Su komercinės aviacijos lakūnu Giedriumi Kuliešiumi kalbasi Beatričė Rastenytė
Visi kuo nors svajoja būti vaikystėje. Dažniausiai, bent jau anksčiau taip svajodavo, – būti kosmonautais, mergaitės – balerinomis, aktorėmis, gal gražiomis manekenėmis, arba žaidimui galima rinktis žemiškesnes specialybes.
Lakūno profesija – tai vaikystės išsipildžiusi svajonė ar vėliau priimtas sprendimas?
Ir taip, ir ne. Nuo pat antros klasės iki mokyklos užbaigimo lankiau krepšinį, sekėsi gerai, buvo pasiekta aukštų rezultatų, taigi pirmoji aistra buvo krepšinis. Metams bėgant greičiausiai rutina, laisvo laiko stoka ar galbūt ir nusilpęs entuziazmas paskatinodomėtis kitokia veikla. Pamenu, diedukas, dirbdamas Kauno moksleivių techninės kūrybos centre fotografijos būrelio vadovu, parnešdavo skrendančių modelių rinkinių pavadinimu „Bitinėlis“, kurių buvo didelis deficitas. Juos reikėdavo kruopščiai iškirpti ir lygiai suklijuoti panaudojant cukraus vatą, antraip iš skrydžio gaudavosi šnipštas. Toje pačioje techninės kūrybos stotyje buvo, o ir, greičiausiai, tebegyvuoja aviamodeliuotojų būrelis, kurį vėlėliau teko ir palankyti. Tai ir buvo pirmas laiptelis lakūno kėdės link, kuris neabejotinai parodė, jog aviacijoje net ir nesudėtingi dalykai yra vis dėlto sunkiai įkandami, jei tik nededi pastangų jų suprasti. Nors giminėje niekas ir nesidomėjo panašiais dalykais, tačiau mane aviacija po truputį pradėjo traukti savo paslaptimi, menku pažinimu, paslėptu laisvės pojūčiu bei galimybe būti ten, kur tik menka dalelė žmonių patenka, – lėktuvo kabinoje. Tai atrodė nepasiekiama ir dar labiau masino domėtis, mokytis, siekti ir pasiekti. Sunkus darbas ir pasiaukojimas atsiperka su kaupu, todėl drąsiai galiu teigti, jog nieko nėra blogiau gyvenime kaip neturėti tikslo. Jei vis dar nežinai, ko nori, nebūk abejingas, ieškok, domėkis, ir tikrai – anksčiau ar vėliau atrasi.
Kodėl būtent lakūnas? Ar ilgai reikia auginti svajonę juo tapti? Tai juk turbūt svajonių specialybė?
Lakūno profesija, žinoma, kažkiek išsiskirianti, nuolat jaudinanti, reikalaujanti didelės atsakomybės. Gal todėl ji ir apsupta tokios didelės romantikos skraistės, jog daugelį žmonių masina skrydis, laisvė, nepakartojami vaizdai, galimybė problemas palikti kažkur žemai, bet vis dėlto tik nedaugelis ryžtasi siekti „nepasiekiamo“. Teko bendrauti su daugeliu lakūnų, dirbančių įvairiausiose kompanijose, todėl vienareikšmiškai galiu sakyti, jog absoliuti dauguma lakūnų šią svajonę augino ilgai, kryptingai ją puoselėjo ir siekė išsipildymo, gal tik vienas kitas procentas papuolė atsitiktinai, bet paprastai ilgai „netempdavo“. Aviaciją reikia mylėti.
Kokių reikia savybių, pasaulėjautos norint būtent juo tapti?
Be jokios abejonės, turi būti šiek tiek svajotojas, tebūnie ir giliai viduje, sunkią valandą tai tave gelbėja. Užsispyrimas, atkaklumas, uolumas ir tikslo siekimas bet kokia kaina – kertinės savybės. Taipogi svarbu neapsistoti tik ties viena siaura sritimi, ypač svarbu šviestis, domėtis pasauliu, jo problemomis, ekologija, savo šalies kultūra, istorija, tradicijomis, nebijoti savanoriauti, nebijoti padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, ugdyti kritinį mąstymą, būti tikru savimi – savitu ir įdomiu, tik taip, mano galva, nuolat augdamas tiek dvasiškai, tiek fiziškai, tapsi ne tik pagarbos verta asmenybe, bet ir puikiu savo srities specialistu.
Koks yra gyvenimas, praleidžiant didelę gyvenimo dalį danguje?
Gyvenimas didžiąją laiko dalį praleidžiant danguje, kad ir keista, tampa malonia, o kartais ir nelabai malonia rutina. Aviacijos sektorius dinamiškas, nuolat keičiasi – tenka pabūti ir komandiruotėse, toli nuo artimųjų, tai auka, kurią tenka aukoti vardan šios specialybės, bet labai norėdamas gali puikiausiai balansuoti neskriausdamas nei artimųjų, nei savęs. O apskritai – lakūnai tokie patys žmonės kaip ir visi – augina vaikus, pjauna žolę ir sprendžia visas gyvenimo problemas, skirtumas tik tas, jog keletą dienų nepabuvęs danguje tampi irzlus ir šiek tiek nelaimingas, todėl kiekviena diena darbe – savotiška intriga ir laimė.
Beje, ar esi tiksliai skaičiavęs, kiek laiko būni skraidydamas danguje ir kiek praleidi žemėje?
Komercinėje aviacijoje negali skraidyti tiek, kiek nori. Skrydžio sauga visuomet pirmoje vietoje, todėl ir lakūnams yra dienos, savaitės, mėnesio ir metų darbo laiko ribojimai. Per metus negali viršyti 900 skrydžio valandų, tačiau tokie atvejai reti, išskyrus kai kurias žymias pigių skrydžių bendroves, ne paslaptis – viskas remiasi į pinigus ir žmonių išnaudojimą. Kiekvienas lakūnas turi savo skrydžių knygutę, kurią ranka ar elektroninėje versijoje pildo visą gyvenimą, tai jo praleisto laiko ore – patirties – įrodymas. Asmeniškai aš ore kol kas esu praleidęs apie 1700 valandų, tačiau tai tik pradžia, lakūnai, dirbę visą gyvenimą, baigdami karjerą komercinėje aviacijoje, būdami 65 metų, turi nuo 16 iki 25 ar daugiau tūkstančių valandų, praleistų ore, – įspūdinga.
Iš principo tai atrodo tiksli specialybė, bet Antuano de Sent Egziuperi pavyzdys rodo, kad tai ir romantiška bei poetiška specialybė?
Be jokios abejonės, profesija tiksli, aštri, neleidžianti atsipalaiduoti. Vyresnieji mėgsta sakyti: skrydyje esi prisukta spyruoklė, kuri reikalui esant atskleidžia visą tavo potencialą sudėtingai situacijai išspręsti, todėl net ir gyvenime ant žemės tampi visuomet pasitempęs ir pasiruošęs bet kam – didelis pliusas. Tačiau kaip žmonės eina į teatrą ne vien tik lakstančių po sceną aktorių žiūrėti, bet nori visumos: dvasingumo, prasmės, grožio – peno sielai, taip ir Antuano de Sent Egziuperi Mažojo princo vaizdinys kalba mums apie tai, jog vien tik fizinio kūno poreikių tenkinimas yra niekai, tiek pat turi būti maitinama ir siela, tik taip gali tapti išties laimingas.
Žemėje yra sienos. Ar tai nėra laisvės pojūtis, būnant taip atitolus nuo žemės, visą laiką tarp debesų?
Taip, laisvė, tai vienas iš dažniausiai pavartojamų žodžių tarp aviacijos mylėtojų kalbantis apie tai, kas vis dėlto traukia grįžti į dangų. Žinoma, kiekvienas ieško kažko savito, tinkančio tik sau, vieni mano, jog taip, nors ir trumpam, pabėgama nuo žemiškų problemų, kiti mano, jog tik taip galima pajusti ryšį su gamta, erdve, pasauliu. Panašią paralelę galime įžvelgti ir su plačiąja mase žmonių – žemėje visuomet yra kas nors, kas vadovauja, reikalauja ir nori, jog elgtumeis pagal juos, o danguje esi savo kelio šeimininkas ir atsakingas už savo veiksmus, esi savitas – galbūt šiais laikais žmonėms to labiausiai ir trūksta? Manau, jog šiais laikais savitumas, dabar dažniau vadinamas „keistumu“, vis dažniau mainomas į pigų ir tuščią narcisizmo siekimą.
Ar tai yra galimybė pabuvoti daugelyje pasaulio vietų?
Be jokios abejonės, taip, tačiau aviacija, kaip ir bet kuri kita sritis, labai įvairi savo darbo specifika. Trumpiausias pasaulyje komercinis skrydis trunka viso labo 47 sekundes Šiaurės Škotijoje tarp dviejų salų, viltis, jog taip teks daug pakeliauti, būtų mažų mažiausiai naivi, tačiau ilgiausias šiuo metu egzistuojantis komercinis skrydis iš Dalaso į Sidnėjų trunka 17 valandų, taigi viskas priklauso nuo to, ko sieki būdamas lakūnu, kur pavyksta rasti darbą, jame įsitvirtinti. Laisvu nuo darbo laiku dauguma kompanijų leidžia savo personalui skristi kaip keleiviui už labai mažą mokestį, o kai kurios kompanijos ir visai už dyka, nuostabu, kad yra galimybė keliauti kartu su draugais už tokį mažą mokestį, taigi galimybių tikrai daug. Aviacija ir kelionės – neatsiejama.
Lakūno profesija yra turbūt puikus būdas pabėgti nuo rutinos?
Rutinos yra visur, tiek žemėje, tiek danguje, tačiau danguje ji tokia įvairiapusė, jog sunku ją pavadinti rutina. Sakoma, jog nėra nė vieno vienodo skrydžio, tai tiesiog neįmanoma, net ir skraidant tuo pat maršrutu diena iš dienos. Kabinoje, nors ir vykdoma viskas pagal taisykles ir patikros lapus, visuomet tenka spręsti, kaip elgtis tokiose situacijose, kurių vadovėlyje nė su žiburiu nerasi, o tai, galima drąsiai teigti, yra gyva kūryba. Vaizdai už lango nepakartojami: debesų kalnai, šviesų žaismas, sniegas vasarą, audros, lietus, vaivorykštė – visa tai gyva, nuolat besikeičianti gamtos visuma, kuri kiekvieną dieną tapo meno kūrinį ir kuriuo tu pirmas turi galimybę grožėtis – tai nuostabu.
Kur yra ruošiami lakūnai?
Komercinės aviacijos lakūnai, taip pat ir skrydžių vadovai, mechanikai, inžinieriai ir aviacijos elektronikai ruošiami Vilniaus Gedimino technikos universitete, Antano Gustaičio aviacijos institute. Studijos trunka penkerius metus, pastarąjį prieš ketverius metus baigiau ir aš. Didžiausias privalumas, jog tai yra nemokama ir tuo pat įgyji transporto inžinieriaus magistro laipsnį, tereikia neblogai mokytis ir išlaikyti valstybinius egzaminus mokykloje, tiesa, dabar gali būti tvarkos ir taisyklių pasikeitimų. Ne paslaptis, jog ruošti lakūnus yra labai brangu, todėl kasmet tik nedaugeliui pavyksta įstoti dėl nemažo konkurso: mano grupėje buvo 13 vaikinų, norinčiųjų įstoti – arti 150. Tačiau, jeigu nepasisekė įstoti į institutą, o į dangų vis žvalgytis norisi, teks pakrapštyti piniginę, kadangi yra privačių komercinės aviacijos lakūnų ruošimo centrų netgi ir Lietuvoje, tai Baltic Aviation Academy ir kiti. Privalumas yra tas, jog tai trunka viso labo dvejus metus ir tu jau gali aktyviai ieškoti darbo didžiojoje aviacijoje. Žinoma, jei nori tiesiog skraidyti savo malonumui, galima kreiptis į savo miesto aeroklubą, kuris, jei ne pats priims, tai nukreips į kito miesto aeroklubą, kuriame be vargo žiemą pasimokęs teorijos, o vasarą paskraidęs mažu lėktuvėliu bei išlaikęs egzaminus Civilinėje aviacijos administracijoje Vilniuje, būsi pasveikintas gavęs privataus lakūno licenciją, kuri atveria kelius skraidyti ko ne visame pasaulyje. O jei norisi tik pasižvalgyti iš paukščio skrydžio, galima įsigyti apžvalginį skrydį virš Trakų pilies, Molėtų ežerų, Pažaislio vienuolyno, Neringos kopų ar kurios tik panorėsi vietos. Lietuvos miestų ir miestelių aeroklubai visuomet pasiruošę pavėžinti jus danguje ir atsakyti į visus rūpimus klausimus. Verta pasidomėti.
Kokios disciplinos jiems yra dėstomos?
Kadangi baigusiam Antano Gustaičio aviacijos institutą lakūnui suteikiamas universitetinis magistro laipsnis, jam dėstomos pačios įvairiausios tiek bendrojo lavinimo, tiek techninės disciplinos. Filosofija, vadyba, ekonomika, fizika, chemija, matematika, mechanika, skraidyba ir kitos, tačiau visą teoriją vainikuoja nuo antrųjų mokslo metų vasaros beprasidedanti skrydžių praktika Kyviškėse, kuomet pačiupinėji tikrą lėktuvą, užuodi aviacinio kuro kvapą, išgirsti variklio garsą. Pamenu, jog įspūdis buvo neišdildomas.
Jeigu tektų kaip Antuanui de Sent Egziuperi nutupdyti lėktuvą dykumoje? Kaip manai, ar ten vis dar galima sutikti Mažąjį princą ir kitus dykumos gyventojus? Ar tai būtų jau visai kita dykuma?
Antuano de Sent Egziuperi Mažojo princo istorija yra šiandieninio, vis lekiančio žmogaus veidrodis, pagrindinę kūrinio idėją ir problematiką neabejotinai vadinčiau genialiai pralenkusia laiką. Pasaulis – geras jis toks, koks yra, ar blogas – spręsti kiekvienam. Man jis kelia nerimą, todėl dykuma, kurioje jis sudužo savuoju lėktuvu, vis dėlto būtų lygiai tokia pati, tačiau dar labiau ir aiškiau išryškinanti ir atskleidžianti problemas, jų tiesiog būtų dar daugiau negu buvo Mažojo princo laiku. Žmogui reikia pradėti žvelgti daug toliau, negu mato akys, siekia rankos, uodžia nosis, atsigręžti į savo vidų ir suprasti savo santykį su išore – atrasti terpę ir augti joje kaip asmenybei, o tai uždavinys ne iš lengvųjų. Iki susitikimo danguje!
