Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas ir Filologijos fakulteto (FF) prodekanas doc. dr. Linas Selmistraitis 2015 m. išrinktas geriausiu FF dėstytoju. Jis prisipažįsta, kad įvertinimas jam malonus. Pedagogas sako, kad tai kartu ir paskatinimas, ir įpareigojimas dirbti taip, jog studijos studentams būtų patrauklios, šiuolaikiškos, suteikiančios pažinimo džiaugsmo. Doc. dr. L. Selmistraitis, nors studentų ir išrinktas geriausiu FF dėstytoju, nemano esantis geresnis už savo kolegas. „Kiekvienas iš mūsų turime privalumų ir trūkumų. Be to, kad ir koks konkursas, apklausa ar kita vertinimo forma būtų, visada yra subjektyvių dalykų, skirtingų atskaitos taškų ir požiūrių“, – sako L. Selmistraitis.
FF prodekanas pasakoja, kad universitete jį labiausiai džiugina psichologinis ryšys su studentais. Dėstytojui koridoriuose ir auditorijose smagu sutikti kiekvieną studentą. „Būdamas nuolat tarp jaunų žmonių ir pats jautiesi jaunesnis, stengiesi suprasti studentą taip, lyg būtum jo bendraamžis, bet drauge turi būti teisingas ir išlaikyti savo tvirtus įsitikinimus“, – sako L. Selmistraitis ir priduria, kad jį visada džiugina studento pasiekimai. Ir nesvarbu, kokie jie bebūtų, kiek pats prie to būtų prisidėjęs. „Malonu stebėti, kaip studentai per ketverius studijų metus išauga, kaip atsiskleidžia jų gebėjimai per baigiamųjų darbų gynimus. Ne visada pavyksta žmoguje įžvelgti jo vidinę potenciją, bet, kai pavyksta, būna didesnis nustebimas. Pamatai, ką iš tiesų gali žmogus, kai susikoncentruoja į tikslą ir entuziastingai jo siekia“, – pasakoja L. Selmistraitis.
Paprašytas pasakyti gero dėstytojo darbo „receptą“, atsakė, kad tokio tikrai nėra. „Reikia jausmo ir jautrumo: nebijoti parodyti šilumos ir palaikymo, džiaugtis buvimu kartu, sušvelninti konfliktą humoru, neužmiršti pažadų. Esu tikras, kad geru dėstytoju, viena vertus, gimstama. Kita vertus, tampama. Noriu pasakyti, kad reikia ir tam tikrų įgimtų savybių, kurios vėliau papildomos patirtimi. Nemanau, kad lemiamas gero dėstytojo bruožas yra tik jo išsilavinimas ir žinios. Yra daug daugiau dalykų, kurių iš knygų neišmoksi. Tai eina iš žmogaus vidaus. Žinoma, patirtis irgi labai svarbi, savų klaidų analizavimas ir pasimokymas iš jų yra ne mažiau reikšmingas“, – sako geriausiu FF dėstytoju išrinktas pedagogas. L. Selmistraitis prisipažįsta, kad diskusijos su studentais nėra jo stiprioji pusė. „Man yra priimtiniau išklausyti nuomones, jas derinti, apibendrinti. Savo nuomonę turiu, bet jos studentams nesistengiu primesti. Be to, juk gyvenime nėra vienos tiesos“, – sako jis.
Selmistraitis, paklaustas, kiek liberalus turėtų būti dėstytojo santykis su studentais, atsakė, kad liberalumas privalo turėti savo ribas. „Yra pavojinga riba, kai galima nuslysti nuo liberalumo prie anarchijos ir indiferentiškumo. Draugiški santykiai su studentu yra prioritetas, bet visgi dėstytojas neturi savęs absoliučiai tapatinti su studento draugu. Per didelis familiarumas veda prie per didelio atlaidumo, atsakomybės stokos, reiklumo nebuvimo, o tai gali sukelti paties studento nusivylimą. Juk prisimenami ne tik tie dėstytojai, kurie buvo labai draugiški ir liberalūs, bet ir tie, kurie sudarė sąlygas pasiekti gerų rezultatų“, – teigia jis.
Pedagogas, prisimindamas savo studijų pradžią, sako, kad ji buvo ,,banguota“. „Įstojau studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Visi gerai žinome, kokios buvo žmonių nuotaikos 1988–1990 m., kokios neigiamos konotacijos atsirado rusų kalbos atžvilgiu, kai politika ir kultūra kartais buvo sutapatinama. Taigi tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute rusų kalbą studijuojantiems studentams taip pat buvo pasiūlyta studijuoti istoriją arba psichologiją. Pasirinkau istoriją, nes mane ji visada domino. Esu smalsus kalboms, mokymosi procesas man kėlė ir kelia malonumą, todėl nusprendžiau gilintis į dar vieną kalbą. Pradėjau studijas nuo pradžių, būdamas 25 metų. Tik šį kartą jau kaip anglų filologijos studentas. Atsitiko taip, kad vienu metu buvau ir studentas, ir dėstytojas: dėsčiau universitete rusų kalbą, o studijavau anglų. Gal todėl ir nepraradau gebėjimo susitapatinti ir su studentu, ir su dėstytoju tuo pačiu metu. Juk visi dėstytojai kažkada buvo studentai, bet dažnai užmiršta, kaip patys jautėsi, ko tikėjosi iš dėstytojų. Juk mes visi buvome ir vaikai, bet kartais su jais bendraujame kaip „ufonautai“, besistebintys keistais vaikų klausimais ir norais, lyg patys tokių neturėjome“, – tikina dėstytojas.
Selmistraitis guodžiasi, kad pastaruoju metu sunkiai sekasi derinti akademinę veiklą su moksliniu darbu. Akademinis darbas užima daug laiko, o juk norisi atnaujinti ir paskaitų medžiagą, naudoti naujesnius mokymo metodus, pasisemti patirties seminaruose, skaityti literatūrą. „Viskam reikia laiko. Net ir elementariausiai medžiagai sukurti ir patalpinti į virtualią mokymosi aplinką reikia ne vienos dienos. Laiko moksliniam darbui iš tiesų lieka nedaug. O jis reikalingas, nes kitaip atsiliksi nuo mokslo pažangos, nebežinosi, kas vyksta pasaulyje tavo mokslinių interesų srityje, negalėsi studentams pateikti naujausių žinių“, – sako dėstytojas.
Sau kasdieniame darbe L. Selmistraitis kaip didžiausius uždavinius kelia gerus studentų rezultatus ir jų susidomėjimą dalyku, draugiškus ir dalykiškus santykius su studentais ir kolegomis. „Manau, kad tai yra sėkmingo darbo rodikliai, kurie kelia pasitenkinimą. Darbe džiugina inteligentiška akademinė aplinka, išskirtinės asmenybės, galimybės tobulėti ir akademinėje, ir mokslinėje plotmėje. Universitetas suteikia didžiulių galimybių dėstytojui, tik reikia jas tinkamai išnaudoti, pradedant meno kolektyvais ir baigiant monografijų rašymu“, – sako jis ir, kaip visada, studentams linki pažinimo džiaugsmo ir atrasti save.
