Mitinė Kentauro Dausprungo dinastija, savo kelią pradėjusi senajame Vilkmergės centre, ilgainiui išplito po visą regioną. Jos reliktai yra užkoduoti kai kuriuose vietovardžiuose, susijusiuose su kultinėmis vietomis, susietomis su senaisiais protėvių kapais. Kaip ilgai jie išliko ir kaip keitėsi bendruomenės sąmonėje, matysime išnagrinėję senąsias kulto vietas. Tokių vietų Videniškiuose šiuo metu žinome dvi: Kaukakalnį Pikčiūnų kaime prie Baltadvario-Mūrinių Videniškių ir Velniakalnį netoli Liesėnų piliakalnio šalia Videniškių miestelio.
Kaukakalnis ir šalia jo XVI a. dokumentuose minima Kauko pieva neabejotinai yra senasis alkas, tikriausiai buvęs centrinis. Žinome, kad senosios Deltuvos Videniškių valsčiaus širdis buvo pačiame Siesarties upės viduryje, Ant (Ante-,Unt-,Int-) siesarčių (Antsiesařčių, Antsíesarčių) dvarų areale, tad senasis jų alkas laikytinas viso valsčiaus centrine religinės praktikos vieta.
Šiuo metu labiausiai glumina buvusio alko įvardinimas Kaukakalniu. Manytume, kad dabartinis Pikčiūnų Kaukakalnio vardas yra antrinis, atsiradęs, kai valsčiaus centras pradėtas suvokti kaip kaimo bendruomenė. Tuomet senoji kulto vieta, paveldėta iš buvusios dinastijos ir sutapusi su protėvio kapo vieta, buvo užimta tiesiog chtoninės būtybės – Kauko.
Jurgis Gerulis yra nurodęs latvišką tos pačios šaknies žodį „kūkis nykštukas“. Aiškiai matome visų baltiškųjų Cawx (Vokiečių–prūsų žodynėlyje reiškęs velnią), Kaukas, Kūkis giminystę. Plg. Algirdo Juliaus Greimo įžvalgas: nykštukas Griaužis (Naugardukas), Giedrys (Giedraičiai) = Griaužis Giedris ir Rožė, patvirtinantys kunigaikščių Giedraičių tėvoninių žemių sankaupas prie Beržūnos ir Siesarties-Šventosios. Giedraičių nuosavybės geografija atspindi simbolinę mitų kalbą.
Dar daugiau – ankstyvesnio čia garbinto dievo teonimas netiesiogiai išliko mus pasiekusioje mitinėje dinastijos genealogijoje. Joje dievas Kukis/Kukas, virtęs dievažmogiu, atstovaujamas Pajautos (anksčiau – Laimos / Gegutės sūnaus Kukovaičio, kurio sūnus Utenis ir vaikaitis Šventaragis tęsė religinę valdovų grandį. Genealogijos Kukovaitis yra Kuko, t. y. prarastojo Gegutės-Laimos-Pajautos vyro sūnus.
Padavimą apie Kuko genezę 1875–1876 m. Linkmenų apylinkėse yra užrašęs kun. Silvestras Gimžauskas.1
„Kukis (paukštis su ragais) apie kuri letuvẽj tẽjp sako: łajki twanừ vissas pauksztẽs susirenkẽ auksztan kałnan ir tůmi budu palikẽ iszgiałbetos nů paskundimo, bet Kukis, nebejdams kałnan, pražuvis. Nusimažinus undẽniams, pauksztialej nusiunti gegužẽ padaboti, ar iszlikis giwu tas Kukis, ju nẽbicziolis, ir isz tos prẽžastes apsijemi giagužẽs vajkus iszperėti. Giagužẽ tebskrajdidama atradusi nẽgivų Kukį, ir atsitupusi unt ja ragu, tejp pradejusi gedoti: „Kukis! Kukis!“ ir džiaugdamasi isz jo – miriaus, pridurusi da juokus, sakidama: „kwa! kwa! kwa“. Ape tų man ne atsitiko istorijoje letuwos ir letuviszku devajczu skaititi“ (S. Gimžausko pastaba).
Kaip matome, legenda yra sujungta su gegutės „neperėjimo ir kukavimo“ sakme. Pirminis, senasis jos turinys būtų toks: bendruomenę („visus paukščius“) ištinka tvanas, ji gelbstisi pasitraukdama į kalną, tik „Paukštis su ragais“, greičiausiai senas dievo ir vado įvaizdis, pasilieka vienas ir žūsta.
Mitas, atkartojantis biblinį siužetą, šioje sakmėje turi dvi prasmes: tai žemės atradimas, sutampantis su visuotiniu tvano mitu, ir kažkokio dievo prapulties (atsisakymo, pakeitimo) legenda. Senas pasaulis užleidžia vietą naujam per potvynį – tai visuotinis archetipas, susijęs su valdovo mitologija. Ypatingasis „Paukštis su ragais“, tarp kitko šaltiniuose neaptinkamas, žūsta ir bendruomenė tai atšvenčia.
Sakmės paukštis su ragais būtų dar viena sąsaja su panašiais raguotais keltų dievais, tiesiogiai paliudyta legendoje. Raguoto paukščio Kukio ryšį su Kentauro dinastija nagrinėsime vėliau.
Kaip žinome, Kukovaičio kultas buvo dar keliose Deltuvos vietose: dabartinės Deltuvos buv. Leonpolio dvaro (Siesikų įtakos zona) ribose, kur Utenis esą palaidojęs Kukovaitį ir Maišiagaloje (LDK Algirdo sudeginimo vieta). Visa tai Kukovaičių girių=valdovų kapų vietose. Galimas dalykas, kad Kentauro dinastijos kulto plitimas sutampa ir su pačios genties įtakos plėtimosi raida.
Kentauro Narimanto broliai plėtė savo įtaką į Giedraičius (Giedrys), į Ašmeną–Alšėnus su įterptu Vilniaus epizodu bei Naugarduką ir Dainavą–Sūduvą (Raigardas, kur Narimanto sosto paveldėtojas Traidenis).
Iš šių estafetę perėmusi kita dinastija Gediminaičiai taip pat buvo naujo religinio centro kūrėjai (ar atkūrėjai) Vilniuje. Mitinės istorijos įvykių raida, kuri paprastai laiko metmenų nėra ribojama, savo esme visai atitinka pagrindines istorinių įvykių gaires. Tai ypač gerai patvirtina vėlesnio Giedraičių pavieto susidarymo tyrimai.
Visų pirma yra nustatyta, kad pirminis konkrečios Giedraičių giminės domenas buvo ne Giedraičiuose, kaip teigia vėlesnės Giedraičių genealogijos, bet Videniškiuose, tėvoniniame „Daumanto Uteniškio“, t. y. Utenio palikuonio Utenaičio, lauke. Vėlesniųjų Giedraičių genealogijos pradžios nukėlimas į Giedraičių miestelį ir Piliakiemio pilį yra jau giminės plėtimosi įteisinimo padarinys. Iškilusios, „dinastinės“ Giedraičių gimines pradžia ir jos lizdas neabejotinai yra XIII–XIV a. Videniškiuose.2
Šiais samprotavimais remdamiesi, centrinę Videniškių kulto vietą – alką Kaukakalnį galime laikyti pirmine senojo dievo Kuko šventove ir „protėvio“ kapo vieta. Kaimo bendruomenės padavimuose alkavietė visą laiką buvo „bažnyčia“. Petro Tarasenkos pateikėja M. Bučytė teigia, kad pagal žmonių pasakojimus „čia stovėjusi bažnyčia, kasant žvyrą randama žmonių kaulų.“3
P. Tarasenka Kaukakalnį laikė esant alkakalniu, vėliau Kaukakalnis, greičiausiai turėjus omenyje minėtus žmonių kaulus, nesigilinant į vietos istoriją, gavo tik Krupelių kaimo senkapio statusą4.
Kaukakalnio alkavietės realumą patvirtina dar vienas Pikčiūnų kaimo archeologijos paminklas: prie kelio Pikčiūnai–Petrauskai pievoje esantis akmuo „su įvairiomis pėdomis, vadinamas Moliapesčiu“.5 Žmonių jis dar vadinamas „velniūkščio pėdos“ ir „Didžiuoju“. Vėlyvuosiuose padavimuose akmuo siejamas su lobiais ir jų apsauga – tokia yra bendra senųjų mitinių akmenų aiškinimo evoliucija.
Petrauskų istorinis pėduotasis akmuo visų pirma bus buvęs aukojimo akmeniu-aukuru. Taip manyti galima ir dėl jo vietos pievoje prie raisto („Plikaraisčio“). Kaip tik „pievoje“, „pievoje prie raisto“, t. y. alkų pievose tradiciškai ir buvo statomi aukurai. Taigi Moliapestis greičiausiai ir yra toks, netoli senosios Kuko šventovės buvęs XIII–XIV a. Perkūno aukuras – šventosios ugnies garbinimo vieta.
Pikčiūnų kaimo gyventoja Janė Matijošaitienė (g. 1925 m.) papasakojo tokią sakmę6:
„Petrauskų kaime yra labai didelis akmuo. Ant to akmens yra žmogaus ir velnio pėda. Apie jį žmonės taip pasakoja. Vieną kartą žmogus sutiko velnią. Velnias ir klausia: „Kieno pėda yra didesnė – ar tavo, ar mano?“ Tada žmogus tvirtina, kad jo pėda yra didesnė, o velnias – kad jo. Tai jie ir susiginčijo.
Tada velnias sako: „Padėk savo pėdą ant akmens, ir aš padėsiu. Pažiūrėsim kieno didesnė. Taip ir liko ant to akmens dvi pėdos – velnio ir žmogaus.“
Sakmėje akmuo – Velnio (Velino) ir žmogaus varžybų vieta.
Tai greičiausiai ankstyvojo laikotarpio siužetas. Kaip žinoma, vėliau, vėlyvosios pagonybės laikais Veliną išstumia Perkūnas.
Antroje sakmėje (Elena Bačiulienė iš Pikčiūnų kaimo) „Didysis“ akmuo yra užkeikto lobio, paslaptingų jėgų saugomas. Šioje, jau, matyt, kiek pasikeitusioje sakmėje, išlikęs labai reikšmingas archetipas. Užkeikto lobio akmuo saugomas dvylikos raitelių, nepaklusniuosius lobio ieškotojus trenkia Perkūnas.
„Pasakojama, kad prie Plikaraisčio miško buvo kalnas, ant kurio gyveno labai turtingas ponas. Prieš mirtį, nenorėdamas savo pinigų palikti giminėms, jis nutarė juos paslėpti. Naktį ponas atnešė auksą, užkeikė ir pakasė po akmeniu, kurį vadino Didžiuoju. Pono darbą matė trys vyrai, kurie gyveno Pikčiūnų kaime. Po jo mirties vyrai nusprendė išsikasti pinigus. Vieną naktį, pasiėmę kastuvus, pikčiūniečiai nuskubėjo kasti lobio. Įpusėjus darbui, iš Plikaraisčio miško išjojo dvylika raitelių. Vienas iš jų garsiai sušuko: „Vyrai, nekaskite!“ Raiteliai dingo nakties sutemoje.
Tačiau kasėjai nepaisė perspėjimo. Po pusvalandžio raiteliai pasirodė vėl ir sušuko tą patį, bet vyrai nepaklausė ir dabar. Jie kasė toliau. Po kiek laiko raiteliai vėl išniro iš miško. Vienas iš jų sušuko: „Gana jums kasti!“ Tuo tarpu trenkė Perkūnas, ir kasiusieji parkrito be sąmonės.
Rytą atsipeikėję jie kuo skubiausiai parėjo namo. Taip ir liko pono pinigai po Didžiuoju akmeniu.“
P. Tarasenka yra nustatęs, kad padavimuose apie akmenis-sūkurius dažniausiai teigiama, kad po jais esą užkeikti lobiai7. Pikčiūnų-Petrauskų akmuo-aukuras per amžius padavimuose taip pat virto užkeiktu lobio akmeniu. Tik kai kuriose padavimo detalėse ir akmens varduose yra išlikęs tam tikras semantinis laukas, iš kurio galima bandyti atstatyti kai kuriuos ankstesnius su juo susijusius mitinius vaizdinius.
Savo esme bet koks užkeikimas yra neliečiamybė – tabu, kurį Moliapesčio atveju saugo 12 raitelių ir Perkūnas. Simbolinis skaičius 12 ir Perkūno dalyvavimas (gimininguose padavimuose 12 galvų lobiui atkeikti) savotiškai atitinka Vilniaus Perkūno šventovės simboliką.
Pagal Rivijaus Kroniką Vilniaus šventovės dvylika laiptų, tai – 12 mėnesių (Saulės vaduotojai=Žvaigždėtas dangus) arba Zodiako ženklai. Čia modeliuojamas kalendorinis laikas – 12 reiškia metus su paskirais galbūt mėnesiniais aukojimais. Pikčiūnų Moliapestį saugojantys 12 raitelių savotiškai nurodo buvusį jo ryšį su kalendoriniu ciklu.
Videniškių Kaukakalnio ir Perkūno aukuro sakralinis kompleksas nebuvo paprasta atskiros gyvenvietes kulto vieta. Ji buvo, anot Silvijaus Pikolominio (Enea Silvio Piccolomini) pagal Jeronimo Prahiškio (apie 1369–1440) pasakojimus, „verta didesnio dėmesio“8. Tokių pagrindinių šventovių, matyt, būta visuose regionų (žemių) centruose, kur buvo aukojama ne srities, ne lokaliniam, bet visų svarbiausiam valdovo dievui. Tokio kulto vietoje paprastai ir buvo statomi „Didieji“ akmenys.
Pikčiūnų–Petrauskų, akmuo-aukuras be „Velnio ir žmogaus pėdos“, „Didžiojo“ turėjo ir mįslingą Moliapesčio vardą (vardas užrašytas nekirčiuotas, neperteikiant tarmės ypatybių). Tokios pat darybos būtų Moliabestis = molduobė – besti, beda = smeigti, durti, kasti (LKŽ, T. I, p. 638–639). Moliabestis – laukas (Andreikėnų k., Utenos r.), lat. best (bedu, bedu, bedišu), arch.. pibedit (-ju) – /pa/laidoti; kasti, rausti (Latvių–lietuvių k. žod., 1977, p.50, 110).
Mitologijos tyrinėjimuose Moliapesčio aptikti nepavyko. Galime tik spėlioti, ar jo gelmėse glūdi kokia nors mitinė prasmė. Vardas sudėtinis, sudarytas iš Moliopesčius (pestis). Antrasis sudėtinio žodžio sandas tiesiogiai žodynuose nėra paliudytas. Artimiausios lytys būtų: pėsčias-pėsčia, pėsta, piesta- grūstuvas (LKŽ, T. IX); t. p. peša, piešas – dėmė (Jonas Palionis, XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinis žodynas, 2004).
Latviai yra išlaikę archaizmą peste//lis – burtininkas, kerėtojas.9 Lietuvių tarmėse peselioti reiškia painioti, be to piesas=turtas. Prūsų Pyculs (Peckols, Poclus, Pykulis) reiškiantis pragarą, kalbininkų siejamas su liet. „piktas“ – iš senojo „velnias“10. Taip pat gerai yra žinomas lietuvių posakis: „Eik peklon molio mint“ (LKŽ, T. VIII, p. 340), lyg ir rodytų ypatingą molio ir pragaro ryšį ir tai galėtų būti senosios šventenybės „supeklinimo“ krikščionybės įtakos pasekmė. Pažymėtina dar viena aplinkybė: nustatyta, kad Lietuvoje Perkūno aukurai buvo statomi ant degto molio pagrindo, tad galima prielaida, jog Moliapesčius – tai „stovįs ant molio“, „molį grūdąs“.
Moliapesčio akmuo netyrinėtas, tad negalime pasakyti, ar čia toks pagrindas kada nors yra buvęs, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad be Didžiojo čia yra buvę ir daugiau akmenų. Dabar sunku pasakyti, ką iš tikrųjų reiškia tas Moliapestis: ar tai Molio kerėtojas, žynys, ar vėlė–velnias, ar tai turtas, grūstuvas, painė, o gal paprasčiausiai molio (ruda) dėmė?
Tačiau neužmirškime, kad piestos ir grūstuvo semantinė reikšmė sudaro Perkūno įvaizdį. O ir Dievas, kaip žinome, žmogų nulipdęs iš molio. Be to, lietuviai į pragarą keliauja pėsti. Taip Videniškių aukuro akmens varde amžiams tapo „užrakinti“ ir Dievas, ir žmogus, ir vėlių buveinė, vėliau iš dalies tapusi pragaru.
Savaime suprantama, kad prie tokios svarbios Perkūno šventovės Videniškiuose turėjo būti ir grupė šventųjų vyrų, prižiūrėjusių amžinai čia degusią šventąją ugnį. Šie šventieji vyrai lietuviškai žyniai (žinios buvo laikomos kilusiomis iš dievų, o dievai iš protėvių) buvo mokslo žmonės: tai auklėtojai, astronomai ir gydytojai, likimo aiškintojai ir pranašautojai.
Taip pat jie buvo ir žodinės tradicijos – papročių, tikėjimo, apeigų ir teisės – saugotojai bei aiškintojai, pasakojamosios istorijos kūrėjai. Tai jų dainių dėka išliko pasakojimai apie dievus, gentis, kunigaikščius, karalių kilmę – visi tolimos praeities atsiminimai.
Neatsitiktinai iš čia kilusi Giedraičių giminė buvo viena tarp geriausiai tradiciją išlaikiusių giminių, perkeldama ją į savo genealoginę istoriją, aktyviai dalyvaudama kuriant Lietuvos metraščius. Giedraičių šviesuoliai žinias perėmė iš Videniškių žynių – pirmųjų Videniškių didikų ir epo kūrėjų.
Taigi Kaukakalnio ir Perkūno aukuro šventviečių žynius-valdovus galime laikyti ir pačiais pirmaisiais Videniškių istorikais. Deja, nė vieno žynio, išskyrus Sperą, nė vieno to laiko dainiaus vardas neišliko arba dar mūsų neįžiūrėtas glūdi tautosakoje.
Reikia pastebėti, kad nors tais laikais šventa buvo, visų pirma, vieta, o ne žmogus, Videniškių centrinio kulto vietoje vis dėlto turėjo būti ir žynių buveinė. Tokias, jei tai nėra tradicinė istorinė klišė, XIV a. pabaigos šaltiniai nurodo buvus šventose giriose. „<…> pabėgo į nuostabią girią, kurią jie vadina šventąja giria ir kur joks krikščionis nėra buvęs. Toje girioje jie gelbėdavosi …ir toje girioje buvo labai stipri tvirtovė iš storų rąstų ir stovėjo gražūs pastatai“.11 Taip savaime iškyla hipotetinis klausimas, ar buvo ir jei taip, kur galėjo būti videniškiečių žynių gyvenamoji vieta bei kokios būtų numanomos vietos, kur galima jos ieškoti. Galbūt kaip tik Didžiojo akmens saugotojai – 12 raitelių – ir yra miglotas šventyklai tarnavusių raitelių būrio prisiminimas?
Pikčiūnų padavime minima, kad didžiojo akmens lobių slėpėjas gyvenęs ant aukšto kalno. Pasidairykime po artimiausias apylinkes. Čia, senųjų pilkapynų kaimynystėje, yra du nuo seno apgyventi kalnai: Baltadvario ir Prūdų vienkiemiai. Mums žinoma, kad abi vietovės sutampa su XIV a. Videniškių tėvono veiklos sritimis: pilį prie Siesarties dabartinio Baltadvario vietoje pastatė ir Prūdus ant Makios upės suformavo Daumantas. Nežinome tų laikų realijų: galbūt anksčiau žynių ir didžiūnų rezidencijos, kaip ir valdžia, sutapo, galbūt buvo atskiros ar išsirutuliojo viena iš kitos?
Baltadvario archeologijos duomenys nėra dar pakankami bei apibendrinti, o Prūdai kol kas visai netyrinėti, nors čia, pačiame žemės paviršiuje randame XIV a. keramikos, yra kalno formavimo požymių. Galbūt kaip tik šiose vietose ir reikėtų ieškoti Videniškių žynių buveinės? Tačiau neatmetant anksčiau minėto XIV a. šaltinių liudijimo apie „stiprią tvirtovę girioje“, galima būtų jos ieškoti ir šiapus Siesarties buvusiose giriose Laumėnų ir Girelės pusėje.
Visos minėtos Kaukakalnio šventovės apylinkės nuo seno buvo tankiai apgyventos ir matyt turtingos, čia gausu XIV–XVII a. radinių. Toks intensyvus gyvenimas paprastai sunaikina senovės archeologinius paminklus, tad radiniai čia daugiausia vėlyvi. 1995 m. pačiame alkakalnyje buvo surasta viena iš 7 ar 8 dabar žinomų pirmųjų Lietuvos monetų su įrašu „Pečatj“ (печать) vienoje pusėje ir liūtu, kurio uodega susukta į totorišką dviguba širdį – kitoje pusėje. Kitos tokios monetos po vieną rastos Šeimyniškėlių piliakalnyje Anykščių rajone, Lokstenėje Latvijoje, Punioje, Verkiuose ir 3 Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje.
Naujų tyrimų duomenimis, tai vadinamieji Vytauto grašiai, kaldinti 1396–1399 m. arba Vytauto monetos su liūtu ir mazgo simboliu bei įrašu PEČAT (apie 1392–1393)12. Iš vėlesniųjų radinių pažymėtina, kad 1912 m. Martynas Valiūnas iš Krupelių kaimo 120 m. į vakarus nuo kapinių ant kalnelio išarė saują mažų plonų monetų. Viena moneta atiteko Pikčiūnų mokyklos mokytojui Jonui Ryliškiui.13 Monetos daduotinos XVII–XVIII a.
Alkakalniu laikomas ir Videniškių Velniakalnis, priskirtas vietai, kur žmonės rengdavo mirusiems skirtas senąsias apeigas (A. J. Greimas, Vykintas Vaitkevičius). Videniškių Velniakalnis dabar yra atskirtas keliu ar nuo savo tęsinio, ar nuo antro panašaus kalno, einančio Žižmaukos dvaro parko pradžioje, kartais dar vadinamo Kryžiaus kalnu, tačiau kryžius čia pastatytas buvo tik XVIII a. Kalnai tarsi skiria dvaro ir miestelio teritoriją nuo Liesėnų piliakalnio teritorijos.
Galimas dalykas, kad Velniakalnio kalnas ar kalnai, esantys Liesėnų piliakalnio (I tūkst. po Kr.) – karių buveinės ir jos papėdės geležies verslovių kaimynystėje, yra sietini su ankstyvųjų dievų laikais ir galimas dalykas gali būti tapatinamas su Velino, iš kurio buvusi paveldėta kalvystė, šventviete. Neabejotina, kad kažkada čia buvo aukojama. Su Velinu buvo susijęs ir visas karių luomas. Jis taip pat siejamas ir su vėlių kultu, tad jo buveinė ir kulto vieta savaime virsta visuotina vėlių paminėjimo vieta.
Velniakalnis (Videniškiai, k., Videniškių sen., Molėtų r., šaltinis: www.aruodai.lt, Vykintas Vaitkevičius, 2005 m.):
Pirmasis bendrinis „velnio kalno“ paminėjimas bene bus 1196 m. įvykių aprašyme, kur teigiama, kad Velnio kalne buvo paaukotas karo belaisvis: „Velnio kalne žiauriai nužudė“14.
Kaip teigia V. Vaitkevičius, Velnio vardu vadinamų šventviečių problematika yra labai sudėtinga ir kol kas nuodugniau netyrinėta.15 Beje, Videniškių Velniakalnio atitikmeniu yra Vilniuje dar XV a. vadinamasis Velnio kalnas Lukiškėse (vėliau – Boufalo, Pamėnkalnis). XVII a. dokumento paminėklio termino etimologiją išvedus iš „pamėno“ – šmėklos,16 kalno vardo perkrikštijimas naujaisiais laikais visai užtrynė ankstesnės jo paskirties aidus.17
Pamėnkalnio vardas buvo padarytas remiantis pamėno (šmėklos, pamėklės) prasmės sugrąžinimu buvusiam Velnio kalnui, raštuose esą sulenkintam XVII a. ir nuo XVIII a. savininko vardo Baufalo tapusiam „Góra Bauffałowa“ (vok. Büffel(-s) = buivolas, lenk. bawoł), I,/, m šį vardą išverčiant – Taurakalniu.
Iš tikrųjų Vilniaus Velnio kalnas pirmą kartą buvo paminėtas 1441 04 17 Breste išduotoje LDK Kazimiero privilegijoje, Vilniaus miestui suteikiant Magdeburgo teises (originalas MAB RS FI-I7). Čia kaip tik lotyniškame tekste kalnas įvardintas „Czartowa Góra“. Jono Jurkšto surinktoje medžiagoje buvo atrastas dar vienas šio kalno pavadinimas – Памека(-)лнис (1602 m.), kurio kilmė buvo išvesta iš apel. pamėnas „šmėkla“ ir kalnas. Lietuvių kalbos žodyne (T. IX, 1973) pamėnas – šmėkla, pamėklė, šešėlis, pamėnai – šiaurės pašvaistė (p.293), tačiau yra ir paminėklai – mirusiųjų minėjimo data, ilgės (p. 299). Kaip tik šie paminėklai ir sugrąžina mus į tikrąją visų Lietuvos ir Vilniaus Velniakalnių pradžią.
Savo laiku neabejotinai ir Videniškių Velnio kalnas bus buvęs tokiu pat „paminėkliu“ – sambarių (vėlinių vaišių), vadinamojo „Velnio (Velino) Turgelio“ vieta. Pažymėtina, kad Videniškių Velniakalnis turi kelias ypatingas žymes. Dar ir dabar vakariniame žemėjančiame jo šlaite yra kelios apvalios duobės, primestos akmenų.
Žmonės jas vadina velnio duobėmis. Ant paties kalno, taip pat vakarinėje pusėje, yra išlikę keli dideli akmenys, vienas jų su aiškiu įdubimu – „sėdyne“, kitaip sakant „Velnio krėslas“. Kokie tai reliktai ir/ar turėjo kokią nors dar ypatingesnę apeiginę paskirtį – visa tai dar laukia archeologų ir religijotyrininkų dėmesio.
Mus pasiekę vėlesnieji kalno kilmę aiškinę padavimai jokių ypatingų žymių nenurodo. Šiaip jau čia vaidenasi, klaidina, velniai vedžioja, renkasi raganos ir visokios šmėklos, bandomas slėpti lobis, nuotykius patiria ir šmaikštauja kareivis. Svarbesnis siužetas būtų velnio atpažinimas. Taip pasakoja Emilija Glumbakienė, gimusi 1930 m., Videniškių kaime.
„Seni žmonės saka, kad seniau un kalno, kur Velniakalniu vadinas dabar, jaunimas darydavo vakaruškas ir gegužines. Ir ataidava un kalno gegužinėsna ir vakaruškosna daug gražių bernelių. Anys labai mergas šokindava, ir būdava tadu baisiai linksma. Nu, ale žmonės pradėja kalbėt, kad tie gražūs berneliai – tai velniai, žmonėms pasvertį.
Liepė žmones, mergom bešukunt, unt kojas netyčia atsistot: jeigu bus tuščias batas, tai ir velnias ti. Nu, ataja vė1 gegužine, vėl tų bernelių prisirinka, vėl mergas any šokint ėmė, a mergas jiem un kojų lipa. Ir pamatė anas tų bernelių batai tušti. Na to vakara daugiau niekas gegužinių nedarė ir naktį un to kalna nėja. Nu, a kalnų tadu Velniakalniu pavadina.“
Padavime dar yra išlikusių senosios kalno sambarių paskirties atgarsių, tačiau senųjų apeigų vieta jau virtusi paprastu velniakalniu – velnių pasilinksminimo vieta.
Videniškuose, kitapus Siesarties, yra trečioji senoji gyvenvietė Aukštadvario vardu, įsikūrusi ant stataus „švento“ upelio kranto, kur netoli Siesarties yra „šventasis“ šaltinis, turįs gydomųjų galių. Deja, apie upelį ir šaltinį daugiau jokios mitologinės medžiagos neturime. Pati gyvenvietė netyrinėta, tačiau pasak žmonių „ten gal puodžių gyventa: tiek daug čia žemėse įvairių šukių verčiasi“.
„Aukštas dvaras“ šalia „šventųjų“ vandenų, gyvenvietės senumas, priklausomybė Baltadvariui, sakyte sako, kad čia taip pat būta reikšmingos vietos, galbūt susijusios su vandenų kultu ir gydymu, taigi žynių vieta.
Mitinių požymių taip pat turi Šalčiuko upelis netoli Liesėnų piliakalnio, prie kurio žmonėms vis kas nors nutikdavę – tai arkliai išsikinkydavę, girdėdavosi vaiko verksmas, tai pasirodydavo lakstančios kiaulės, kurios gaudomos pranykdavo. Žinome, kad kiaulė buvo gyvulys derlingumo deivės Žemynos, kurios garbei, anot Marijos Gimbutienės, buvo „trejų devynerių“ šventė – sambariai gruodžio pabaigoje.
Visos čia minėtos pagrindinės senosios Videniškių šventvietės aptarnavo visos apylinkės genties gyvenvietes, atskirus kaimus su jų piliakalniais ir pilkapynais.
Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 10.
Literatūra:
1. Skelbta Kazimiero Būgos, Tauta ir žodis, T. 1, Kaunas: 1923, p.211.
2. Wojtkowiak Z., „Powiat Giedrojcie“, Zapiski hystoryczne… T. XLIII, rok 1978, zesz. 2, s. 8.
3. Tarasenka P., Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas: 1928, p. 211.
4. 1973 m. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, p. 266. Kaukakalnis – VR (vietinės reikšmės) archeologijos paminklas Nr. 775 – senkapis.
5. Ten pat, p. 149 – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas Nr. 685.
6. Videniškių vidurinės mokyklos kraštotyrininkų surinkta medžiaga, apie 1980 m., vadovas Valentinas Stundys.
7. Tarasenka P., Pėdos akmenyje, Vilnius: 1958, p. 39.
8. Piccolominis E. S., „Kosmografija, arba Azijos ir Europos aprašymas“, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 590–595.
9. Balkevičius J., Kabelka J., Latvių–lietuvių kalbų žodynas, 1977, p. 501.
10. Vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynėlis, XIV a., BRMŠ, T. 1, p. 325.
11. Jokūbas iš Ekso (1371–1455), Meco kronika, BRMŠ, T. 1, p. 471–472.
12. Zabiela G., „Retos monetos iš Šeimyniškėlių piliakalnio“, Kultūros paminklai, 1997, Nr. 4; Ivanauskas E., „Numizmatikos naujienos. Monetos su liūtu“, Baltų archeologija, 1998, Nr. 1–2, p. 49–50. Eduardas Remecas jas datuoja apie 1392–1393 m.
13. Valstybinė archeologijos komisija, B. 63, p. 312; Ivanauskas E., Lietuvos pinigų lobiai 1390–1865 m., 1995, p. 335.
14. „Žinia apie Livonijos vyskupą Bertoldą, nužudytą lyvių“, Hermanas Vartbergietis, Livonijos kronika, BRMŠ, T. 1, p. 420. Vertė Valkūnas L., Jurginis J. vertė „Smėlio kalne“.
15. Vaitkevičius V., Alkai. Baltų šventviečių studija, 2003, p. 214–215. Videniškių Velniakalnio pavyzdys 607.
16. Plg.: Beresnevičius G., Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, 2001, p. 119. Pamėnas – šiaurės pašvaistė.
17. Jurkštas J., Vilniaus vietovardžiai, 1985, p. 40, 43, 68, 90. Ser. „Kalba ir žmonės“.
