„Apmąstydama visatos tolumas, gulančias raštų ritmais ant protėvių buities, pasaulį suprantu kaip vieną didelį lizdą, suraizgytą iš tėvelio sodo šakų. Iš ten byra obuoliai ant stiklo, šilko, puodelių ar vazų“, – taip apie savo kūrybą atsiliepė dailininkė Dalia Stalauskienė. Jos darbuose daug gamtos motyvų, simbolikos, mitologinių vaizdinių, kuriuos komponuoja apgalvotai, kartais – intuityviai ir lengva ranka.
– Vaikystės erdves, atsiminimus perkeliate ant stiklo, šilko, dekoruojate indus, užsiimate karpiniais, fotografija – kas vis dėlto mieliausia?
– Sunku pasakyti. Rodos, viską darau niekieno neverčiama, tai man miela. Daugiausia piešiu ant stiklo, pasirenku įdomesnes temas, kai kurios jų susidėlioja į atskirus darbų ciklus, būtent šia technika sukurtus darbus eksponuoju parodose. Tai ir yra solidžiausia mano kūrybos sritis. Juolab kad ir pati paveikslų kūrimo technika, susigalvota pačios ir pripažinta kitų, yra nenuobodi. Visa kita – „desertai“ ant mano darbo stalo. Tiek šilkas, tiek indų dekoravimas, tiek atvirukai yra smagūs pažaidimai sau ir mieli (tikiuosi) pažiūrėti kitiems. Fotografija man yra poilsis. Dažniausiai tai savaitgalio žvilgsniai į gamtą.
– Rašote, kad įkvėpimo semiatės iš vaikystės, kuri prabėgo vaizdingame Paežerio kaime, Šilalės rajone. Ar tuomet pradėjote kurti, dėlioti pirmuosius akcentus? Gal jautėtės kitokia, išskirtinė, ne tokia kaip bendraamžiai – gilesnė, jautresnė, nuoširdesnė, pastebinti nepaprastą gamtos grožį?
– Augau jaukiame vienkiemyje. Gėlės, žolės, medžiai, uogos, obuoliai prasidėdavo vos keli žingsniai nuo slenksčio. Sodas būdavo pilnas paukščių, o namai – šeimynos šurmulio. Augome šeši vaikai. Pati buvau jauniausia, mažiau dalyvaujanti įvykiuose ir labiau stebinti aplinką. Tarp bendraamžių nesijaučiau išskirtinė. Jautresnė – gal… Piešti patiko nuo mažens. Pasvajodavau apie dailės mokyklą, bet ji buvo toli. Labai toli. O namuose tebuvo tik spalvoti pieštukai. Ir mamos siuvimui naudojamos žirklės, nuo kurių galiu pradėti skaičiuoti „pačią pradžią“. Tada pradėjau karpyti. Pirmasis mokytojas man buvo televizija. Ten pamačiau karpinius ir su jais gyvenau ilgai.
Tėveliai buvo labai darbštūs. Mama puoselėjo gėlynus, mezgė šeimynai, siuvo, visada pabrėždavo, kad mėgsta grožį. Rūpinosi gausia šeima ir „vadovavo paradui“. Tėvelis buvo geras meistras ir sodininkas. Ramaus, lėto būdo romantikas. Kantrus ir atsakingas. Panašius epitetus galiu įvardyti kalbėdama apie visus savo šeimos narius.
Viena sesė labai gražiai mezga, kita – siuva, du broliai puikūs medžio meistrai, trečiasis ūkininkauja prie gimtojo Paukštkalnio.
– Studijos universitete Šiauliuose – ką jos davė ir kuo buvo naudingos?
– Įstojusi į universitetą, turėjau vieną tikslą – patekti į folkloro ansamblį (prieš tai buvau lankiusi mokyklos etnografinį ansambliuką). Įsiprašiau kažkaip. Penkeri folklorinės veiklos metai davė daug. Patys siuvomės rūbus, pynėmės juostas, vaikinai gamindavo muzikos instrumentus, Užgavėnių kaukes, koncertuodavome, švęsdavome kalendorines šventes, rinkdavome tautosaką, lankydavome paskaitas. Ieškodavome literatūros ir gilindavomės į ją. Kartu, vadovaujami dėstytojos Aldonos Kavaliauskienės, ir atskirai, kaip supratome patys. Ta veikla ir buvo tarsi vienas didelis įvykis studijų metais.
Mėgstamiausi mano autoriai tuo metu buvo Norbertas Vėlius, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė. Domėjausi įvairiomis liaudies kūrybos sritimis: liaudies dainomis, papročiais ir šventėmis, tautiniu kostiumu, vaizduojamuoju menu, ypač ornamentika. Diplominio darbo tema irgi buvo apie senovę – „Lietuvių liaudies dainos“. Tai buvo karpiniai, iliustruojantys tris dainas, iš jau per trijų šimtų išmoktųjų. Vėliau tie atrasti, suprasti ar išmokti dalykai ėmė rastis ne tik karpiniuose, bet ir piešiniuose ant stiklo. Tai iliustruoja ir atskiri darbai, ir jų ciklai: „Dvylika kalendoriaus lapelių“, „Protėvių buities diktantai“, „Verbos“, „Daug yr margų skrynelių“, „Prijuostės“, „Verpstės“…
– Kiek metų jau gyvenate Molėtuose ir koks jums pasirodė šis ežerų kraštas, ar jis priėmė jus svetingai?
– Po studijų trejetą metų gyvenau Betygaloje, Raseinių rajone. Nors pagyventa neilgai, liko šilti prisiminimai apie Betygalos žmones. Paskui – jau Molėtų rajonas. Dešimt metų Suginčių kaime ir jau trylika metų Molėtuose. Čia gražus, puikus kraštas – ežerai, miškai, piliakalniai, tvarkingas nedidelis miestelis netoli Vilniaus, draugiški žmonės… Man patinka. Priėmimas turi būti abipusis. Manau, jis toks ir yra.
– Mokytojos darbas – ką jis reiškia jums, gal jau norėtumėte ką nors keisti?
– Taip, vis dar esu mokytoja, turiu penkias savaitines pamokas Suginčių pagrindinėje mokykloje. Nors nesu pedagogė iš pašaukimo (suorganizuoti veiklai kitus sunkiau nei save), bet mokykloje su mokiniais yra padaryta gražių darbų. Ant sienų kabo mokinių karpiniai, sienų piešiniai puošia atskiras mokyklos erdves, dalyvauta parodose ir olimpiadose. Gal ir norėčiau kažką keisti, bet ta kaita vyksta savaime – mokinių mažėja, krūvis mažėja…O darbo savojoje dirbtuvėlėje – daugėja.
– Kaip jūsų kūryboje atsispindi emocinė būsena, išgyvenimai ir patirtys – tikriausiai būta ir skaudžių gyvenimo pamokų…
– Spėju, kad į mano kūrybą sueina šviesios emocijos. Kai skauda, kai blogai jaučiuosi, aš tiesiog negaliu dirbti. O jei galiu dirbti, tai kokia čia kančia ar skausmas…
Įprasta mano diena prasideda nuo puodelio kavos ir kūrybos. Taip susidėliojo grafikas, kai persikrausčiau į dirbtuvėlę. Kai piešdavau namuose, laikas dėliodavosi padrikai, nesuprasdavau, ar man šiuo momentu eiti dekoruoti vazos ar siurbti kambarių, piešti eskizų ar ruošti pietų. Dirbtuvėje tereikia apsispręsti – ant stiklo ar ant šilko, paukštį ar žuvį, didelį ar mažą, raudoną ar žalią. Kai turiu užsakymų, pirmiausia stengiuosi atlikti tai, kas pažadėta. Į visa kita žiūriu kaip į malonų laisvalaikį. Taigi tos dienos lyg ir panašios, lyg ir niekuo neypatingos.
– Ar artimieji – vyras, dukros – padeda jums kūrybine prasme, kaip vertina jūsų kūrybą?
– Netrukdo, tai jau kaip ir padeda (juokiasi). Iš tikrųjų labai padeda. Mano vyras Gintaras – ne meniškos specialybės žmogus, tačiau iš jo pagalbos sulaukiu bene daugiausiai. Padeda kokybiškai nufotografuoti darbus (iš jo ir pati gavau gerų pamokų, kaip apdoroti nuotraukas specialiomis programomis), vežioja mane su visais paveikslais į parodas, sukūrė tinklalapį daliosdarbai.lt. Pastebiu, kad jam vis įdomiau tai, ką piešiu, kaip piešiu, mano sumanymai.
Be abejo, padeda ir kiti geru žodžiu, taiklia pastaba. Kartais lyg netyčia ištartą trumpą frazę priimu kaip didesnį palaikymą ir įvertinimą, nei išsakytas pagyras ar liaupses, kurių klausytis nelabai patinka. Geriausias įvertinimas, žinoma, kai tavo darbo reikia.
Tiesioginės sekėjos tarp trijų dukrų kaip ir neturiu. Nors joms nėra svetima tai, kuo gyvenu aš. Austėja, baigusi istorijos studijas Vilniaus universitete, dirba muziejuje. Labai džiaugiuosi, kad ir jai artima etnokultūra. Rūta, studijuojanti kineziterapiją Vilniaus kolegijoje, neseniai įsitraukė į lietuvių apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“ veiklą. Jauniausioji Germantė rugsėjį pradės paskutinius metus Molėtų gimnazijoje. Kol dar namuose, mano darbus ji vertina: „Mamukai, užskaitau!“ Vadinasi, jai yra artimas praeities pajautimas, nes būtent liaudiškieji motyvai dažniausiai apsigyvena mano kompozicijose. Visos trys turi geras rankas ir skonio pajautimą, yra kruopščios, jei ateityje atsirastų noras, tikrai galėtų kurti. Laikas parodys.
– Jei gyvenimas leistų rinktis – ką jūs pasirinktumėte?
– Na, gal ir gerai, kad neleidžia rinktis. Pasirenki ir jau turi. Man patinka išlaukti. Ir tuo džiaugtis.
