti nesaugumas, tamsiosios gyvenimo pusės. Dažna kraupokos nuotaikos atmosfera: vaiduokliai, kapinės, mirtys ir kt.

Ypač  moteriškasis magiškumas atsiskleidžia eilėraštyje „Drėgnose vietose“. Ieškoma asiūklių – „kad plaukai būtų purūs ir žvilgantys kaip šilkas“, ruošiamos, džiovinamos vaistažolės, moteriškajai galiai stiprinti: „kad mano kasos supančiotų tau kojas“, atliekami lyg ir ritualai: „naktimis maudausi miško tyliam ežere mėnesienoj“ (primena Eglės žalčių karalienės maudymąsi; mėnuo baltų simbolikoje simbolizuoja pilnį, augimą, apskritai yra moteriškasis simbolis, gerovės, laimės vaizdinys), „tiesiu ant pievų drobes, slapta verdu tau gėrimą“ –  atsispindi ikikrikščioniškoji tradicija. Moteris – burtininkė.

Miliauskaitės antrajame rinkinyje labai svarbus namų įvaizdis. Tai ir vaikystės namai, senelių namai, tėvo namai, ir įsivaizduojami namai (Brončių namai), nepažįstami namai (jie yra apeinami, apvaikštomi ir paliekami, konstatuojamas faktas: „namai, kuriuose negyvensim“, „kaip viskas prarasta“, „tu mūsų nubudimas“, „ne, turbūt  niekados nepavyks iki ten nuvažiuoti“). Jie iškyla kaip vizija, laimingo, ramaus, idiliško ir neturimo gyvenimo simbolis. Grįžtama prie vaikystės (savo ir kitų) namų, jie stebimi, reflektuojami, atgaminami, rekonstruojama atmosfera, tarsi bandoma sugrįžti minutėlei į prarastą laiką, stabtelti, bet jie jau yra neprieinami (užkaltos durys), nebegyvenami.

Šiame rinkinyje keičiasi simboliai, archetipai, išskyrus namų (nors ir jų įvaizdis keičiasi, namai tampa realesni, tikroviški ir simbolizuoja laimės, harmonijos troškimą, ieškojimą). Nebe taip gausu augmenijos. Atsiranda naujų įvaizdžių – žalčio, gegutės. Pelės ir vorai praranda savo blogos karmos įvaizdį. Pelės vaizduojamos buitiškai, nors ir ne visai – iš kažkur atsiranda moteriškė su tamsiai pilka skara – ir viskas nurimsta,  pelės kažkur dingsta („Pelės“). O apie vorą sakoma taip:

nevalia
užmušti voro: jis neša
laimę

(„nevalia“)

Tai – prietaras, taip pat sakoma, kad „nevalia spjauti į ugnį ir vandenį“ (senojo baltų tikėjimo atspindžiai).

Sureikšminamas žalčio išvydimas („Ta vieta, kur vieną pavasarį“). Žaltys baltų religijoje – šventas gyvūnas, laimės simbolis: „Susitikimas su žalčiu pranašavo vedybas ar gimimą. Apskritai sutikti žaltį buvo laikoma laimės ženklu, lygiai taip pat buvo manoma, jog laikomas namuose žaltys neša palaimą“ (Gimbutienė 1994, p. 36). Žaltys pamatomas idiliškoje aplinkoje, sugrįžtama į tą vietą: „to visko jau nėr“. Gamtos pasaulį keičia žmonių veiklos destrukcija: pastatai, tvoros, grioviai. Simboliškai nuskamba paskutinės eilėraščio eilutės „įeiti draudžiama“. Tai gali būti tiesiog toks užrašas, kaip kad būna tokiose vietose, bet eilėraštyje atsiveria kitos prasmės. Draudžiama įeiti tik (tiesiogine prasme) į, sakykim, statybų teritoriją, draudžiama (nebeįmanoma) įeiti į gamtos pasaulį, – ryšys su ja po truputį prarandamas.

Daujotytė teigia: „Moters kūryboje, kuri siekiasi pirminių dalykų, kuri leidžiasi į požemius, labirintus, turi pasirodyti ir Žalčio mitema. Taip yra Salomėjos Nėries, Liūnės Sutemos, taip yra ir N. Miliauskaitės kūryboje“ (Daujotytė 2000).

Gegutės vaizdinys taip pat ateina iš baltų senosios religijos: „Tačiau ne visi paukščiai buvo vienodi: vienus žmogus siejo su vaisingumo jėgomis, o kitus – su sielų persikūnijimu. Gulbė, gandras ir gaidys priklausė pirmajai grupei; antrosios atstovai – gegutė, balandis, lakštingala, volungė, kregždė, sakalas ir pelėda. Šie, kaip tikėta, įkūnija sielas ar turi pranašiškų galių.

Kartu galima paminėti, kaip buvo suprantamas kai kurių paukščių giedojimas. Antai gegutės kukavimas kartais pranašavo nelaimę; kitais atvejais jis buvo laimingų įvykių, sakysim, vestuvių, ženklas (Gimbutienė 1994, p. 40).

Miliauskaitės eilėraštyje („nusivedi ir parodai kalnelį“) gegutė asocijuojasi su mirtimi.

Eilėraštyje „Namai, kuriuose niekados negyvensiu“ apie  paukščius taip sakoma:

krūpteliu – kažkas
atsimuša į lango stiklą
varna (bloga žinia)
ar karvelis (geras ženklas). 

Tai jau  krikščioniškosios religijos simboliai.

Apskritai archetipų, simbolių prasme N. Miliauskaitės poezija eklektiška, kaip ir visas mūsų amžius. Čia iškyla irbaltiškosios kultūros bei mitologijos atšvaitai, ir krikščioniškieji archetipai bei simboliai.

Moters įvaizdis išsišakoja į dvi, gal net kelias moteris. Burtaujanti, paslaptinga, magiška moteris ir, kaip V. Kavolis įvardijo, „gailestingoji sesuo“, bandanti išsaugoti prisiminimus, gyvenanti praeityje, slauganti. Vaikystės linija išlieka ir antrajame rinkinyje, bet ji  jau matoma suaugusios moters akimis.

Kartais eilėraščiuose matyti, kad į gamtą grįžti tiesiog nebeįmanoma, ji užnuodyta:

sniegas
pavirto vandeniu
purvinu
plaukioja riebalai, alyva
kažkokie juodumai

šito vandens
negalima gerti 

(„Tuščiam miesto parke“)

Aktualizuojamas prarastos tėviškės ilgesys (eil. „tas pats“): keliukas per mišką, ežeras, ramūs vandenys, vasara. Idiliškas vaizdas labai dažnai N. Miliauskaitės kūryboje siejamas su vasara. Tėviškė sugrąžinama per sapną. Tęstinumo poreikis. Praeities paveikslo perdavimo kūdikiui būtinybė. Kelio vaizdinys artimas laiptų vaizdiniui, kuris dažnai vartojamas N. Miliauskaitės kūryboje. Iškyla sužieduotinės vaizdinys („nežinoma ranka“).

Namai vaizduojami kaip bokštas. Į juos patekti gali: „nuzulintom akmeninėm pakopom“, „stačiais mediniais laiptais“, „kopėčiom“, „įvijais bokšto laiptais“, „namų mūsų laiptais“. Išvardijamos visos namų patalpos, pateikiama tarsi schema: užgriozdyta tamsi palėpė, pusrūsio kambarėlis, painūs koridoriai  ir nuslėptas labirintas (ieškojimo, kelionės, Dievo radimo, mandalos, taip pat painumo įvaizdis). Miliauskaitės kūryboje galime įžvelgti visus G. Bašliaro (Gaston Bachelard) „Erdvės poetikoje“ minimus elementus – namą, kambarį (namas – sielos būsena, paslaptis, intymumas, stabilumo ir iliuzijų simbolis, namai – pirmoji visata, tikrasis kosmosas, svajonių, sielos namai, į kuriuos bandoma pabėgti), užkaborį, rūsį, stalčius, skrynias ir spintas (paslaptis), lizdą, urvą, kiaukutą (pirminis prieglobstis), miniatūrą, beribiškumą (plačiau žr. Rastenytė 2013).

Namai  sudėtingi, painūs, drėgni, niūrūs. Juose nuslėptas labirintas (tarytum nematomai įrašytas erdvėje). Siela įeina ir nušviečia šiuos namus, visus užkaborius. Namai yra pakylėti nuo žemės. Tai bokštas. Savotiška kalno inscenizacija, imitacija. Tarpinė erdvė. Norint į juos patekti, reikia įveikti kliūtis, o ir patekus į juos matyti painumas, klaidumas. Simboliškai namas taip apibūdinamas: namas – gyvenamasis trobesys. Kosminės tvarkos atitikmuo, vieta, kur žmogus jaučiasi saugus. Namas – žmogaus sėslumo įvaizdis, civilizacijos apraiška. Kalboje „namas“ dažnai lyginamas su žmogumi (ištikimi namai, mokyti namai) ir jų kilme („iš gerų namų“). Psichologiniu aspektu, kas vyksta namuose, tas vyksta mumyse. Mes patys dažnai esame namai. Tačiau šiame eilėraštyje įvardijama, kad namai –  tai bokštas. O bokštas – tai neprieinamumo, apsaugos, tvirtumo, išliekamumo, valdžios ir pakilimo virš kasdienybės simbolis. Krikščionybėje – švento miesto,  prieglobsčio ženklas.

Namai (žmogaus vieta kosmose) – bokštas eilėraštyje neatrodo jaukūs. Siela juos nušviečia. Namai ir siela atskiriami. Bet ar namų suvokimas nėra tam tikra sielos  būsena? 

Eilėraštyje „Prie žvakės“ iškyla moters figūra. Ji sėdi pačiame centre. Naudojami mėnulio, miško vaizdiniai. Mėnulis – moteriškasis vaizdinys, miškas – gamtos sfera, pagal  archetipinį kodą, tai – pasąmonės sfera. Šventa ir paslaptinga vieta, dvasinio sutelktumo ir vidinio gyvenimo simbolis. Įvairiais laikotarpiais turėjo skirtingų reikšmių: tai vieta, kur gyvena įvairios būtybės, geros ir blogos, į mišką eina atsiskyrėliai (jie miške jaučiasi saugomi aukštesnių jėgų). Psichologijos požiūriu, miškas dažnai simbolizuoja sunkiai suprantamą moteriškumą. Lietuviams miškas – dvasinės ramybės vieta, savotiška harmonija, šventovė.

Eilėraštyje miškas tarytum juosia centrą, kuriame sėdi skaitanti moteris. Susikerta, susilieja dvi erdvės: gamtos ir kultūros (moteris skaito). Toliau vartojami įtrūkusio veidrodžio ir kaukolės vaizdiniai. Įtrūkęs veidrodis – deformuotas vaizdas, piešiama senoviška aplinka. Kaukolė – laikinumo vaizdinys, siejasi su dvasių pasauliu, anapusybe. Aplinkui gamta, senoviška aplinka, centre – kultūra. Jauna moteris skaito, perima žinojimą. Rašmenys – išblukę.

Eilėraštyje „bet mano rankose nėra ramybės“ sakoma:

bet mano rankose nėra ramybės,
kurios pilni
sudžiaustyti ant virvių skalbiniai
mažam miestely
netgi tau
nebus niekad lemta praverti
vartelių, įžengt į žaliuojantį kiemą, į sodą,
kur plaikstos
ir kvepia balti skalbiniai 

Neatvertas, neišskleistas buitiškasis moteriškumas. Troškimas įrašytas pasąmonėje, bet neįgyvendinamas  realybėje.

Taigi šiame rinkinyje, kaip ir ankstesniame, vartojamas namų įvaizdis, jis kitoks, nelieka internato vaizdavimo, tačiau matyti moteriškosios būties – buities pilnatvės nebuvimas. Namai – skaudi tema. Jie nejaukūs, įsivaizduojami, nerealūs. Ieškoma savos erdvės. Namai aprašinėjami, detaliai išvardijami daiktai, lipama laiptais, namai – savotiškas labirintas. Aktualizuojamas sielos vaizdinys. Būdingi bendražmogiški motyvai: rašoma apie žmogų, neprisimenantį savo vardo, piešiamas senos revoliucionierės paveikslas ir kt. Fiksuojamos detalės (pavyzdžiui: „megztinis suadytom alkūnėm“) ir jomis, tarytum vitražu, sukuriamas vaizdas, atskleidžiama esmė. Vaizduojami įprasti veiksmai: arbatos gėrimas, bet per juos atsiveria platesni būties lygmenys, sukuriama savotiška mistiškumo atmosfera, gilesnės prasmės.

Vėlgi (kaip ir pirmajame rinkinyje) iškyla našlaičių vaizdinys, galima sakyti, nuolat figūruojantis našlaičio archetipas, tai – karo meto našlaičiai, benamis vaikas.

Magiškoji moters prigimtis atsiskleidžia savotišku burtininkavimu. Daiktų pasauliu atskleidžiama esmė. Labai dažnas mėnesio vaizdinys (mėnulio švytėjimas, mėnulio kaukolė, kruvinas mėnulis ir kt.). Kasdieninis pelių įvaizdis sumistifikuojamas. Matyti anapusybės motyvas. Dūšelės, kuri kėsinasi į moteriškuosius atributus: batelį, muslino suknią, sužieduotuvių žiedą, vaizdinys. Naujas žalčio vaizdinys. Grįžtama į praeitį. Vaikystės, senelių, močiutės, prosenelės, močiutės brolio prisiminimai, atminty iškyla vaikystės namai. Detaliai rekonstruojama vaikystė, tarytum piešiami paveikslai – vaikystės fragmentai. Ryškūs paauglystės prisiminimai (skyrelis „Laukinių gėlių bukietas Česlavui Niemanui“). Iš kasdieniškos buities atsiveria nušvitimas.

Šiame rinkinyje miestas atsiveria nepatraukliai. Tai pavojinga zona. Piešiami kraupoki vaizdai, baugi atmosfera. Matyti mistiniai elementai (šuo, labai didelis, lekiantis nesiekdamas žemės, juodas limuzinas, kuris išnyksta persižegnojus).

Moteriškasis pasaulis – uždaras, romantiškas, slaptas.

Vaizduojama istorija, praeitis. Sukilimas moters akimis. Moters vaizdinys sukilimo metu. Ji yra slaugė, priverda maisto, apriša žaizdas („medinis siuvinėjimo lankelis“). Moterų paveikslai iš 1861–1863 metų iškyla fotografijose. Tai moterys su netekties žyme: juodomis gedulo sukniomis. Vaizduojamos pamaldžios (maldaknygė, dainynai, matinis oksiduoto metalo kryželis). Vėlgi  detalėmis sukuriamas vaizdas, detalės yra išryškinamos.

Uždraustas įeiti kambarys (1987–1994)

Pirmajame rinkinio eilėraštyje atsiranda akmens įvaizdis: „geriausio juvelyro darbas“, „su ženklais, sunkiai įžiūrimais“. „Akmenys, be abejonės, įkūnija moteriškąjį pradą: juose glūdi moteriškoji dievybė, kurią moterys meldžia palaimos“ (Gimbutienė 1994, p. 96). Ženklai – senųjų kultūrų (turint omeny mitologinių akmenų gausą Lietuvoje) ar Dievo? Abiem atvejais jie sunkiai įžiūrimi.

Iš vienatvės pajautimo atsiveria tikrovė:

kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų 

tikrovė
staiga atsivėrus 

(„Tavo valandos, beveik kad jau pamirštos“)

Eilėraštyje „Žiogų čirškimas, pelių krebždesys“ poetė rašo:

Plynios
tavo akyse, tuštuma
mėnuli 

Tuštumos pajautimas būdinga moteriai. Mėnulis taip pat sietinas su moterimi. Galima sakyti, kad tai labai moteriškas išgyvenimas, ciklo užsidarymas –  baigiasi vasara, tuštuma, būties nežinia.

Vėl grįžtama prie namų įvaizdžio – prisimenamas langas, įstrigęs atmintin, kažkada nuolat stebėtas, atsiradęs lyg ir transcendentinis ryšys su  įsivaizduojama moterimi, kurios tai buvo langas. Tas langas –  namų jaukumo pavyzdys ir jų ieškojimas.

Kaip jau minėta, namai – pastovios vietos kosmose simbolis. Psichologiniu požiūriu, namai yra svarbus simbolis. Jie sutapatinami su asmenybe: kas vyksta namuose, tas vyksta ir žmoguje. Z. Froidas (Sigmund Freud) namus kaip simbolį priskiria moteriai, motinai, seksualine arba gimimo prasme. Pačioje namų esmėje yra daugiau moteriškumo nei vyriškumo.

Nijolės Miliauskaitės kūryboje namų ieškoma kaip prieglobsčio. Gyvenimas „skurdus ir smulkus“, o ieškomi namai, kambarys –  tarytum iš vaikystės prisiminimų, lyg iš pasakų, senųjų dvarų, jie idealizuojami. Namai tarytum pilnatvės, saugumo ir ramybės simbolis (su angelu sargu ir kate (namų jaukumo simbolis), juose vaikai groja pianinu). Kodėl tų namų išgyvenimas toks skaudus? Kas įdedama į  žodžius „mano namai“? Kokie jie turi būti? Kokia turi būti dvasios būsena? Tiesiog panašu į tai, kad siela yra nenurimusi. „Neįsigyvenusi“.

kad galėtum ištart kada nors
ramiai ir su šypsena 

mano
namai 

(„kad galėtum ištart kada nors“)

Namų įvaizdis smulkinamas iki kambario. Kambarys – naujas vaizdinys, atsiradęs N. Miliauskaitės lyrikoje. Vedama kambario ir labirinto paralelė. Uždraustas įeiti kambarys tarytum aliuzija į pasakas. Jame tvyro paslaptis. „Kai nesistengiama savęs nugalėti, o atsiduodama nesąmoningai vidinei jėgai, tada neskausmingai įveikiama kliūtis – tradicinis pasakų uždrausto įeiti kambario motyvas. Jį miniu čia todėl, kad draudimo motyvas pasakose siejamas su kelionės į savo laimę motyvu, kuris realizuojamas tik sulaužant draudimą“ (Perminaitė 2000, p. 97). Tas kambarys simbolizuoja tarytum žmogaus sielos gelmes, į kurias bandoma patekti per sapną, sapnų labirintą. Sapnas – pasąmonės sfera. O labirintas – spėjama, kad jis turėjęs simbolinę reikšmę ir reiškė ilgą ir sunkų kelią. Daugelio tautų sakmėse ir mituose kalbama apie labirintus, kuriuos herojus privalo įveikti, kad pasiektų didį tikslą. Psichologine prasme labirintas yra „vidurio ieškojimo“ išraiška ir lygintinas su neužbaigta mandalos forma. N. Miliauskaitės kūryboje labirintas – tai ieškojimas. Uždraustas kambarys priklauso labirintui, todėl jo įveikimas tolygus atliktos kelionės labirintu atomazgai. „Klaidžiojimas labirinte yra kelias, vedantis į centrą. Ir kiekvienas, ieškantis kelio į savo esybės centrą, turi juo eiti. Tai kelias, į kurį ateina ir savo tapatumo ieškantis žmogus. Šis kelias „iš tikrųjų yra perėjimo ritualas: iš pasaulietiškos sferos į šventąją: iš laikinumo ir iliuziškumo į realybę ir amžinumą; iš mirties į gyvenimą“, – rašo M. Eliade“ (Perminaitė 2000, p. 90).

Kaip ir pirmajame rinkinyje „Uršulės S. portretas“,  dažnas veidrodžio ir atspindžio motyvas. Tik dabar veidrodis yra įvardijamas kaip „sielos veidrodis“. Veidrodis mitologijoje susijęs su magiškaisiais ryšiais. Veidrodis gali užfiksuoti atspindėto žmogaus sielą arba gyvybinę galią. Veidrodis gali būti laikomas sielos ar širdies simboliu. Taip pat veidrodis susijęs su anapusiniu pasauliu. Veidrodis N. Miliauskaitės kūryboje – sielos atspindys, kartais laiko, prisiminimų fiksuotojas.

Į uždraustą įeiti kambarį norima įeiti, jo ieškoma. Sakoma:

ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų,  nei uždrausto
įeiti kambario

( „Atsargiai papučiu, ir dugnas“)

Kambarys sugretinamas su ramia slėptuve ir namais. Saugia ir pažįstama vieta. Taigi uždraustas įeiti kambarys yra slaptas ir nepažintas. Tarytum norima jį „atverti“, paversti sava, pažįstama, atvira, „apgyvendinta“ erdve arba įminti uždrausto įeiti kambario paslaptį.

Eilėraštyje naudojamas antras asmuo –  „tavo užkaboriuos“, „tavo sapnų labirintuos“, o pačioje pabaigoje sakoma: „tamsusis mano sielos veidrodi“. Galima suprasti dvejopai: kad tai kito žmogaus sielos veidrodis, tačiau perskaičius paskutines eilutes galima daryti išvadą, kad į save žiūrima tarytum iš šalies. Tavo – mano įgauna vieną substanciją.

Sielos uždraustas kambarys, skirtingai negu pasakose Mėlynbarzdžio uždraustas įeiti kambarys, – pats labirinto centras, iškylantis iš sapnų. Jis yra šviesus:

nuo menės raštuotų grindų
veidrodžio šukę pakeliu
kaip šviesu 

(„kažkas many
gerai žino kelią“)

(Kalbama apie sielą, siela priklauso tiek šiam pasauliui, tiek anapusybei, vėlgi vartojamas veidrodžio motyvas.)

Kambarys įsivaizduojamas turtingas, egzotiškas, moteriškas, paslaptingas, magiškas, didingas, tai tas sielos kambarys, kuris yra sukuriamas, prieglobstis, užuovėja, kurioje pasislepiama ir ilsimasi:

galvojau, rasiu lobyną, drėgną ir tamsų, pilną
prikrautą aukso ir brangakmenių, ranka išrašytų knygų
muskuso, smilkalų, kvapniųjų aliejų ir ambros
aksomo, šilkų, brokato, Kašmyro vilnos
pipirų, cinamono, gvazdikėlių, tikrojo
šafrano, muskato riešuto, ak, ir daugybės
stovylų, nepažįstamų, dieviškų

(„kažkas many
gerai žino kelią“)

Viename eilėraštyje kalbama apie atsiradusią mergytę:

maža mergytė
apsigyvenusi mano veidrody 

(„Maža mergytė“)

Ar tai mergaitė, atkeliavusi iš pirmojo rinkinio, t. y. vaikystės prisiminimas, ar vaiko vaizdinys? Tačiau paskutinieji eilėraščio žodžiai yra – sudie. Tai tarytum atsisveikinimas. Kitame eilėraštyje –  jau realaus vaiko (geriausios draugės vaiko) motyvas. Harmonijos, idilės piešinys. Moteriškosios ramybės pajautimas ir fakto konstatavimas:

gal tik vaikas
galėtų sutaikinti
su pasauliu 

(„Žiūriu į tave, kai miegi“)

Vaikas –  labai svarbu N. Miliauskaitės kūryboje. Tai labai moteriškas išgyvenimas, jo apmąstymas,  tęstinumo būtinybė:

tavo vaikystė
ir mano
susipintų lyg skaisgijos juostoj
tas pačias
skaitytume pasakas 

(„smulkutė mergytė, pažvelgus
tiesiai į širdį“)

stebuklingas kūdiki, niekad
nebūsi mano

(„įbėgi juokdamasi, tokia mažutė“)

kodėl gi niekas neįrašė ten
dar vieno vardo – kūdikiui
ateit galėjusiam 

kodėl dangus
tau dovanos tos nedavė 

(„tuščia sterblė: nė vieno obuolio“).

Vienaip ar kitaip vis iškyla vaiko vaizdinys: berniukas iš valdiškų namų, kuris stengiasi deklamuoti eilėraštį. Solidarumas su vaiku:

tyliai pasakinėju jam
kada jau užmirštais
savo vaikystės žodžiais 

(„berniukas valdiškuos namuos“)

Matyti filosofiniai atšvaitai, savotiški parapsichologiniai motyvai, gamtos pasaulio pajautimas (žiūrėjimas po ledu):

kad galėčiau
po šitiek metų
vėl įžengt į tą pačią
dieną
skaidrią ir skambančią 

išskaityti tavo mintis 

(„ant permatomo storo ledo atsigulus“)

Vėl grįžtama į praeitį, tarytum iš šalies matomos mergytės ir eilėraščio pabaigoje pasakoma, kad tai – „aš ir pienininko dukros“. Vaikystė – tikrasis pilnis. Iki galo išgyventa būtis:

viskas ten
turėjo sielą
kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios
to visaapimančio jausmo

(„namų apyvokos daiktai, patvarūs“)

Atsiskleidžia stiprūs egzistenciniai išgyvenimai,  vėl kaitaliojami aš – ji asmenys. („turiu ten nueit, būtinai“).

Vaikystė prisimenama nuolat – ji susijusi su motinos, tėvo, močiutės vaizdiniais, savęs vaikystėje prisiminimu. Motinos prisiminimas – bandymas suprasti ją:

greit jau Kalėdos
ką ji galvojo tada, lankstydama skalbinius
kaip man suprasti ją 

Tėvo prisiminimas skaudus:

buvai
bet nebuvo tavęs. 

(„nesugrįžai
su vėjo ir erdvių kvapais“) 

kaip juodas angelas
per tavo gyvenimo tamsą tebeskrenda
ant motociklo
tavo tėvas 

(„juoda pilotė, glaudžiai
aptempus galvą“)

Piešiama vaikystės idilė ir vėl blėsteli internato nuoskaudos, taip pat tamsesnės pasaulio pusės, užfiksuotos  ir įsirėžusios vaikystėje. Vaikystė turi „amžinybės skonį“ („įsineši vidun kartu su malkų glėbiu“). Iškyla angelo vaizdinys. Taip pat motinos paveikslas jau dabarty. Aliuzija į „Eglę žalčių karalienę“:

tačiau ji tebevelka savyje
visą savo vargų grandinę
džeržgiančią
nuslėptą
geležinėm
klumpėm, dar nesudilusiom. 

(„štai ji, greta tavęs“)

Šiame rinkinyje dažni ankstyvo pavasario ir vasaros pabaigos motyvai. Atsiranda sodo vaizdinys. Medžiai, augalai labai svarbūs – tikri namai turi būti apaugę medžiais, augalais. O jei tai  butas, tai tada jo langas apaugęs vijokliais, o ant palangės stovi gėlės. „Mitologiniai, archeologiniai duomenys patvirtina, kad Senosios Europos kultūra buvo matricentrinė, kad moteris čia užėmė svarbią vietą. Baltų kultūroje pastebima ypatinga augalijos meilė, medžių, miškų ir javų sakrališkumas yra Senosios Europos palikimas. Žemyna, Žemė – gyvybę duodanti, augalijos augimą ir derlingumą skatinanti deivė“ (Daujotytė 2001, p. 65). Augalai N. Miliauskaitės lyrikoje labai svarbu, jie nuolat minimi, kiniškos rožės žiedas prilyginamas „tūkstantmetei sielai“. Ir žemė Miliauskaitės poezijoje suvokiama kaip nepaprastai didelė vertybė,  renkamos knygos apie sodus, tačiau sakoma, kad: „bet žemės neturiu nė kiek“ („kai tik pradeda pūsti stiprūs vėjai“).  Gamtos pajauta, susiliejimas su ja, ryšys, gretinimasis ryškūs. Gamta sugyvinama, o žmogus lyginamas su ja:

kai tavo siela
lyg išbrinkęs pumpuras
į saulę palinksta, su neapsakomu ilgesiu 

(„kai atsisuko pietys“)

Buitiškoji moters erdvė tarytum apgaubta paslaptingumo, jai suteikiamas magiško ar pasakiško ritualo atspalvis: dilgėlių skynimas, siuvinėjimas, žolelių, prieskonių, kvapų, pagalvėlių aprašinėjimas. Vaizduojami ir kitokie moteriškojo pasaulio elementai: pudros ir lūpdažių kvapas, šiurenantis šilkas, aukso žiedas (šilkas simbolizuoja moteriškumą ir erotiškumą). Įdomu, kad tas moteriškasis pasaulis (pudra, lūpdažiai, šilkas) yra užfiksuotas vaikystėje, jis yra mažos mergaitės išgyvenimas, užfiksavimas, suaugusios grįžimas į praeitį:

vėl esu
maža mergytė
žiūriu, kaip ruošiasi į svečius

(„kvapas, pudros ir lūpdažių, taip mėgau jį“)

Atsiranda gyvenimo džiaugsmo pajautimas, prisikėlimo, atgimimo, velykinis motyvas:

džiaugsmas, be jokios priežasties, 

tiktai žolė
visas praplėšia užtvaras 

( „džiaugsmas, be jokios priežasties“)

Taip pat gamtos pajauta, atbudimo išgyvenimas, reinkarnacijos motyvai:

delnais lieti kamieną –
ruplėtą, saulės
per dieną įšildytą
šiurkštų 

pridedi ausį|
prie storos žievės –
tvinksi
širdis, gyva ir mylinti 

(„delnais lieti kamieną“) 

gal tai sugrįžusi
dūšelė, šita peteliškė? 

(„auksinėm nubarstyta dulkėm, tamsi tamsi“)

Moteriškieji motyvai atskleidžiami ir siuvinėjimu. Kaip praeities moterų – žiema ir moteriški darbai. Taip pat lėlių siuvimas naktimis. Lėlės turi po siuvėjos sielos dalelę. Vėl iškyla mėnulio vaizdinys.

Viename eilėraštyje vėl moteriški motyvai – kvapai: levandų, rozmarino ir rožių žiedlapių, jeronimo, apelsino, žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais, pagalvėlės, nėriniai. Tarytum aliuzija į pasaką – fėjos ir krikštamotės vaizdiniai. Pelenės modelis. („kvapai iš praeities“). Toliau plėtojamas siuvinėjimo motyvas, prisiminimas, kaip motina ar močiutė siuvinėjo, atsispindi  tęstinumas:

mintis, netikėtai atėjus į galvą:
lygiai taip, kaip moteriškė, įsigijusi mano rankų darbą
jos duktė, jos anūkė, jos proanūkė
paties šitą staltiesę 

(„tankiai ir kruopščiai, dygsnį po dygsnio“)

Mėnulio vaizdinys iškyla kaip magiškas anapusinio pasaulio įvaizdis, mėnulio takas, siejantis gyvuosius ir mirusiuosius. Vėl atsiranda šikšnosparnio įvaizdis, klausiama, „kokio pasaulio tu pasiuntinys“, varnų, peteliškių įvaizdžiai („Mėnulio takas“). Kaip jau minėjau, mėnulis priklauso moteriškajai sferai, jis labai dažnai minimas N. Miliauskaitės eilėraščiuose. Kitame eilėraštyje apie mėnulį sakoma taip:

šiąnakt šventė, šiąnakt turėtų
būt pilnatis, suklusus, pilna laukimo
visa gamta 

(„šiąnakt šventė, šiąnakt turėtų“)

Atsiranda Dievo, laiko, amžinybės pajauta („štai – artėja diena“). Atsispindi kūno kaitos, senatvės išgyvenimai, tačiau siela lieka ta pati. Rinkinį užbaigia eilėraštis, tarytum japoniškos dailės potėpis: siela lyg baltas popieriaus lapas, lyg sniegas, o Dievas, gyvenimas joje įrašo hieroglifus.

Šiame rinkinyje dažni mėnulio, vasaros pabaigos, rudens, ankstyvo pavasario motyvai. Įsidėmimas svetimas langas, jo ieškoma. Moters siela jaučia baimę. Kūnas sensta, bet siela lieka tokia pati. Kaip ir kituose rinkiniuose, iš išorės paprastuose, skurdžiuose žmonėse pastebima daugiau („magiškas ratas aplink jį, besiplečiantis, tylos ir vienatvės ratas“, eil. „sėdėjo prie pat gatvės“), daug dėmesio detalei.

Aprašinėjami poetų kapai, įsivaizduojama moteriškė, prižiūrinti poeto kapą. Jai telikęs Dievas ar poeto siela anapusybėje.

Ryškus ryšys su gamta (fakto konstatavimas – vanduo užnuodytas, kiniška rožė turi sielą). Žemės motyvas. Renkamos knygos apie gėlių auginimą, bet konstatuojama, kad „žemės neturiu nė kiek“.

Šiame rinkinyje svarbūs namų – kambario – skrynutės – labirinto motyvai. Namai, kambarys neatrasti, nepažinti. Siela – „tamsusis veidrodis“, tačiau sielos uždraustame įeiti kambaryje – šviesu. Ryškus ieškojimas, norėjimas atskleisti, atpažinti nepažįstamą sielos erdvę. „Prisiliečiama“ prie namų, kuriuose niekada nebus gyvenama. Norimi turėti namai – jaukūs, idiliški, su vaikais, siekis pasiekti tokią dvasios būseną, kad „galėtum ištart su šypsena / mano namai“.  Kaip ir pirmajame rinkinyje, dažnas mergytės vaizdinys. Atsiranda atsisveikinimo motyvas, lyrinio subjekto santykis su aiškų prototipą  (artimos draugės vaiką) turinčia mergyte, šiaip vaiku, mergaite. Daroma išvada, kad tik vaikas gali sutaikyti su pasauliu. Praregėjimo, meldimosi motyvas. Atrandamas lyrinio subjekto vardas – krikšto vardas Marija. Marija – pagrindinė moteriškoji figūra krikščionybėje. Reprezentuoja moterį.

Tęstinumo motyvas. Grįžimas į vaikystę, jos idealizavimas, nostalgija, kartais realistiški, kraupoki prisiminimai, kartais vėl vaizduojamas internatas, nuoskaudos iškyla kaip šešėlis. Vaikystės idilė labai dažnai siejasi su vasara. Vaizduojamas žolelių rinkimas, detaliai aprašinėjamas gėlių kvapas, maišeliai, užrišti šilkiniais kaspinais, nėriniai, raukti volanai. Aprašoma iš vaikystės įsiminusi moteriškoji „atributika“ – šilkas, aukso žiedas, lūpų dažų ir pudros kvapas (buitiškasis moteriškasis pasaulis), jis prisimenamas ne iš moters pozicijų, o mažos mergaitės, aktualizuojamas motinos – dukters ryšys („ką ji galvojo tada, lankstydama skalbinius / kaip man suprasti ją“, eil. „kaip man suprasti ją“, eil. „krūva skalbinių, atsineštų nuo aukšto“). Tėvo vaizdinys – nuoskauda.

Į uždraustą įeiti kambarį patenkama būnant vaiku, jis pilnas visokių egzotiškų gėrybių, jame šviesu, šviesa atsispindi veidrodyje, taip tarytum per moteriškąjį  pajutimą, „apvalkalą“  patenkama į anapusybės sferą.

Taigi šiame rinkinyje vaizduojama moteris. Su savo pasauliu (žolelių rinkimu, lėlių siuvimu, siuvinėjimu, sodininkavimu), baimėmis, vaikystės prisiminimais: idiliškais ir kraupiais, nostalgiškais ir su nuoskaudomis, su nuojauta tarytum šešėliu, su malda ir dieviškuoju praregėjimu. Vaizduojant moteriškąjį „apvalkalą“ atskleidžiama esmė – siela, savotiškas ėjimas anapusybės link, Dievo pajautimas. Moteriškasis pasaulis yra daugiasluoksnis. Jį sudaro daiktų pasaulis, vidinis pasaulis, kuris siejasi su daiktais,  ir grynas sielos branduolys.  Vartojama daug moteriškų vaizdinių. Vyrauja namų – kambario – labirinto vaizdiniai, šie archetipai (išskyrus labirinto) labiau priskiriami moterims nei vyrams.

Namai neturimi, jie įsivaizduojami stebint svetimus namus. Matyti tęstinumo būtinybė. Rašant apie moteriškąją būtį atsiskleidžiamos bendražmogiškos vertės.

Širdies labirintas (1995–1998)

Šiame rinkinyje gausu rytietiškų motyvų: religijos, kultūros. Vandens vaizdinys retesnis, tačiau mėnulio motyvas ir čia ryškus. Namų įvaizdį keičia „apleista, užmiršta vieta“, langai užkalti, apaugę dilgėlėmis. Šiame rinkinyje labai svarbus dvasinis būvis, tobulėjimas, meditacija. Pagaliau nurimstama ieškoti, namai yra, nors ir skurdūs, bet su žydinčia kiniška rože:

mažam kambary, prigrūstam knygų, skurdaus
riboto gyvenimo 

(„rože, kiniška rože, žydinti“)

Svarbiausia dabar meditacija. Pats rinkinio pavadinimas nurodo eilėraščių tematiką: „Širdies labirintas“ – dvasinis tobulėjimas, ėjimas sielos gelmėn ir Dievo link. Širdies prabudimo motyvas, Dievo tematika, harmonijos pajautimas:

prabusk, širdie, pabusk, pabusk 

(„vos tiktai prisiartinu prie vartų“)

balsai, kaip džiaugsmingai jie gieda
kartodami Dievo vardus, vienbalsiai 

(„būgnas, ritmingas plojimas“)

tyla
ir plunksnų krebždesys, ar galėtų kas būt mieliau? 

(„einu paskui, ant pirštų galų, bijodama“)

Vėl labirinto motyvas:

po labirintą vedžioji mane, išrodai
tolimiausias kertes ir užkaborius (jaučiu
kokia garbė yra man atitekus)

(„einu paskui, ant pirštų galų, bijodama“)

Kaip jau minėjau, gausu rytietiškos religijos ir kultūros vaizdinių – iš jų sklinda harmonija, ekstazė:

nesuprantamas džiaugsmas užlieja
nuo galvos iki kojų 

(„susitinku ant laiptų“)

Daugybė rytietiškų įvaizdžių: tulasi medelis, Krišna, Govinda, vienuoliai, grojimo instrumentai ir kt.

Mėnulio ir moteriškumo sąsajas gerai atskleidžia šis eilėraštis:

o šviesios valandos, praleistos bhaktų
draugijoje, jos švyti
blausia mėnesiena, tarsi dovanoti
perlai, veriu ant siūlo juos
kruopščiai, palenkusi galvą, tylėdama 

(„o šviesios valandos, praleistos bhaktų draugijoje)

Perlų kaip įvaizdžio panaudojimas taip pat turi sąsajas su mėnuliu ir moteriškumu. Perlai simbolizuoja grožį ir tobulumą, jie yra apvalūs, gražūs ir spinduliuoja vidinę šviesą. Yra siejami su moteriškąja sfera – mėnuliu, skaistybe, kantrumu ir tyrumu. Kadangi išauga ir glūdi kriauklėje, simbolizuoja šviesą tamsoje.

Eilėraščiuose atskleidžiamos filosofinės tiesos:

dabartis amžina,  šypsodamasis taria
akiniuotas sulysęs vienuolis
su knygų ryšeliu po pažastim

(„dabartis amžina“)

širdis, ji mokosi, vis neišmokdama
priimti, susitaikyti 

(„tarsi bičių dūzgiantis avilys“)

Rytietiški vaizdai: Krišna, jo aplinka –  povai, fleita, lotosai. Idilė. Muzika ir meilė. Ryški  pajauta – vandens, mėnulio šviesos, ugnies.

Kaip jau minėjau,  eilėraščiuose išgyvenama harmonija, pilnis. Vėl iškyla augalų, žiedų vaizdiniai. Amalas, simbolizuojantis laimę,  padedantis apsiginti nuo ligų, žaibo. Augalai, gamta kelia susižavėjimą ir nuostabą:

ak, ir žiedai! žiedai, dangaus mėlynumo 

(„kaip mainosi“),

eikš, eikš, tik pažiūrėk: čia
kur pabėriau saują
sėklų
viskas sudygo
ar ne stebuklas 

(„eikš, eikš, tik pažiūrėk: čia“)

Paskutiniame rinkinyje yra skyrelis „Namų darbai“ – grynai moteriška tematika. Atsiveria moteriškas buitinis pasaulis. Namų tvarkymas simbolizuoja keitimąsi, tarytum šamaniškas veiksmas – sutvarkai namus, sutvarkai ir keiti ir aplinkinį pasaulį bei save. Kitame eilėraštyje tvarkymas, šveitimas sugretinamas su sielos valymu:

kaip išbalint, kaip išskalauti tave
mano siela? 

(„kaip man tavo purvą išskalbti“)

Moteriškai vaizduojamas sario rišimasis, plaukų tvarkymas, meditavimas, įvaizdžio kūrimas. Iškyla senyvos moteriškės, adančios kojines, įvaizdis, kitame eilėraštyje brandaus amžiaus moteriškė, kuri nesidrovi savo amžiaus, yra gretinama su rudenio diena –  ją įminti sunku.

Matyti skurdo motyvas – aprašinėjama padėvėtų rūbų parduotuvė, inteligentiška moteris, kuri tik ten teišgali apsipirkti, kaip ji renkasi rūbus, aprašinėjamas nuostabus toje parduotuvėje pirktas šalis („Chedar“).

Yra skirta eilėraščių šilkui, jo atsiradimui, “Šilko keliui”. Kaip žinia, šilkas simbolizuoja moteriškumą. Daug eilėraščių skirta kiniškai rožei. Ji sugyvinama. Paskiriamas eilėraštis ir blindės medeliui. Greta kitų minėtų gilias sąsajas su moters gyvenimu ir lūkesčiais turinčių įvaizdžių ir simbolių blindės medelio paminėjimas atrodo itin dėsningas, suprantama, prisiminus legendą apie Blindę, moterį, kuriai labai sekėsi turėti vaikų – ji turėjo ypatingą dovaną: galėjo paleisti į pasaulį aibę palikuonių neapsakomai lengvai, be to, ji gimdydavo ne tik įgimtu būdu, bet galėdavo pagimdyti vaikų iš rankų, kojų, galvos ir iš kitų kūno dalių. Žemė, vaisingiausioji iš motinų, ėmė  pavydėti jai tokio vaisingumo, todėl vieną kartą, kai Blindė ėjo per gramzdžią pievą, jos kojos įklimpo, ir žemė taip suspaudė pėdas, kad nebegalėjo ji pajudėti iš vietos ir pavirto medžiu. Tikriausiai tai davė dingstį laikyti blindę šventa ir manyti, kad ji galinti turėti įtakos vaisingumui, pasakoja žymusis istorikas romantikas T. Narbutas (Razauskas 1999, p. 31). Bet tai jau  visos N. Miliauskatės kūrybos konteksto ir atsitiktinio informacijos žinojimo apie Blindę padiktuotos asociacijos ir samprotavimai. Šiaip jau skaitant „Blindės medelį“ būtų galima apsistoti ties pirmuoju ir tiesioginiu įspūdžiu – netikėtas praregėjimas, neįvertinto ir nepastebėto gamtos reiškinio išaukštinimas, pripažinimas, sielų giminystė, tad suprantama, kad – šviesu, tačiau kodėl –  šiurpu?

Šiame rinkinyje vyrauja gyvenimo apmąstymas, laiko ir klaidų žymės („kovo saulė“), ritualinis valgio gaminimas, moteriški išgyvenimai – jautimasis nebejauna, negražia, valgio virimo ir eilėraščio rašymo nesuderinamumas, negalimybė. Ir greta – džiaugsmas gyventi.

Žemės darbai, susigretinimas su močiute ir, vėl, – laukinės anties su ančiukais vaizdinys. Rytų Azijoje gerbtos žavios mandarininės antelės, juangjang, kurios visada gyvena poromis ir simbolizuoja šeimyninę laimę. Poetės kreipimasis į antį:

nieko
man nedavei, slapta pagalvojau, tačiau tu
geriau žinai kodėl 

(„stačiu krantu nusileidžiu prie tvenkinio“)

Eilėraščiuose susipina moteriška buitis ir meditavimas,  kančia ir branda.

Šiame rinkinyje minimi egzotiški rūbai: saris, kiniška suknia, kašmyro šalis padeda suprasti moters prigimtį – iš jos laukiama ir ji pati siekia būti graži, skurdas ir vargas nėra jos prigimtinė būsena. Paskutiniajame poetės rinkinyje  slaptas ir slėptas moteriškumas prasiveržia, jame siekiama ne tik sielos tobulumo, bet ir išorinio grožio, o kartu su juo ar jo dėka – ir sąlyčio su kitais žmonėmis.

Sodo vaizdinys – kosminės tvarkos simbolis. Sodas – „išsiilgtas“. Grįžimas į vaikystę:

atrandi staiga savyje, kaip smarkiai
trokšti žaist – lig vėlumos
užsižaistum, nei valgyt, nei miegot

(„Sodas“)

Vaikystė – žmogaus sielos pagrindas. Pačiame eilėraščio „Sodas“ gale sakoma:

vargše
mano širdie. 

Skyrelyje „Eilėraščiai Persefonės palydai“ galima įžvelgti sąsajas tarp poetės vardo Nijolė ir Persefonės reikšmių. Persefonė graikų mitologijoje – Hado žmona, požemių valdovė. (Nijolė yra kilęs iš tariamosios senovės lietuvių deivės (požemio valdovės ir Pykulo žmonos) vardo). Iškyla mirties, netekties tematika. Taip pat naujas rupūžės vaizdinys. Anot Gimbutienės, „Apie rupūžių garbinimą duomenų yra daug mažiau negu apie žalčių. Ir vis dėlto jie siekia pačią XIV a. pradžią. (…)  Labai svarbus vaidmuo rupūžei religijoje teko iš dalies dėl to, kad valstietis nuolat matė jos naudingumą.

Bet istoriniai šaltiniai, kaip ir išlikę liaudies papročiai bei tikėjimai, rodo tvirtai įsišaknijusį ir kitų roplių garbinimą: buvo garbinami ir tie, kurie kelia žmonių nuostabą kartas nuo karto išsinerdami iš senosios odos ir tarytum atgimdami iš naujo. Instinktyviai žmonės jautė, kad tokie ropliai kupini dinamiškos jėgos ir gyvybingumo. Pats lietuviškas žodis „gyvatė“ aiškiai siejasi su „gyvybe“ ar „gyvata“. Su žalčiu  siejama dievybė yra ne kas kita kaip ši paslaptinga gyvybės jėga.  Senovės lietuviai gerbė ir garbino ne žalčio ar rupūžės kūną, bet jame esančią gyvybės jėgą – tą pačią gyvybę, kuri reiškėsi ir kituose gyvuliuose, augaluose, taip pat ir žmonėse, bet ne taip stipriai kaip mažame roplyje.

Buvo manoma, kad ropliai turi ne tik gyvybės jėgų, –  o tai kėlė pagarbą jiems ir baimę, – bet ir kad juose gyvena protėvių sielos. Anot XV a. lenkų metraštininko Dlugošo, tik turėdami šią savybę, būdami tarsi gyvi kambariai, ropliai buvo penates Dii (Dievo pasiuntiniai). Tai nebuvo suprantama kaip vienos, individualios esmės perėjimas į kitą kūną. Tai buvo įsivaizduojama kaip negęstančios gyvybės jėgos judėjimas iš vieno kūno į kitą. Vadinasi, ropliai, tiek gyvi, tiek pavaizduoti mene, neabejotinai reiškia gyvybės jėgą.

Ropliai dažnai vaizduojami proistoriniame Europos mene. Jau II tūkst. pr. m. e. Dunojaus kultūros keramikoje yra roplių atvaizdų“ (Gimbutienė 1994, p. 38).

Rupūžės gyvena požemiuose, taip pat kaip ir požemių karalystės valdovės.

Eilėraštyje „Patikimiausia sargė“ apie rupūžę sakoma, kad ji yra nemėgstama, naikinama, niekinama. Ir tuo pačiu iškyla senoji liaudies patirtis: ji yra naudinga žemei, pačiam žmogui. Eilėraštyje „Rupūžė“ lyrinis aš susigretina su rupūže. Jose abiejose rusena kibirkštis, gyvybingumo galios. Persefonė sužmoginama, ji – draugė, sesuo, valdovė, jai aukojama, atnašaujama.

„N. Miliauskaitės žvilgsnis į lietuviškąjį  c h t o n o s  tarsi prisišaukė Persefonę, Demetros ir Dzeuso dukterį, pagrobtą požemių valdovo Hado ir – anot Homero – požemyje valdžiusią moterų pasaulį. Demetra įkūnija moteriško sielvarto gelmę. Demetra ir Persefonė sudaro mitinį motinos ir dukters centrą.

Miliauskaitės „Eilėraščiai Persefonės palydai“ prasideda nuo jos – įvardžio, pridengiančio išėjusią motiną, palikusią daiktus: siuvinėtą drobinį maišelį, gintarinius karolius, nuotraukas, kvitus… Karoliai išgaubia, išdidina likmenas, apšviečia kita šviesa: „kažkas daugiau tame, kažkas daugiau yra / jos pavidalus laikas jau keičia many“. Motina požemių karalystėje, Persefonės valdžioje:

tesklinda spindesys nuo jos, tą šilumą
jaučiu ir šiandien, stebuklingą
bet mano motinos
bet mano motinos šioj žemėj nebėra jau
Persefone 

(„ji šoka pievoj“)

„Eilėraščiai Persefonės palydai“ yra laisvas ciklas, netgi eilėraščių poema, jungiama tai aiškesnės, tai punktyriškesnės linijos: pokalbiai su Persefone (vaikystės pasakos ir amžinoji mito dabartis), dėkojimai, aukojimai („priimk menkas šias dovanas, nors paragauk, prašau tavęs…“), prašymai – „būk gera, – prašau tavęs, – pasakyk / ką mano motina ten veikia“ („Ką mano motina ten veikia“). Atsišakojimai nuo pagrindinės ašies –  į moteris, į „sesutes“ rupūžes, į krikštamotę, į likimo (ir asmens) mitologiją, rašomą didžiujų mitų paraštėse“ (Daujotytė 2000).

Stiprus ryšys su gamta. Gamta sugyvinama, jai suteikiama antgamtinių galių. Viename eilėraštyje („Vynuoginė sraigė“) aprašoma sraigė. Ji  lyg „atneša žinią“, tačiau lyrinis „aš“ negali suprasti jos kalbos. Kitame – drugys („Papilio machaon“), jis – Persefonės palyda. Dar kitame –  dilgėlė („Dilgėlė“). Ryškūs bitės, bičių dūzgimo vaizdiniai (nemirtingumo ir atgimimo, darbštumo, vilties ir tvarkingumo, uolumo bei švaros simbolis. Krikščionybėje bičių avilys simbolizuoja Bažnyčią, bičių motinėlė reiškia Mergelę Mariją, o bičių motinėlės medus tapatinamas su Jėzumi. Kadangi žiemą bitės miega lyg būtų mirusios, o pavasarį pabunda, krikščionybės teorijose siejamos su mirtimi ir prisikėlimu. Dėl gebėjimo skraidyti simbolizuoja į dangų kylančią sielą).

Iškyla giminystė, moterų linija – motinos, krikštamotės. Ryšys su jomis. Labai stiprus krikštamotės vaizdinys. Krikštamotė vaizduojama lyg pasakų fėja. Ji –  našlaičių globėja. Jai suteikiama stebuklingų galių:

tavo kuparas, krikštamote, neturi dugno, o drobių
rietimai niekad iki galo neišvyniojami 

(„Krikštamotė“)

Įvardijamas moteriškasis  pasaulis, suvoktas mažos mergaitės:

jaučiu, tai moterų pasaulis, uždaras, slaptas
tarsi pusė žodžio, pasakyta pusbalsiu 

(„Krikštamotė“)

Kitame eilėraštyje –  vėl apie krikštamotę – idiliškas krikštamotės darželis: žiedai, harmonija, liaudiškumo motyvai,  auksinio driežo vaizdinys:

net driežas, auksinis driežas, ir tas
spokso kaip kažkada

ir aš ten sėdėjau, vainiką pyniau
ant galvelės dėjau 

(„senovinis sinavadas“)

Įdomu, kad visi vartojami įvaizdžiai: rupūžės, drugio, driežo, bitės turi bendrumų, simbolizuoja panašius dalykus – atsinaujinimą, prisikėlimą, atgimimą.

Tarp Persefonės ir lyrinio subjekto vedamos paralelės.

Kaip ir kituose rinkiniuose, iškyla prisiminimai iš vaikystės. Kartais atsiranda mistikos elementų:

ateina
gerokai po vidurnakčio, negirdimais
žingsniais, mėnesienai
liejantis ant žemės 

(„ateina“)

Aprašomas ilgas plaukų plovimo procesas, su tradicinėmis liaudies medicinos priemonėmis, įsiminęs iš vaikystės.

Skyriuje „Šilkas“ atsiveria jutiminis pasaulis: šilkas jaučiamas, liečiamas, tikrinamas. Detaliai aprašomas šilko atsiradimas, natūrali jo kilmė. Kaip jau ne kartą minėta, šilkas – moteriškumo simbolis.

Paskutinis rinkinys baigiamas vaiko-mergytės įvaizdžiu. Ratas uždaromas.

IŠVADOS

Nijolės Miliauskaitės poezijos pasaulio moteriškumą pirmiausia nulemia jos autentiškumas ir autobiografiškumas. Į pasaulį žvelgiama lyrinės „aš“ akimis, aktualizuojami pabrėžtinai moteriai reikšmingi ir būdingi troškimai, patyrimai ir sielos būsenos. Lyrinės personažės „aš“ ne tik gilinasi į savo sielos ir širdies judesius, jai būdinga didelis seseriškumo jausmas, lemiantis poetinio žvilgsnio platumą. Šis žvilgsnis aprėpia apskritai moters dalią ir egzistencinius jos aspektus. N. Miliauskaitės poezijoje vyrauja moteriškos lyties adresantai, į kuriuos nukreipiama dažno eilėraščio mintis: mergytė, motina, senelė, krikštamotė, nepažįstamos moterys – visas „slaptas ir uždaras“ moterų gyvenimas, į kurį stengiamasi „įeiti“, kurį norima suvokti ir apie kurį gali prasitarti tik puse žodžio. Pačioje poezijoje suformuluojama, kad moterų gyvenimas, jo egzistencinė prasmė skiriasi nuo vyriškojo pasaulio, yra ypatingas, savitas.

Vyriškajam pasauliui, aprašomuoju atžvilgiu, N. Miliauskaitės poezijoje skiriama palyginti nedaug dėmesio, apie jį, kaip apie tokį, savitą ir visavertį reiškinį, nekalbama, tačiau už teksto jis egzistuoja kaip numanomas svarbus moters gyvenimo dėmuo. Eilėraščiuose, kuriuose kalbama apie tėvą, vyriškasis pradas iškyla kaip destrukcinis.

Antrasis aspektas, besiskleidžiantis iš sąsajų su vyriškuoju pasauliu, yra gelbėtojo, „princo“, su kuriuo siejama laiminga ir harmoninga ateitis, motyvas. Jis būdingiausias eilėraščiams vaikystės tema.

Trečioji vyriškojo pasaulio N. Miliauskaitės poezijoje apraiška galėtų būti apibūdinta  kaip labai slapta, numanoma orientacija, lemianti poetinio „aš“ elgseną ir išgyvenimus. Tai ne atviri, o slepiami meilės eilėraščiai, kuriuose santūriai reiškiasi erotas (magiškieji ritualai grožiui, paslaptingajai moters traukai užtikrinti, daiktiškasis drabužių pasaulis („pažiūrėk, argi tai aš“), laiko tėkmės išgyvenimas ir jo atspindžiai kūne, matomi nuolat žiūrint į veidrodį ir pan.).

Nijolės Miliauskaitės poezijos moteriškumą ypač pabrėžia tai, kad eilėraščio audiniui sudaryti naudojama „moteriška medžiaga“. Lietuvių poezijoje tai pirmas toks ryškus atvejis, kai iš elementarių buitinių su moterimi susijusių detalių (siuvimo reikmenys, indai, įvairios dėžutės daiktams sudėti ir visokie kiti daiktai, moterų rankų darbo daiktai ir pan.) kuriamos gilesnės poetinės prasmės. Daiktiškasis namų pasaulis su daugybe smulkmenų tampa sielos būsenos reiškėju ir netgi lėmėju.

Nijolės Miliauskaitės poetinio pasaulio moteriškumą ypač pagilina nuoseklus archetipinių įvaizdžių, kurių simbolinės prasmės susijusios su moterimi ir jos pasauliu, vartojimas.  Vartojami klasikiniai (graikų mitologijos ir vėlesnių epochų kultūrų suformuoti), senieji baltiškieji ir krikščioniškieji archetipai. Dažniausiai tai moters saugumą, jos galių stiprumą, jos vaisingumą užtikrinantys archetipiniai įvaizdžiai –  liepa, blindė, įvairios gėlės, žaltys, driežas, rupūžė, antis, namai, vanduo, mėnuo, ugnis ir kt. Lyriniam „aš“ būdinga tiek gamtinė, tiek kultūrinė pasaulėjauta. Gamta ir kultūra nesupriešinamos.

Giliausiais  prasmių lygmenimis N. Miliauskaitės poezija suformuoja bendražmogiškų verčių lauką. Tai ir vyrui, ir moteriai galimi siekimai, troškimai, būsenos, pastebėjimai ir išgyvenimai. Moteriškumo raiškos poezijoje prasme, tai neužangažuotos vertės, nebūtinai moterims priskiriamos. Plg. kad ir B. Radzevičiaus ar M. Prusto pasinėrimą į vaikystės išgyvenimus ir jos prisikėlimą jų kūryboje. Esmė vis dėlto yra ne tai, kokios temos, motyvai vyrauja, ne tai, kas pasakoma, o kaip, kokiomis priemonėmis tai sakoma. Išimtis turbūt motinystės, kaip ypatingos moters gyvenimo dalies, jos misijos, tema. Tėvystės linija mažiau aktuali vyrų kūryboje. Bendražmogiškos vertės, iškeliamos N. Miliauskaitės poezijoje, yra tiek egzistencinio, tiek metafizinio pobūdžio. Tai žemiškoji ir dvasinė žmogaus būtis. Tai šis ir anas pasaulis, su kuriuo siela ruošiasi susitikti tobulėdama.

Nijolės Miliauskaitės poezija iš tiesų niekais paverčia visus standartinius priekaištus moterų kūrybai. Ji netikėtai (turima omeny gausaus moteriško daiktiškumo eksploatavimas) įrodo, kad poezijai nėra uždraustų ar netinkamų kelių, medžiagos, būdų. Tikra poezija gali gimti iš bet ko. Poezijos moteriškumas – tai tik balso spalvos, o ne paties balso buvimo, klausimas.

Pagrindinės Nijolės Miliauskaitės poezijos semantinės atramos yra lyrinio „aš“ sklaida nuo mažos mergytės iki subrendusios moters, kurios viena kitą keičia ir tarytum viena kitoje gyvena; namai, kurių ilgimasi (idealūs namai) ir kurių neturima;  vaikystės prisiminimai, nostalgija; lyrinio „aš“ ir gamtos ryšys; lyrinio „aš“ ir kultūros ryšys; „uždaras ir slaptas“ moterų pasaulis, besiskleidžiantis materialiais ir dvasiniais pavidalais, siela.

Mergytės, mergaitės, mergaičių įvaizdis figūruoja visuose rinkiniuose, tačiau ryškiausias pirmajame rinkinyje. Mergytės įvaizdis kinta nuo mergytės – lyrinio „aš“ sugrįžimo į vaikystę iki mergytės, įsiveržiančios į lyrinio „aš“ pasaulį iš šalies. Rinktinė baigiama  taip pat vaiko-mergytės įvaizdžiu. Mergytės įvaizdis Miliauskaitės poezijoje kardinaliai skiriasi nuo vyrų rašomoje poezijoje vartojamų mergaičių įvaizdžių – jis neturi nieko bendra su erotinio pobūdžio vaizdais. Tai grynai dvasinis aktas, dažnai skiriamas moters esmei išryškinti, jos niekada neišblėstančiam giliam vaikiškumui ar artumui vaikui, ar vaiko troškimo jausmui parodyti. Dažnai mergytės įvaizdis rodo ir lyrinių subjektų seseriškumą, ir našlaitiškumą dideliame destruktyviame pasaulyje.

Ypač būdingas poetei vaiko motyvas. Gausiai ir įvairiapusiškai jis aptartas vaikystės prisiminimuose. Nedažnai, tačiau imperatyviu tonu pasisakoma motinystės tema. Vaikas – vienintelė esybė, kuri gali sutaikinti su šiuo pasauliu.

Namų įvaizdis  Nijolės Miliauskaitės lyrikoje kinta. Nuo nejaukių internato namų, apleistų, vaiduokliškų namų, namų – bokšto iki jaukių, tačiau svetimų namų, nebegyvenamų idiliškų vaikystės namų, romantiškų įsivaizduojamų namų. Ir apsistojama ties esamais, skurdžiais namais, kambariu su kinrože, kuriame medituojama. (Virginija Vulf savo esė „Savas kambarys“ rašo: moteris privalo turėti pinigų ir savo kambarį, kad galėtų kurti.) Anot Z. Froido, namai kaip simbolis priskiriami būtent moteriai, motinai. Pačioje namų esmėje yra daugiau moteriškumo ir motiniškumo nei vyriškumo.

Namai dažniausiai reiškia prarastumo arba neišsipildymo jausmą. Dažnai jie simbolizuoja sielą, vidinį dvasinį gyvenimą. Namus kartais pakeičia kambario įvaizdis, o šį – skrynutė, dėžutė. Visiems šiems įvaizdžiams būdinga uždarumas, intymumas, vidinė tvarka, savybė kažką savyje turėti, saugoti, net slėpti. N. Miliauskaitės namai – visaverčio dvasinio gyvenimo siekiamybė, o kartu kultūrinių klodų perėmimo būdas. Juose gausu senoviškų  moters buities daiktų, praplečiančių eilėraščius daugiaprasmiu turiniu – kartų ryšiu, praradimo jausmu, etnografinių realijų iškėlimu.

Stebina Miliauskaitės poezijos savitas daiktiškumas – tai moterų pasaulio daiktai, dažniausiai besiskleidžiantys namų erdvėje ir dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su dvasine pajauta. Adatos, stebuklingi žolių maišeliai, staltiesės siuvinėjimas, sena komoda, pagalvėlė, daržas, virtuvė, puodas, dryžuotas takelis iš skudurėlių, – kiekviena detalė kiekviename eilėraštyje atlieka savo funkcijas, o rezultatas, poetinis efektas – dvasios judesys, savita daiktiškumo ir dvasingumo sintezė. Daugumoje eilėraščių daiktiškumas ir dvasingumas sugyvena drauge, daiktiškas darbas, dirbinio gaminimas kelia šiltus jausmus, lyginasi su gamta, jos kuriamais stebuklais ir pan.

Moteriškumo sklaidą N. Miliauskaitės poezijoje pratęsia gausios moterims būdingos situacijos, laikysena, lūkesčiai ir baimės.

Miliauskaitės kūryboje gamta ir kultūra nepriešinamos. Moteris vaizduojama kaip gamtą jaučiančioji ir kultūrą kuriančioji.

Literatūra:

Bachelard, G. Svajonių džiaugsmas: Ugnies psichoanalizė, Vanduo ir svajonės, Erdvės poetika. Vilnius: Vaga, 1993.

Biedermann, H. Naujasis simbolių žodynas. – Vilnius: Mintis, 2002. – 543 p.

Daugirdaitė, S. Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. – Vilnius, 2000. – 240 p.

Daujotytė, V. Parašyta moterų. – Vilnius, 2001. – 837 p.

Daujotytė, V. Sielos – širdies labirintuose // Literatūra ir menas. – 2000, Nr. 3.

Gimbutienė, M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1994. – 141 p.

Kavolis, V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius, 1992. – 154 p.

Keleras,  J. Lyg himnas menui // Pergalė. – 1989, Nr. 3, p. 173–175.

Mullan, J. Ten of best mirrors in literature // The Guardian, 2010, Saturday 30.

Peluritytė,  A. Atminties fenomenologija // Gimtasis žodis. – 1996, Nr. 4, p. 45–48.

Perminaitė,  J. Savojo identiteto paieška // Metai. – 2000, Nr. 1, p. 86–100.

Rastenytė, B. Erdvės poetika Nijolės Miliauskaitės kūryboje // Saulės arkliukai. – 2013, nr. 4, p. 28–35.

Razauskas, D. Rusiški keiksmažodžiai // Liaudies kultūra. – 1999, Nr. 1, p. 30–35.

Satkauskytė, D. Komunikacinės strategijos moterų poezijoje (Nijolė Miliauskaitė,                   Judita Vaičiūnaitė, Birutė Pukelevičiūtė, Liūnė Sutema) // Literatūra. –  2001, Nr.43 (1), p. 50.

Simbolinių reikšmių žodynas / Sudarė Lionė Lapinskienė. – Panevėžys: Magilė. – 182 p.

Tai, kas nebūtinai išreikšta žodžiais: literatūrologės Audingos Peluritytės klausimai poetei Nijolei Miliauskaitei // Gimtasis žodis. – 2000, Nr. 1, p. 22–25.

Žemgulytė,  P. Pravėrus duris // Literatūra ir menas, 1966 sausio 27 d.

Ахматова, А. Лирика. –  Москва, 1989. – C. 47.

Vilniaus universitetas, 2003 m. Pildyta 2016 m.